Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.
------------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI - IV dalis ---------------------------------------------------------
Mano meile, kur tu? Vis dar stovi neplauti, atšalę kavos puodukai. Susirgo, čiaudi.
Išbalusi vonia jau seniai nebejaučia Tavo karšto kūno.
Gyvatukas gailiai šnirpščia nosį, nebejausdamas Tavo pakabintų kojinių šilumos...
Iš peleninės vėjas išnešiojo paskutinius Tavo cigarečių pelenų likučius.
Nuogos knygų lentynos tyliai verkia naktimis, pasigesdamos Tavo romanų...
Kartkartėmis ima murmėti telefonas, nesulaukdamas Tavo skambučio.
Iš ilgesio nubyrėjo visi Tavo dantų šepetuko šereliai...
Net mikrobangų krosnelė nebešildo maisto, kaip anksčiau.
Aš taip tavęs pasiilgau. Mano pūkų pilna širdis regis tuoj tuoj plyš.
Sninga plunksnomis...
Goda
---------------------------------------------------
Labas mylimasis,
Pagaliau išdrįsau parašyti Tau laišką... Na, ne tiek parašyti, kiek išsiųsti... Aš to laukiau visą savo gyvenimą ir štai pagaliau galiu į Tave kreiptis. Žinai, galbūt mano gana keistas požiūris į gyvenimą, į meilę privertė taip ilgai laukti MEILĖS.
Meilė... Nežinau ar šį žodį įmanoma apibūdinti, tegul nesupyksta kalbininkai, bet lietuvių kalba nėra tokia turtinga, kad apibūdintų šį žodį... O gal ir visam pasauly nėra kalbos jam išreikšti... Nors gal ir yra... Tai akys, kurios žėri brilianto spindesiu... Tai šypsena, kupina laimes... Ir dar daug nepaaiškinamų dalykų, dėl kurių žmogus jaučiasi pats laimingiausias pasaulyje... Aš manau, kad tada ir audra atrodo nuostabi, nebaugina niekas!!! Tik jei ta meilė baigiasi... Ar jos iš viso nėra...?
Žmogus negali jaustis nugyvenęs pilnavertį gyvenimą, jei jis nepajuto to nerealaus jausmo... Kad ir ta MEILĖ buvo nelaiminga... Bet ji buvo... Ir visada pagalvoji, kad kažkur labai toli tas jausmas tavęs laukia, tik galbūt kartais mes jį tiesiog pražiopsom...
Visą gyvenimą galvojau, kad santykiai tavęs neturi varžyti, kad nereikia ataskaitų, kur buvai, su kuo kalbėjai, kad tai turėtų būti santykiai, kurie palieka tau tavo teisę į laisvę... Bet žinai, gal čia ir buvo mano didžiausia klaida... Baimė įsipareigoti... Baimė, kad nebus atsako į mano jausmus... Baimė mylėti...
Bijojau likti įskaudinta... Bet žinai, aš jau pavargau nuo tos laisvės, aš tau noriu duoti ataskaitas, kur buvau, su kuo ir t.t. Noriu jaustis reikalinga, svarbi ir pagaliau mylima!
Aš visada turėjau tarsi kiautą, kuris saugojo mane kaip sraigę… Visada atrodžiau kieta, nepažeidžiama, visada laiminti… Bet žinai, aš tau prižadu, kad kai Tave sutiksiu, busiu kitokia, busiu tokia, kokia iš tikrųjų esu…
Tokia kokia esu šiam laiške Tau… Nebepraleisiu progų džiaugtis gyvenimu, meile, Tavimi, net jei ir teks kartais pajausti skausmą širdy… Bet jis niekada nebebus toks stiprus, kad dabar jaučiamas vienatvės skausmas…
Su meile,
Tavo mylimoji V.
----------------------------------------------------
Bet žinai, nesvarbu, kokia šiandien diena, ir nesvarbu, kokia proga tu gavai šį laišką. Nesvarbu, kas bus rytoj. Nesvarbu, kad tavo troškimai galbūt kitokie. Ir netgi nesvarbu, jei tu jo ir neperskaitysi. Svarbu tik tai, ką aš jaučiu dabar, pasidėjus šalia klaviatūrą ir žvilgčiodama į tavo nuotrauką telefono ekrane. Kada padovanosi man tikrąją?
Nupirkai man tulpę?
Taip taip, noriu, noriu tokios, kuri kvepėtų tavimi. Pasodinčiau ją savo vazone, kuris vis dar stovi tuščias ant palangės, belaukdamas savo ypatingosios gėlės. Sakai, tulpė neturi šaknų? O man iš tikrųjų giliai nusispjaut, nes noriu, kad tavo gėlės aromatas užmigdytų mane nors vieną naktį, paglostytų trumpus bet slidžius plaukus ir atsidustų į ausį. O tiksliau norėčiau, kad bent kartą užsnūsčiau su tavim savo lovoje. Ji daug patogesnę už tavąją, kada nors įsitikinsi.
Daug noriu iš tavęs?
Taip, beprotiškai daug. Bet tu vienas gali atsirinkti, ką leisti man iš tavęs gauti, ką ne.
Pažadėk man, kad ateis diena, kai priglausi mane ir nebepaleisi. Kai naktį turėsiu nutraukti nuo tavęs tavo kojom per trumpą antklodę, nes mano viena užpakalio pusė bus nebyliai nušalus. Arba tą pačią naktį atsibusiu nuo tavo griaudžiančio knarkimo. Bet geriau užknark ryte, kad atsikelčiau susivėlusi, užtinusi ir užsimerkusi nupėdinčiau iki mūsų jaukios virtuvės, pro kurios langą matysis rytinis rūkas, ir atneščiau į lovą tau didelį puodą kavos su pienu. Arba tiesiog žalios plikytos arbatos.
Pasakyk man, kad kartais leisi man įsmukti į vonią, kai tu prausies, leisi patrinti tau nugarą ir pabučiuoti muiluotą nosį. O iš tų kartų kartkartėmis, neleisi man eiti į studijas ir su džinsais ir megztiniu pasiglemši mane po čiurlenančiu kranu.
Pašnibždėk man, kad tada visą popietę prasivoliosim pataluose, išsikepsim didžiulę Ypatingąją picą, prisidarysim kokteilių ir snausim, atsirėmę vienas į kitą ir trindami pėdą į pėdą, pasileidę seną romantišką filmą.
Pritark man, kad visą vakarą juoksimės, mylėsime, užmigsime... o pabudę gersime arbatą... Aš noriu. Nes myliu.
G.R.
---------------------------------------------------
Pradėti laišką taip sunku, o užbaigti - net žodžių pritrūksta... Atrodo, kad mintys tokios didelės, svaigios, o kartu ir mažos. Giliai susimąstant, kad rašau TAU, mano būsimas širdies riteri, užgniaužia kvapą. Mintys sukasi, veliasi, trinasi galvoje kaip pašėlusios, pykstas tarp savęs, norėdamos išlėkