Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.
------------------------------------------------------------
-----------------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI - VII dalis
Taip ilgai ir taip toli ėjau be tavęs, kad turbūt būtų be galo keista, jei staiga paimtum už rankos ir pasakytum: “Nuo šiol eisim kartu”. Būtų keista jausti tavo delną savo delne. Būtų keista derinti su tavim savo žingsnius. Ir tikslą tektų rinktis ne vienai.
Tačiau tai būtų šiltas jausmas. Žinoti, kad paslydusi nebūtinai išsitiesiu baloje. Žinoti, kad, jei strimgalviais lėksiu ten, kur lėkti nereikėtų, kažkas šalia ramiai sustabdys. Ir, kai norėsiu niekur nebeeit, tu tyliai, švelniai tempsi mane pirmyn.
Žinau, kad tuoj prieisi prie manęs ir man šiek tiek baisu. Nežinau, ar aš tai, ko tau reikia. Tu juk žinai, kad su manim lengva nebus. Niekad niekam su manim lengva nebuvo. Galiu tik pažadėti, kad aš nereikalausiu iš tavęs, ko duoti negalėsi. Kad stengsiuosi priimti tave tokį, koks esi. Nors, aišku, bus sunku nepabandyt šiek tiek pakeist.
Aš palaikysiu tave kasdien, padėsiu tau, kai būsi pasimetęs. Aš niekad neišduosiu ir turbūt niekad nemeluosiu. Aš rėksiu, kai tu nepataisysi mano sugedusios mašinos ar neišplausi indų, nors būsiu to paprašius. Po to turbūt atsiprašysiu ir pabučiuosiu.
Aš zirsiu iš ryto ir lauksiu vakarais su garuojančia vakariene. Aš ruošiu vakarėlius tavo draugams, nors kai kurių pakęst negalėsiu. Ir suprasiu, kai būsi taip pavargęs, jog su manim kalbėt nebenorėsi. Aš nevadinsiu tavęs gražiausiais vardais ir „myliu“ turbūt sakysiu per retai. Aš tiesiog mylėsiu. Tiesiog mylėsiu.
Agnė
------------------------------------------------------------
Galbūt Tikroji Mano Meile,
Rašau šį laišką Tau, nes jausmai nebetelpa į mano širdį, netelpa mano kūne... O kokie jausmai?! Nežinau... Gal tai besibeldžianti į širdį Meilė? O gal tai tik simpatija? Prieštaraujantys vienas kitam jausmai verčia mane susimąstyti...
Dabar, rašydama tau laišką, klausausi mėgstamos dainos, kuri tau gal net nepatiktų, ir ta mintis verčia man šyptelti, įsivaizduojant tavo veide nepasitenkinimą. Taip, aš eilinį kartą nepaklusau Tau... Bet būtent ši daina verčia mane susimąstyti apie mus, apie jausmus, kuriuos aš jaučiu. Vėl gi iškyla svarbiausias klausimas: Ką gi vis dėl to aš Tau jaučiu?
Ar atsimeni mūsų pirmąjį susitikimą? Aš stovėjau pikta, nusivylusi tais, kuriais pasitikėjau ir vertinau. Bet vos išgirdus Tavo žingsnius ir Tave išvydus aš nusišypsojau, tai buvo tikra nuoširdi šypsena. Kas mane privertė tada nusišypsoti? Mums vos tik išsiskyrus aš vis galvojau apie Tave, nes nesuprantu kokia jėga mane traukia prie Tavęs... Bet likimas pasuko mūsų kelius skirtingomis kryptimis, ar ilgam? Tai žino tik jis...
Sutikus tave aš buvau labai įskaudinta, mano širdis buvo virtusi akmeniu, visa apkerpėjusi ir ledinė. Nes žmogus, kuriam, maniau, rūpiu, manimi tik naudojosi... Ir vėl naktimis aš tyliai verkdavau, kad nėra skirta meilę man pažinti, kad nesutiksiu TO ŽMOGAUS, kuris mane supras vien tik iš žvilgsnio... Ir vis dėlto, gal aš klystu? Tavo akyse mačiau tą patį jausmą, kuris buvo ir manosiose... Tada pamaniau, kad susitiko dvi sužalotos sielos, bet ar jos sugebės vienas kitą sulipdyti ir pagydyti?
Skausmas žmones daro šiurkščiais, nepasitikinčiais vienas kitais ir susvetimėjusiais. Tas nutiko ir mums abiem... Tavo švelnus ir kartu tvirtas apkabinimas... Pradėjo tirpdyti ledus mano širdyje... Tavo glėbyje jaučiausi saugi nuo skausmo, kuris tik ir tyko už kiekvieno kampo, norėdamas sužeisti mano širdį, bei ją užrakinti skrynioje, kurios niekas niekada nebegalėtų pasiekti...
Aš žinau, kad tu jauti tą patį...
Nenoriu tavęs spausti, skubinti, nes bijau Tave prarasti. Esu savanaudė ir egoistė, nes noriu meilės, noriu rūpesčio, noriu Tavo dėmesio. Aš bijau, kad Tu gali mane įskaudinti, nusprendęs neįsileisti į savo širdį, neleisti jos šildyti... Bet kodėl pats jausmas braunasi į mano širdį? Kodėl šis jausmas braunasi vis gilyn ir gilyn į mano sielą?
Jis griauna visas mano pastatytas sienas, visus užtvarus ir įsitikinimus, kad meilė tik skaudina, kad jos reikia atsisakyti, kad vienatvė apsaugos mane nuo stiprių skausmo gniaužtų... Aš bijau, labai bijau įsileisti tave į širdį... Bet tu veržies su tuo jausmu ir aš nieko padaryti negaliu, negaliu negalvoti apie Tave, Tavo apkabinimus ir Tavo liūdnas, bei įskaudintas akis... Kodėl likimas toks būna žiaurus?
O gal taip jis nori mus išmokyti atrasti tikrąją meilę šiame žiauriame ir susvetimėjusiame pasaulyje, kur meilę pradeda vertinti pinigais...
Eilinį kartą būsiu savanaudė, nes nenoriu skausmo, nebenoriu naktimis lieti ašarų ar sapnuoti košmarų, nenoriu jaustis tiesiog naudinga. Noriu būti mylima ir mylėti kitą žmogų, kuriam iš tikrųjų būsiu svarbi ir rūpėsiu kaip asmenybė, kaip žmogus, o ne piniginė...
Kas man gali padėti suprasti, kaip man pasielgti: ar bėgti neatsigręžus nuo jausmų, ar pasikliauti sėkme ir viltis, kad esi Tas, kurio laukiau visą savo gyvenimą? O gal... gal... gal... tiek daug gal, kiek ir kelių į skausmą ir tik vienas jų veda į meilę...
Šiandien draugė man pasakė: „Man patinka įsimylėję žmonės, jų akys spindi...“ ir šelmiškai nusišypso...
Belaukianti Aušra
-----------------------------------------------------------------
Sveikas, mielasai!
Niekada aš dar negavau nei vieno tavo laiškelio, nei vienos žinutės. Na, suprantu, kad laiškai vėluoja, o kartais net nepasiekia savo tikslo. Todėl net nežinau, ar manasis laiškas turės progą pasišildyti tavo delnuose, bet jei skaitysi šiuos drebančia ranka parašytus žodžius, manau, pirma mintis šovusi į galvą tau bus: „Kodėl ji rašo? Kodėl negali tiesiog paskambinti ir pasakyti, ko nori?" Tuoj gausi atsakymą.
Pradėsiu nuo pradžių. Ilgą laiką galynėjausi pati su savimi. Nežinau, rašyti ar ne? Visgi... Na, supranti, tai nėra paprastas laiškas. Jis pakeis vieno, o gal net dviejų žmonių likimus. Štai kodėl man taip sunku. Spėju, dar gerą valandą pašte svarstysiu: klijuoti pašto ženklą, ar ne?
Taigi, kas aš esu? Ar tik maištaujanti paauglė, ar dar vaikas? O gal aš tik romantikė? Beprotė? Nežinau. Bet vieną jau spėjau pastebėti, kad esu ne tokia kaip visi. Aš bėgu! Skuodžiu nuo savęs tolyn... Nuo jausmų, kurie drasko man krūtinę kaskart, kai išvystu tave gatvėje. Kai pamatau tavo švytinčias akis, tvirtus pečius, o kai mane apkabini, ištirpstu tarsi snaigė delne. Bet tai dar ne viskas.
Vakarais, užvėrus akis, girdžiu skambų tavo širdies plakimą tylių sapnų gelmėse. Noriu šaukti! Išrėkti tą vienintelį žodį, bet negaliu. Lūpos tik suvirpa... Suvirpa ir tiek. Tikrai nežinau, kodėl? Kodėl aš taip bijau to žodžio? Gal tiesiog todėl, kad bijau to, kas bus paskui? O kas gali būti? Tu išnyksi? Niekada nebegalėsiu tavęs pamatyti, išgirsti tavo pasakiško balso?
Aš tau bandau parašyti, nes taip lengviau. Vienas du ir šitas žodis jau spindi baltame popieriaus lape! Bet visgi aš klystu... Parašyti jį man lygiai taip pat sunku. Nežinau. Aš nieko nežinau! Ką man dabar daryti? Lekiu painiu minčių labirintu! Daugybė posūkių! Dešinėn, kairėn ir vėl dešinėn, bet vis ne ten...
Bet suprask, jei neturėsiu tavęs - neturėsiu nieko! Tai kokia tada prasmė trypti rudenio lapus pilkame asfalte, kai juos ir taip jau mindžioja tūkstantinės minios, net nesusimąstydamos, kad lapams gal skauda? Na, bet nėra ko norėti! Visi jie savanaudžiai... O gal ir aš savanaudė? O gal aš ne tik, kad savanaudė, bet ir nusidėjėlė? Svajoti apie svetimą kūno šilumą - nuodėmė!
Aš noriu, kad tu būtum laimingas. Todėl man ir reikia tavęs. Aš įžiebsiu tikrąją ugnį tavo širdy, nes be galo BE GALO tave MYLIU!!! Štai ir pasakiau...
MYLIU! MYLIU! Kaip visgi tai paprasta...
Amžinai tavo – Nakties Paciente
P.S. Lauksiu tavęs ten pat, kur visada. Tuo pačiu laiku. Naktį, kai krenta meilės lašai iš dangaus. Lauksiu ant to suolelio, šalia drebulės. Lauksiu per amžius... Žiema, ruduo, pavasaris ar vasara - būsiu ten! BŪSIU!
-------------------------------------------
Koks turėtų būti tobulas laiškas Mylimajai, kurią tikiesi dar tik sutikti? Ką papasakoti, kad Ji, perskaičiusi mano laišką, suprastų: tai Jis, tai Vyras, su kuriuo aš noriu pasenti... Ar būti man perdėtai linksmam ar įkyriai meiliam? Būti banaliai romantiškam ar savimi? Su visais trūkumais, skausmais, nusivylimais ir ilgais ieškojimais Tos Vienintelės Moters. Aš bijau, bijau, kad Ji yra šalia, bet aš jos nematau ir nežinau, kaip, Mylimoji, man tave rasti.
Vargu ar yra ir kada bus kas nors, kuris tai žinotų ir man galėtų pasakyti... O gaila... Ilgom ir gūdžiom naktim aš vis svajoju apie Ją, dėl kurios aš noriu šypsotis, mylėti ir aukotis. Gal rytoj aš sutiksiu Tave... Bet kitos dienos vakare supranti, kad ne, matyt, ir vėl buvo ne mano diena... Dažnai susimąstau, kad meilė - puikus dalykas, kai ją randi.
Ir vis dėlto ar ieškoti Tavęs, ar laukti ir tikėti, kad meilė gimsta netikėtai ir nelauktai...
Vytautas
------------------------------------------------
Aurėjai
Noriu vėl pamatyti tavo lengvą įdegį, papurentus kaštoninius plaukus, juodus lenktus antakius, vokų mėlį... Tarp ilgų juodų blakstienų rudus kaštonus – tavo akis... strazdanėlės ant nosytės, laimės duobutes skruostuose... Prisirpusių vyšnių lūpas, o apatinė lūpa tokia putni...
Noriu visada tavo kerintį žvilgsnį jausti... Regėti spindinčias kaštonines akis ir pasinerti į juodų vyzdžių gilumą...
Noriu prisirpusių vyšnių spindesį matyti... Ir tu nusišypsosi man.
Noriu, kad tu vėl kalbėtumei man, o aš klausysiuos. Švelnūs žodžiai tavo bus man labai mieli... O virpantys žodžiai – įaudrins mano jausmus...
Noriu vėl matyti kaip tu valgai. Žiūrėčiau į tave valgančią. Maitinčiau tave, dėčiau į tavo burną skaniausius kąsnelius, kad tik galėčiau matyti, kaip tu kandi... Kramtai... Nuryji... Ir būčiau sotus pats.
Tu pakelsi taurę ir gersi iš jos. Aš pilsiu tau pačių geriausių gėrimų, kad tik galėčiau matyti kaip tu geri. Žiūrėsiu, kaip tu grakščiai rankoje laikai savo taurę, kaip tavo nuostabios lūpos panyra į mano įpiltą gėrimą... Ir gerčiau iš vienos taurės kartu su tavimi...
Ir tyliai užgrotų orkestras. Šoktume susiglaudę. Mane svaigintų tavo kūno svaigus aromatas... Ir uosčiau žibučių... Purienų... Pienių kartaus vyno... Kaštonų žiedų medaus... Vyšnių... Alyvų žiedų... Tavo kūno kvapus.
Priglausčiau savo veidą prie tavo skruosto... Ir jausčiau švelnų tavo odos šilką.... Ir liesčiau tave pirštais... Glostyčiau visą...
Lūpomis paliesčiau tavo skruostą, po to kaklą... Ir bučiuočiau tave... Išbučiuočiau visą tavo kūną, nes dar nesu visos tavęs išbučiavęs...
Spausčiau liauną jauną kūną tavo prie savojo kūno... Mano krūtinę degintų karšta tavo krūtis... Ir pajausčiau svaigų tavo kalnelio prisilietimą... Stangrių šlaunų dilgsėjimą... Kūno virpėjimą... Ir su tavimi kartu skriečiau į ten... Kur Tiesa... Meilė... Ir Laimė...
Tavo Justinas
-------------------------------------------
Lietaus lašai vis tuksi kaip širdis manoji Atsimenu tą jausmą tavojo bučinio kuris mane sušildė Užsimerkiu ir jaučiu jį vėl ir vėl ir vėl... Rodos, kad aš esu kažkur ten, kur manęs nėra Atsidūręs toje šypsenoje aš esu laimingas kaip niekada...
Apkabinu tave ir stipriai priglaudžiu prie širdies Šio jausmo negaliu apsakyti – jis per daug stiprus ir neapsakomas
Tegul jis lydi mane ir būna šalia Atsibudęs būsiu laimingas vis jausdamas jį, sapnuodamas jį... Vaizdas tavojo šypsnio sutiks mane ir vėl Esu be galo laimingas galėdamas pasitikti ir jį.
Mūsų meilė tegul bus mums brangi be galo Ypač svarbūs lai bus jausmai ir stiprusis artumas Lydės mus tavasis šypsnys nerealus ir gilios svajingos akys Išgirdęs tavąjį juoką būsiu laimingas kaip ryto paukštis pabudęs Užmigsiu su mintim, kad tave myliu, branginu, bučiuoju...
Su meile, Andrius
----------------------------------------------------------
Rašau iš pasaulio pakraščio... Esu čia, kur neegzistuoja laikas, pinigai, kur dienos keičia viena kitą atnešdamos monotonišką rytojų... Nuostabaus grožio gamta kuria tokią romantiką, jog patys primityviausi įgimti refleksai užima svarbiausią, vienintelę vietą kasdienybėje. Čia sutikau įvairių žmonių! Vieni jų pagyvenę vienišiai, bėgantys nuo beprotiško lėkimo jų šalyse; kiti jauni, nuotykių ištroškę keliautojai; treti įvairaus amžiaus žmonės, bandantys atgauti vidinę ramybę besislėpdami ten, kur niekas jų nepažįsta; ketvirti (mano mėgstamiausi) poromis keliauja siekdami svetimame krašte dar geriau pažinti vienas kitą!
Mėgstu stebėti žmones! Pastaroji grupė džiugina mane: jie skraido iš laimės ir meilė alsuoja aplink juos... Ypač gražu buvo stebėti porą, kuri savo gyvenimo saulėlydyje sutikę vienas kita elgėsi kaip paaugliai. Išklausiau šimtus gyvenimo istorijų!
Vienišiai sakė: mano gyvenimo tikslas – kelionės. Bet geriau juos pažinus, jie kalbėjo kitaip: ne visiems likimas dovanoja laimę sutikti meilę. Įsimylėjėliai nekalbėjo: laimė liepsnojo jų akyse. Visi mano sutikti žmonės iš skirtingų kultūrų, skirtingų tikėjimų, nešantys didelį gyvenimo patirties bagažą.
Supratau – tik meilė verčia suktis žemę!!!
Ieškau tavęs, mano meile! Jausmai – kaip išdykusi kreivė šokinėja aukštyn žemyn. Ir iki šiol ne visada pilnai vertinau kažkieno būvimą šalia manęs. Prašau likimo, kad lemtų man sutikti tave. Kad turėčiau pas ką grįžti, apie ką galvoti, kuom rūpintis. Kad mylėčiau ir būčiau mylima! Prašau tavęs, kad tu ateitum į mano gyvenimą.
Linkiu kiekvienam vienišiui sutikti savo žmogų. Kiekvienam bėgančiam per gyvenimą neprabėgti savo meilės. Kiekvienam svajojančiam realizuoti savo svajones. Kiekvienam nuotykių ieškotojui patirti nuoširdžios meilės nuotykį. Linkiu kiekvienam mylėti ir būti mylimam!
Nuoširdžiausi linkėjimai, Ž.
-----------------------------------------------------------------
Sveikas, mano Žemės bičiuli, mano neatrasta Meile,
kartais, kai uždegu šviesą virtuvėje ir sekmadienių mamos bandelių trupinius suberiu į saują, prisimenu Jiuveskiulę. Ten sekmadieniais mamos irgi kepa bandeles. O tėčiai sutaiso stalų kojas. Mudu būtumėm nuostabūs tėvai.
Kitais kartais, kai būna labai šalta, na, pavyzdžiui, užklupus lietui, įsivaizduoju Jamaikos paplūdimį. Tada atsimerkus norisi sugniaužti tą šilumą kumščiuose - juk visi jamaikiečiai, kuriuos mačiau nuotraukose - šilti ir jaukūs. Mūsų pirmas bendras atostogas primintų viena nuotrauka - tokia pati šilta ir jauki.
Sapnuoji? Tas vienas regėjimas man buvo toks tikras, - nepaisydamas žemės traukos Tu atsiplėšei nuo žolės nuskinti man saldžiausiai sunokusios kriaušės. Dabar aš, tos pačios žemės traukos dėka, bandau pajausti tave už daug daug kilometrų (turbūt į šiaurę). Tada supratau, kad mums lemta vienas kitą atrasti.
Mus daug kas riša - žiūrėk, - mano namas ant Tavo žemės, mano žemė po Tavo namu. Mano vėjas ištaršo Tau plaukus, Tavo vėjas įsivelia man į blakstienas. Tavo nebasas pėdas jaučia Misisipė, o mano delnuose pražysta žibuoklės. O gal Tau trūksta vandens?.. Aš tau galiu atnešti pilnas rieškučias.
Girdėjai? Atlanto vandenyne gimsta mažiau mėlynųjų banginių. O Afrikoje, kuri dovanoja muziką, badauja maži vaikai. Ar Tau rūpi, kad mano draugai jau nebežino, kas yra Patrimpas, o Bulgarijoje tuoj švęs Rožių šventę?..
Būna akimirkų, kai nebespėju gyventi. Tada sustoju. O, kaip pripratau prie mūsų pasaulio. Pripratau būti žmogumi. Gyventi čia. Švęsti savo šventes. Tomis akimirkomis atrodo, kad gyvenu knygoje apie egzotiškus kraštus.
Kada nors bandei sudaryti savo gerų dalykų sąrašą? Be pirmų žemuogių, sekmadienio blynų ir Valentino dienos įrašei ten norą siekti geriausio?
Viena pasaulio kopa, pati didžiausia, atlaiko visus vėjus. Tik ją pamatyti mums būtų sudėtinga, ji toli. Mūsų vaikai (kažkada) irgi žais smėliu. Pastatys pilį, kuri bus brangesnė net už tą kopą. Trapią pilį. O mūsų meilė atlaikys viską. Tiki?
O pasaulyje tiek nuostabių trapių dalykų! Kiek mes galime pamatyti vien apsidairę! Ak, kaip norėčiau Tau parodyti pirmą pražydusį kaštoną parke šalia mano namų, norėčiau, kad priglustum prie praeitimi kvepiančių mano miesto pilies pamatų. Todėl saugau akimirkas. Saugau, kad jomis kada nors dalyčiausi su tavimi.
Viskas labai greitai praeina. Net blogi dalykai. Tik jie palieka juodą dėmelę akyse ir lūpų kamputyje. Kartais jų tiek daug, kad sunku šypsotis. Todėl niekada nesirenku blogo. Rinkis tai, kas geriausia. Ieškok manęs.
Mano gerų dalykų sąraše dar esi Tu, sūpynės ir Juodo šilko kimono. O norų sąraše- didelis ateities noras, - kad niekada neišnyktų arbatos gėrimo ceremonija, kad vyšnių žydėjimas būtų tikras, kad žmonės mokėtų juoktis ir dalintis gėrybėmis, kad Tu visur būtum tikras, pasirinkęs teisingai. Noriu, kad po kelių šimtų metų Žmogus prisiglaustų prie medžio kamieno ir tikra boružė nebūtų retenybė.
Žinai, ką galime padaryti mes? Kurti ateitį. Žavėtis mažais dalykais. Tikėti dideliais. Džiaugtis, kad renkamės geriausią. Pažinti savo krašto gėles. Atverti širdis svajonėms. Rinktis tai, kas geriausia. Turėti vienas kitą. Mylėti.
Jauti? Mano lietus išgaruoja Tavo žemėje, Tavo rūkas atneša mano orchidėjų kvapą. Mes viename gyvybės voratinklyje. Mūsų rankos supintos nematomomis gijomis.
Kai geriu avietinę arbatą, susimąstau - gal Melburne nėra aviečių? Tada Tu man pašnibždi - "bet ten yra Australijos..." . Trupinėlis pasaulio mano akyse leidžia pažinoti Tave. Jei Tavęs dar nėra, tik būsi, pažadu Tau pasodinti medį. O jei esi, pasimelsk, kad nors vienas badaujantis vaikas rastų aviečių. Juk mes galime pasidalinti. Tai ir meilė. Meilė - pasaulio siekiamybė.
***************************
...Kokia yra tavo naktis? Kai vakaro pėdutės paliečia tavo blakstienas ,ar kas nors tau pasako: pažiūrėk kokia kaitri ana žvaigždė! Žvaigždėms patinka, kai į jas žiūri giedros akys, tada jos pradeda mirkčioti ir koketuoti, nes dabar toks jau metas, kai retas bepažiūri į dangų, kur baltasparniai angelai, susipainioję savo globotinių žemėje nuodėmėse, sėdi ant debesies kraštelio, o lietaus lašai krenta iš dangaus į žemę, kad įrodytų: keistas yra šiandieninis visų mūsų pasaulis...
Koks nuostabus tavo delnas... Šiltas... Aš pasodinsiu jame baltą ir kvapnią leliją, naktimis ji aitrins tavo norą paskraidyti po debesis... Jie apsvaigs nuo lelijos kvapo, užmigs neramiu miegu, o tu netrukdomas atskrisi prie mano lango, aš atversiu jį ir glostysiu tave tarsi kokį prijaukintą kolibrį... Tol, kol nurimsi ir pasiduosi.
Pasiduosi negalvoti, tik apkabinti... Padėsiu galvą tau ant pečių ir negalėsiu įkvėpti, neįkvėpdama tavęs. Tavo kūno kvapas priverčia mane suvirpėti. Jei jo liks tau išskridus, sapnuosiu tave... Mus. Prie mažyčio ežero, ilgaplaukių gluosnių, šiūruojančių nendrių ir dviejų baltų gulbių...
Kaip norėčiau, kad mano naktys priklausytų tau. Liesčiau tave kiekvieną kartą tarytum iš naujo atrasdama stebuklą, liežuviu pieščiau įmantriausius raštus ant tavo kaklo arba tiesiog galvočiau apie tave. Tokios naktys, kai nežinojau, apie ką svajoji, kieno ranką laikai, kam žiūri į akis, buvo labai šaltos ir ilgos... Gera, kad dabar naktys vėl kitokios... Kad jos gali priklausyti ir tau. Tokiomis naktimis gimsta stebuklai - stebuklingos mintys, jausmai, sapnai...
Girdi, mažomis rankutėmis lietus beldžia į tavo stogą? Miegi? Kai atsikelsi, bus vėsu. Neprisiminsi, ką sapnavai ir tik manimi kvepiančių patalų nuojauta privers susimąstyti... Noriu, kad sapnuoti tau būtų gera, todėl mokausi kartais įsiprašyti į tavo sapnus. Tada... atsibusi... ir ant Tavo lūpų spindės raudonas bruknės lašas, o po pagalve rasi rožinį perlą - sustingusią mano ašarą.
O kaip aš norėčiau, kad ir į mano delną kada nors įkristų tavo laimės įrodymas...
Aš linkiu tau meldų ošimo... Kai bus labai sunku ir ilgu, užsimerk - pamatysi mažytį ežerą, ilgaplaukius gluosnius, skalaujančius jo vandenyse savo grakštumą, šiūruojančias nendres ir baltą gulbę, kurios sapne - laiškas Tau.
Laiške bus pilkšva žuvėdros plunksna, mano delnuose tau užaugintos lelijos žiedlapis ir pabučiavimas...
Ir tyliai tyliai... labanakt... Kad ir kas, kad ir kur bebūtum.
Irma
------------------------------------------
Rašau laišką Tau, nors nežinau, kas tu esi. Tau, nors nežinau nei kur tu, nei išvis – ar tu esi.
Kaip keista rašyti laišką tam žmogui, kurio tu nepažįsti, bet kurį jauti savo širdyje. Kiekvieną vakarą, kai užsimerkiu regiu Tave, artėjantį, ištiesusį rankas, bet vis tu nusuki į šoną lyg nematydamas manęs. Tikiu, kad Tu esi kažkur, jaučiu tai savyje, bet nežinau ar sutiksiu aš kada nors Tave.
Kai pamatau praeinantį pro šalį simpatišką vaikiną vis pamąstau „Čia Jis!" ir vos susivaldau nepuolusi ant kaklo. Ir šitaip eina metai, mėnesiai, dienos ir sekundės, ir taip artėja meilės kupina diena, kurią praleisiu ašarų pilnam klane. Aš vis galvosiu, pyksiu ant savęs ir ant Tavęs, kad tu nepasirodei, kad palikai mane taip ir neatėjęs, klajosiu gatvėmis ir miestais, parkais ir pakrantėmis vis nesurasdama Tavęs.
Kankinsiuosi savo išmislais painiais, kartodama sau, kad Tu jau su kita, ir apsiverkusi prisėsiu aš ant šlaito prie prarajos gilios. Primins ji man tai, ką aš turiu vienintelį – gyvenimą, kuris nedovanoja džiaugsmo man. Gyvenimą, laukimą, skausmą ir tai, kad aš jau nukritau. Jau nukritau į prarają, į dugną, kur butelių duženų stiklas pjausto basus, man, padus, kur skausmas nuo stiklo, nepakeičia skausmo širdies. Iki, sakau Tau, meile mano. Iki, sakau Tau. Tau kurio dar iki šiol nesutikau, prašau suraski mano širdį šiandien, nes ryt gal tarsiu – per vėlu.
Aida
----------------------------------------------------
Mano Saulei,
Aš tarsi Ąžuolas apsuptas nakties... O šaltas vėjas staugdamas braunasi mano širdin ir šešėliai žaidžia su manim suteikdami man tuščią viltį... Bet Aš žvelgiu žvaigždėm nusėtą dangų žinodamas, kad jau kažkas surado savo žvaigždę... O mėnulis priverčia mane svajot apie Saulę, kuri apglėbusi šildo savo glėbyje... Bet sustaugus vėjui pajuntu kaip vienatvės šaltis skverbiasi vidun ir tik viltis palaiko gyvastį manyje, kad mano Saulė patekės...
Su meile mano Saulei
Virgis
-----------------------------------------------
Labas, mano Meile, aš esu įsitikinusi, kad Mūsų meilės šviesoje gali išaugti tikras stebuklų medis, kuriuo žavėtųsi kiti, kuris išliktų amžinai! Nes tik mylėdamas pajauti, kad yra kažkokia didžioji gyvenimo paslaptis, kurios įminimui esi pašauktas. Ir kiekvieną dieną aš karštligiškai stengiuosi įmint šią paslaptį.
Metams bėgant supratau, kad viena širdis nieko neverta. Širdis susideda iš dviejų širdžių. Tai ir yra meilė. Meilė tai išsižadėjimas ir pasižadėjimas. Meilė - pati didžiausia ekstazė ir pati realiausia realybė. Meilė tai beprotybė ir išmintis. Meilė - ten kur bučiavau ir kur dar nebučiavau. Meilė - ką jau dariau ir ko dar nedariau. Juk be meilės neegzistuotų pasaulis - kaip ir namai be meilės - tik pastogė.
Žinok, Aš tavęs laukiu kiekvieną dieną ir net nemėginu įsivaizduoti, koks tu esi , aš suvokiu, kad mylimąjį reikia priimti tokį koks jis yra, nes sielos grožis užgožią išvaizdą. Mylint, net tos gėlės kurios šimtmečiais vyto, pradeda žydėti nuostabiausiais žiedais. Mes kartu, mylėdami vienas kitą, sukursime savo nuosavą pasaulį kuriame bus visos spalvos, bus net tokių, kokių žmogaus akis niekada ir neišvys, nes jas gali pamatyti tik mylinčių žmonių širdys.
Kiekvienam meilė būna skirtinga. Ji netikėtai nužengia iš aukštybių ir nori išbandyti kiekvieną žmogų, kad jis neprarastų vilties, nes nuvytusias viltis labai sunku atgaivinti. Bet nejaugi žmogaus meilė tiek mažai verta, kad būtų nutraukta dar jos nepažinus? Juk Meilės net viena akimirka yra žymiai vertingesnė už amžinybę be jos. Reikia pamilti taip stipriai , kad dienos prasidėtų ne rytais, o meile, kad dienos baigtųsi ne saulėlydžiais, o meile. Tik labai stipriai mylint galima meilę paversti amžinybės akimirka.
Nepamiršk, kad gyvenimas savaime be jam suteikto tūrinio nėra vertybė, o meilė ir yra gyvenimo turinys!
Karštai Mylinti A.
--------------------------------------------
Branguti,
aš žinau, kad dabar tu toli ir to gal net nežinai, bet tikiu, kad širdies gilumoje jauti, kaip aš tavęs laukiu ir kaip noriu jausti tave šalia. Jausti tavo švelnias rankas ir stiprų, bet kartu ir tokį švelnų ir mielą apkabinimą, kuris tikiuosi niekad nesibaigs...
Tik tu sugebi taip mane laikyti prie savęs jog norisi, kad akimirka sustotų... Mielasis mano, ateik greičiau pas mane... Aš tavęs labai laukiu...
Sima :*
----------------------------------------------
Laiškas tam, kurio tebelaukiu Mielasai, Aš rašysiu Tau šiąnakt. Širdies kalba sielos žodžius rašysiu. Imsiu spindulį Vakarinės žvaigždės ir nakties tamsoje aštrią plunksną mirkysiu. Ne popieriaus skiautėj - mėnulio pilnaty rašysiu. Ilgesiu savo, žodžiais neišsakytais...
Ne vokus - dangaus debesis siųsiu. Vėją vasario nežabotą prašysiu, kad svajonių purslais išpuoštų, kad ilgesiu apšlakstytų.
Savo meilę užanspauduosiu, kad nurimt negalėtum, kad ieškot nesustotum, kad kelią pas mane žinotum.... Aš telaukiu Tavęs.
Mylinčioji
-------------------------------------------------------
- Juodos. Su pusė šaukštelio cukraus. Ir dar trupučiu pieno... Ne šito! Sutirštinto pieno! Daugiau... Dar šaukštelį... Taip, taip, jis prakiuręs – numečiau vakar bevalydama viryklę. Sutaisysi? Tu nepakartojamas! Buvau pasiryžus išmesti. Ne – šviesos nėra, perdegė aną mėnesį. Kad aš nemoku! Tai ką, taip paprastai atsistoji ant kėdės ir įsuki?!
Atsipeikėk, Kriste. Lipk iš šilto patalo. Kavą eilinį sykį ruošies pati. Juk be tavęs, dar įsirangiusios į pūkinį apklotą, čia nė gyvos dvasios nėra.
Žinojau, kad lemputę turi įsukti tėtis. Visus buitinius prietaisus taiso tėtis. Kavą šeštadienio rytais į lovą mamai atneša irgi tėtis! Tėčiui, aišku, už tai atlyginama - savom akim mačiau, kaip kažkada jis gavo didžiulę balandėlių porciją, sutvarkęs mano sudaužytą kavamalę.
Pati balandėlius virti jau moku! Tik nėra kam... O be šviesos gyventi man visai gerai! Ne taip matosi ir kiauras virdulys, įtrūkusios didžiojo kambario durys bei nulūžusi fotelio atrama.
Ne, ne, ne. Negalvok, kad, sutvarkęs mano virdulį, duris bei fotelio atramą, iškart gausi balandėlių, kaip tada gavo tėtis. Kiekvieną dieną mamą jis dar veža į darbą. Pasiima. Nuveža apsipirkti. Laukia. Pasitinka grįžtančią su krepšiais. Vakare išveda šunį. Suplauna indus. Sekmadieniais kartu važiuoja į bažnyčią. Visada nuveža pas drauges. Pasiima. Kartais vidury nakties.
Jis netgi pasamdo pagyvenusią moteriškę, galinčią padėti suktis namuose tada, kai mamai prasideda darbų karštymetis. O vasarą įteikia voką. Kiekvienąkart vis su skirtinga šalimi. Užpernai, žinau, buvo Maljorka. Ne - Tailandas. Pernai Maljorka. Kas bus šiemet?
Aš tai norėčiau į Egiptą. Pamirščiau kiaurą virdulį bei tamsų didįjį kambarį. Bet kai grįžtumėm, tu būtinai turėtum sutvarkyti.
Neišsigąsk. Juokauju.
Tai, kad tėtis nuveža mamos batus į taisyklą, suplauna indus ar sutvarko mašiną, reiškia - tėtis rūpinasi. Tėtis supranta, jog mama, dirbdama emociškai sudėtingesnį darbą, grįžta pavargusi ir jai reikia paramos. Reikia supratimo. O mama vertina tėčio pastangas. Mama juo žavisi, jam pritaria, o svarbiausia – juo tiki. Mama jam dovanoja bilietus į futbolo rungtynes, gimtadienio proga dažnai suorganizuoja tikrą vyrišką pasisėdėjimą pirtyje, ruošia skanius pietus.
Mama nepyksta, kai jis pavargęs griūva prie televizoriaus. Nepyksta net, kai tėtis negirdi, ką ji sako. Mama jį palaiko ir paremia, priimant svarbius sprendimus. Ir niekada neberia kvailų moteriškų patarimų, nes žino, jog tėtis visada kuo puikiausiai su viskuo susitvarko pats. Ji juo tiki.
Aš irgi tavim tikiu. Žinau, kad esi nuostabus vyras. Siena, už kurios jausiuos saugi saugi. Ir rami. Žinau, kad esi protingas bei sumanus, nestovintis vietoj, visad galvojantis apie ateitį. Rūpestingas. Drąsus. Vyriškas. Ir labai globėjiškas. Žinau, kad palaikysi mane, kai bus sunku. Išklausysi, kai, grįžusi po sunkios darbo dienos, pasakosiu, kaip kolegė išūžė galvą dėl neužpildytų deklaracijų, o viršininkas bamba dėl vis mažėjančių pardavimų.
Žinau, jog pagirsi mano naują suknelę, rankinę bei paruoštą vakarienę. Suprasi dažnai besikeičiančias mano nuotaikas, moteriškus „ožiukus“ bei pagelbėsi ruošiant kasdienius darbus. Kartais palepinsi ir leisi man jaustis globojama. Žinau, kad nebijosiu po namus lakstyt susivėlusi ir nepasidažiusi. Nes priimsi mane tokią, kokia esu. O jausdama visa tai aš asistuosiu: gerbsiu, vertinsiu, paremsiu ir tavim tikėsiu!
Taigi lemputę įsisuksiu pati. Nesugebėsiu?! Sugebėsiu! Dėl durų paskambinsiu meistrui. Na, o kiauras virdulys liks tau. Ir tada eisim valgyt balandėlių!
Kristė
P.S. tekste nėra žodžio „meilė“. Kodėl?
Nes turbūt pati nežinau, kas tai yra. Rūpestis, supratimas, globa, pagarba, parama? Tikrai nežinau. Bet tai man nėra svarbu. Svarbiausia, jog visa tai yra labai trapu, todėl reikia stengtis branginti, vertinti bei saugoti.
----------------------------------------------------------------
Mano angele, ar žinojai, kad turi įstabiai baltus sparnus, nuo kurių negaliu atitraukti akių? Jie užburia tyra balta šviesa, šalia kurios mano žydros akys nublunka. O tavo skruostai.... Ar kada matei savo įraudusius skruostus, nuo kurių negaliu atitraukti rankų? Jie tarsi liepsna apgaubia mano delnus šiluma vos prie jų prisilietus. O akys.... Taip! Tavo akys, jų niekada nepamiršiu. Giedros dienos dangus - tai tavo akys. Jose visada giedra. Jos visad spinduliuoja.
Aš myliu tavo akis. Lūpos... Tavo nuostabios lūpos. Kiekvienas ištartas žodis virsta mano gyvenimo dalimi, mano vaistu, panacėja. Gliukozė mano sielai. Tai gali tik tavo lūpos. Ir kas dabar pasakys, kad angelų nebūna? Būna, tik ne visi juos turi. Aš savąjį turėjau. Ačiū, kad buvai.
Ana
----------------------------------------------------
Ilgesys Buvau naivi, maža mergaitė.
Užaugti man padėjai tu.
Lyg budelis žalojai mano širdį,
Oj, kiek išliejau ašarų sūrių...
„Dėkoju" tau už suvaidintą meilę
Už tas naktis, kai akys verkdavo krauju.
Už tas dienas, kai laukdavau lyg kario,
Sugrįžtančio iš karo į namus.
Lange jau skylės pražiūrėtos,
Laukimas grimzta užmaršty.
Vienoj širdutėj dar yra man vietos. Mažom pėdutėm ji laksto kambary... Ta, kuri per ilgai laukė...
-----------------------------------------------------
Mano širdis sklidina meilės ir šilumos. Aš šypsausi, nes esu gyva ir galiu mylėti. Na ir kas, kad sutikau tave jau saulutei slenkant vakarop... Na ir kas, kad mes taip ir neišdrįsom ištarti tų magiškų žodžių... Na ir kas, kad privėlėm tiek klaidų... Svarbiausia tai, kad yra šis nuostabus pasaulis, o jame esame mes. Myliu Tave ir laukiu visada.
Nijolė
--------------------------------------------------------
Aš nežinau kodėl, kodėl tave matau Kodėl matau tave naktim, sapnuos mane lankai, sapnuos mane apkabini, šalia esi, o dienomis toli, toli.. Ten, kur galėčiau būt, bet negaliu, nes mintimis ne su manim esi.. Šaukiu tave, bet ar girdi, kai taip toli dvi širdys plaka.
Viena - ritmu vis taikančiu į jausmo taktą, kita... Net nežinau kam plaka ji, džiaugiuosi, kad bent kažkur toli esi. Aš noriu tiek nedaug, bet visko, aš noriu to dabar, tuojau, iš karto. Aš noriu jausti tavo odą, liest veidą, pajaust alsavimą svajingą, girdėti šnabždant mano vardą, kvėpuot aistra, apglėbusia abu.
Bet tu toli, ne su manim, ir net neįtari, kokie jausmai manoj širdy. Aš negaliu, nenoriu būti be tavęs, ir nors trumpam surast į širdį kelią, supint pirštus, apglėbti stipriai ir nepaleisti visa naktį, nunešti ant sparnų į sapną, kuriam kiekvieną naktį su manim esi…
Jurga
--------------------------------------------------------
Kasdien rašau tau meilės laiškus, Be žodžių – tyliai nebylius… Ne viskas tobula ir aišku, Tik sielos erdvėje gilu… Širdy ilgai ilgai nešiota, Minčių paslėpta glūdumoj… Šviesiom viltim ilgai viliota, Svajoj skandinta tylumoj… Kasdien rašau tau ilgus laiškus, Širdin įaustus, nebylius… Į vienumą paniręs vaikštau Minty šnabždėdamas – myliu…
Ar tau galėčiau nerašyti Laiškų, iš džiaugsmo nupintų? Jie manyje kas naktį švyti Gilia prasme karštų maldų… Jie manyje mintim plevena Į tavo laukiančias mintis… Bendrystės šilumai sruvenant Iš džiaugsmo daužosi širdis... Ar tau galėčiau nerašyti Laiškų, iš jausmo nupintų? Jie mano meilės dalelytė, Supta vienatvės valandų…
Vytautas
--------------------------------------------------
Mano mylimas angele,
mano mintys ir svajonės apie Tave netelpa tame gyvenime, kuriame dabar gyvenu. Kiekviena diena atneša naujas mintis, žodžius, jausmus, kuriuos gali suprasti tik Tu...
Kažkokia audra šėlsta manyje, nemoku paaiškinti to jausmo, kurį jaučiu Tau. Jis toks, kurio niekada neužtenka, kurį geri apsvaigdamas ir viską užmišdamas. Tarsi skaidrus šaltinis po ūksmingais medžiais, kurio vanduo nuplauna liūdesį, sielvartą. Kuris pradangino tamsą ir prieš akis atsivėrė šviesos tunelis...
Kartais atrodo, kad bet kokie žodžiai atrodytų bespalviai ir niekam tikę, jei bandyčiau jais apsakyti savo jausmus, kurie šėlsta manyje. Kiekvienas mano žvilgsnis, žodis, atodūsis, kiekvienas mano kraujo lašelis priklauso Tau. Ar žinai kaip jaučiasi iš narvelio ištrūkęs paukštis.... Nežinantis, kas yra laisvės skrydis? Ar gali suvokti kaip aukštai jis tuo metu kyla į dangų? Tą laisvę, skrydžio laisvę, suteikei man Tu. Būnant kartu, aš lyg ant sparnų.
Mano širdis rado kelią pas Tave ir norėčiau, kad ji ir toliau būtų šalia Tavęs, tavo saugoma ir pati Tave saugodama. Semdama Tavo švelnumą ir pati jį Tau duodama. Kartais atrodo, kad Tu jau viskas, kad Tu jau visuma, bet kitą akimirką užplūsta dar didesnis jausmas. Noriu šiandien Tau padėkoti už šį jausmą – patį didžiausią gyvenimo stebuklą. Stebuklą vardu MEILĖ. Norėčiau būti ta šviesa, kai Tu nematai, būti oro gurkšniu, kai Tu negali kvėpuoti. Noriu būti tas jausmas, kurio Tu negalėtum pamiršti.
Esi žmogus, šalia kurio galiu sėdėti ar gulėti nieko neveikdama ir nieko nesakydama, o jaustis puikiai, kad rodos kojomis žemės nesiekiu..... Tu gyveni manyje...
Visada Tavo J.
-----------------------------------------------
Atsakymas Aldui
Mielas Aldai, nenustebk, kad sulaukei atsakymo. Taip, tai aš.
Perskaičiau ir supratau - tai Tavo mintys apie mus, tai Tavo žodžiai skirti man. Tik permečiau, ar daugiau nėra Tavo išgalvotu vardu rašytų laiškų ir kitų jau nebeskaičiau, nes jie ne man...
To vidinio ryšio paaiškinti neįmanoma, bet jis yra ir mes abu jį jaučiame... Tad pasikalbėkime apie tai. Jaučiau, kad tie žodžiai yra Tavyje, kažkur labai giliai užslėpti, jaučiau, kad jie slegia tave. Taip ir nepasakei jų žiūrėdamas man į akis. Neišdrįsai, ne, tiesiog neleidai sau to padaryti...
Tu vis dar negali patikėti, kad taip gyvenime gali atsitikti, tu manai, kad tai tik kažkokia trauka, kuri praeis. Bet ji nepraeina, ji tik stiprėja... Ir aš jaučiu tą patį. „Reikia gi vadovautis protu"- turbūt galvoji Tu. Ir aš galvojau taip pat... Tu nepasitiki manimi, nes iki tol sutiktos moterys buvo kitokios... Kokie gi mes panašūs, mes jaučiame tą patį, bet neleidžiame sau apie tai kalbėtis... Štai taip ir nugyvena žmonės gyvenimėlį, neleisdami sau būti laimingais, nes mano, kad reikia vadovautis protu! Bet gi ir protas mums sako, kaip gera kalbėtis su šiuo žmogumi, tai kodėl ne apie jausmus? Bent jau pasikalbėti...
Manau, kad ne visada skauda, kai įskaudini kitą? Skauda tada, kai tau tas žmogus labai rūpi. Tavo pasakyti žodžiai įskaudino mane. Susivaldžiau, nepabėgau, nes jaučiau, kad Tu gyneisi nuo savo jausmų kalbėdamas ne tai, ką galvoji, o aš gyniausi - tylėdama… Meilė tikrai yra! Manau mokame mylėti, tik neleidžiame sau to, neleidžiame būti laimingi, dėl to ir kankinamės. Kodėl? Nes bijome... Dėl tos baimės mes ne kartu, dėl jos tik svajonėse užmiegame ir pabundame šalia vienas kito.
Aš žinau ir tikiu, kad Meilė nėra kasdienybė! Man taip atsitiko tik dabar. Tos nakties aistra - tai buvo nepaaiškinamas ir, atrodė, nepadorus žingsnis… Kitą dieną užduodi klausimą, kodėl pasidavei jai? Jauti gėdą, kad pasidavei, bet tai juk buvo nevaldoma. Ir tas žinojimas, kad tau taip dar nebuvo, tvirtas įsitikinimas, kad tai negali pasikartoti su kitu žmogumi - išgąsdina. Tai nebuvo instinkto tenkinimas, taip užgimė tikras jausmas, kuris su kiekvienu susitikimu vis stiprėja. Ir kai neleidi sau jo išgyventi, tada kankiniesi ir ramybės sieloje nėra.
Tavo prisipažinimas man yra nuostabi dovana, kurios aš taip tikėjausi ir laukiau. Aš atsakau Tau tuo pačiu:
… esi Dievo suplanuotas man atsitiktinumas, mano saldžiausia, beprotiškai protinga nuodėmė, svajonė,
… o kaip aš noriu pabusti ryte šalia Tavęs ir girdėti "mano brangiausioji…"
... o kaip noriu, kad bučiuotum mane, kad nuvežtum į pasaulio kraštą...
… aš nesapnuoju tavęs (nežinau kodėl), bet aš pastoviai galvoju apie Tave, nuolat mintyse kartoju Tavo vardą. Tu mano minčių ir širdies Valdovas.
...Tu išvedei mane iš proto! Aš labai Tavęs ilgiuosi!
Štai pagaliau pasikalbėjome, aš verkiu... Tai laimės ir palengvėjimo ašaros. Šiandien Mūsų šventė ir te būna tai tradicija!
Kaip gera, nors trumpam, paklausyti širdies... Pirmą kartą gyvenime taip drąsiai kalbu, nes žinau ko noriu, net jei tai neįmanoma. P.S. braukiu nereikalingus žodžius „..su kaimynu.." (nėra pagrindo jam būti Tavo sapnuose).
Jeigu atsiliepiau į laišką, kuris skirtas ne man (deja, tokia tikimybė yra), aš atsiprašau ir labai dėkoju Aldui už tai, ką jis parašė. Tikrai pasijaučiau lyg būtų skirta man. Dėkoju už pojūtį, kurį patyriau skaitydama geidžiamus išgirsti žodžius, rašydama geidžiamus pasakyti žodžius. Manau, kad taip galvojantis vyras tikrai moka mylėti! Šv. Valentino dienos proga linkiu Aldui mylėti ir būti mylimam, nes Jis to vertas!
Valdė
------------------------------------------------
Tau.
Tavo rankose aš jaučiu Senekos aprašytąją Sielos ramybę.
Tavo širdyje aš atrandu vienintelei man skirtą tyriausią Pasaulio Deimantą.
Tavo akyse aš pamatau Tikruosius Didžiuosius Pasaulio stebuklus - Savo saulę, Savo Vėją, Savo Jūrą.
Tik Tavo delne aš jaučiu savo širdies dūžius ir sužinau - tikrai esu gyva.
Tik Tavo žvilgsnis yra man Panacėja nuo Baimės, Melo ir Abejonių.
Tik Tavo Ašaras aš renku į saują ir šildau ir šildau...kad greičiau išdžiūtų.
Tik dėl Tavęs kiekvieną Mėnulio Pilnaties naktį aš išsileidžiu savo auksines kasas, pavirstu į laumę ir buriu Meilę.
Tik Tau vienam Vasaros Lietaus balose ir Žiemos pusnynuose aš šoku Karališkus šokius.
R. L.
----------------------------------------------------
Rašau Tau, nes pavargau nuo laukimo, nežinios ir visiško pasimetimo. Juk žinai, kad laukiu, laukiu, kol įžengsi į mano pasaulį, sudrebinsi mano mintis su savo šviesa, viltim ir šiluma. Šiluma, kuri sušildys mano gyvenimą, kuri praskaidrins mano mintis, svajones ir mane. Žinok, laukiu tavęs, trokštu pamatyti tavo akis, lūpas, rankas...
Trokštu apkabinti, pabučiuoti ir pasakyti, kad pavargau, pavargau nuo tamsos ir nejautros, pavargau gyvent prisiminimais ir nuolatiniais grįžimais į praeitį, kurioje, galbūt, buvau mylima. Taip norėčiau, kad būtum tas, kuris padės pabėgti nuo to, ką vadinu praeitimi, kad būtum tas, kuris atvers duris į ateities tikrumą ir džiaugsmus.
Taip norėčiau būti su tavimi ir nieko nesugadinti, priimti tave tokį toks tu esi, mylėti tave tikrą, vienintelį, savo. Taip norėčiau tavim užpildyti, didelę tuštumą širdyje, kuri kuo toliau, tuo labiau progresuoja į priekį. Ir aš nieko negaliu su savim padaryti, be tavęs negaliu to sustabdyti. Juk ir tu kartais pagalvoji apie mane???
Gal ir nerašai man laiškų, nesvajoji taip dažnai kaip aš, nekuri meilės eilių, bet juk vis tiek pagalvoji, juk ir tu manęs lauki. Tik, deja, esam abu kaži kur pasiklydę. Ir kai surasiu tave, o gal ir tu prisidėsi prie ieškojimų, gal pirmas pastebėsi minioje, pašauksi meilės vardu, o gal tiesiog prieisi ir paliesi ranka, aš mylėsiu tave, gerbsiu ir sakysiu AČIŪ.
Ačiū, kad užpildei tuštumą, ačiū, kad privertei patikėti meile iš naujo, ačiū, kad pagaliau turiu į ką atsiremti. Kai surasiu tave, kartu žiūrėsim į krentančias žvaigždes ir spėsim norus, kartu klausysim žiogų muzikos vakare, kartu stebėsim krentančius lapus, kartu gaudysim snaiges, kurios vos prisilietusios prie mūsų rankų ištirps nuo tikros meilės.
Juk mes būsim kartu visada, mes mylėsim vienas kitą, būsim draugai ir pasauliui įrodysim, kad trapia, šilta ir tikra meile galima nugalėti viską, net prikelti gyventi iš naujo pavargusią, piktą ir pilką sielą, kuri permirkusi ašarose prašė tik viena: vėl spinduliuoti ir mylėti, ištiktųjų stipriai mylėti.
Su viltim ir tikėjimu Jurgita2007
--------------------------------------------------
Kodėl esi tokia neryžtinga? Juk laukiu aš Taves. Ateik ir imki mano širdį. Nelauk, kol vėjas ją nuneš... Ateik, atskriski žiedo dulkele, Kol saulė neužgeso danguje. Už rankos netikėtai imk mane. Ir bėgame dalintis šiluma. Pabėgsim ten, kur busime vieni, Meileje prisipažinsiu Tau po lietumi. Musų lūpom tik meilės žodžiai tariami, Bučiuosimės lietaus šilto plaunami...
Širdies keliais būsim vedami, pašėlę jausmai tik jaučiami. Nuskandinsi mane savo bučiny, O aušrą pasitiksime gėlių gleby. Ateik, prašau, kad ir sapne, Mylėt išmoksiu Tave net čia, Padovanosiu Tau save. O, kad tik meilė amžinai liepsnotų mumyse!
Deimantas
---------------------------------------------------
MYLIMASIS, Ateities vizijose regiu Tave: Tobulą antakių liniją, švelnų veido griežtumą... Labirintuose sklendžia migla Tik protarpiais išvysti leidžia Tavo siluetą, Tavo nugarą... Kvepėsi lietumi ir šelmišku lietum, Kad minioje tarp daugelio kitų pažinčiau. Įleisiu tartum viesulą Tave vidun, Duris užtrenksiu, užrakinsiu! Ir raktą jūron sviesiu (Neptūnas tesituri) Gilyn garmėdamas su savimi ir sielvatą į dugną nusitemps. Tegul tarp mūsų sienos, labirintai griūna: Dabar jau niekad sieloj nesutems... Sonare
---------------------------------------------------
Laukiamas mano,
Dabar turbūt savo tvirtomis vyriškomis rankomis lieti mano TAU skirto laiško suglamžytą ir šlapią popierių, nustebusiomis akimis vedžioji juodų raidžių kontūrais, bandydamas įskaityt ir suprast TAU nežinomos kalbos raštą. Bet Meilės kalba yra viena ir tikiuosi, kad TU rasi raktą, atrakinsiantį mano žodžių ir jausmų duris.
TAU rašo jauna moteris, gyvenanti viename Lietuvos miestelyje, kuriai kasdienybė virto nepakeliama našta, gyvenant be TAVĘS, be mano mylimo, laukiamo, išsvajoto, tiek kartų sapnuoto, geidžiamo, nelytėto ir kol kas nesutikto vyro. Ar žinai, kaip jaučiasi sausa, išdžiūvus ir bevaisė dykumos žemė, išsiilgusi lietaus? Ar žinai, kaip atrodo bekvapė, vieniša ir vystanti pavėsyje gėlė, neglamonėjama šiltų saulės rankų?
Turbūt aš beprotė, nes iš ilgesio ir begalinio laukimo TAVĘS parašiau šį keistą laišką, net ryžausi kvailai idėjai sekti matyto filmo „Laiškas butelyje“ scenarijaus pėdomis, visą savo išlietą širdį popieriuje įdėjau į butelį ir vieną niūrų vakarą vaikštinėdama Neries papėdėje, sviedžiau jį upėn ir patikėjau butelio likimą vandens tėkmei.
Tai dar vienas mano nestandartinis, romantiškas ir keistas bandymas rasti TAVE, savo vienintelį. Gali būti, kad ši eilinė mano išpažintis TAU ir šįkart neras kelio pas TAVE. Gal tiesiog šis butelis taps didžiulio ryklio grobiu, gal jis ilgai dūlės vandenyno dugne, gal įsisiautėjusios audros metu jį taip svies į didžiulią uolą, kad iš jo paliks vien aštrios stiklo šukės, į kurias vaikščiodami jūros krantine žmonės susipjaustys kojas... Aš nežinau.
Žinok, man nesvarbu, kas TU esi. Būk kad ir nugairintu vėjo veidu paprastas žvejys, tolimoje šalyje rytais užmetantis tinklus, o vakarais traukiantis laimikį. Būk inteligentiškas banko tarnautojas, savo svajones užklojęs begale popierių, skaičiavimų, grafikų. Būk arogantiškas arabų šeichas, nusipirkęs pusę pasaulio ir apibertas smaragdų, deimantų apgaulingo spindesio. Būk romantiškas, padūkęs studentas, kurio kišenes nuolat glosto švilpiantis vėjas.
Mielas mano, PARAŠYK MAN, duok ženklą tebūnie iš šios žemės, tebūnie iš pragaro ar dangaus, kad aš TAU reikalinga, kad laukčiau, kad tikėčiau, kad neprarasčiau vilties, kad DĖL TAVĘS dar gyvenčiau, kad vieną rytą pagaliau nutūptų TAVO žvilgsnio drugys ant mano blakstienų, pakutentų ir prikeltų mane naujai kasdienybei SU TAVIMI. P.s. adresas išgraviruotas ant butelio dugno.
Reinnne
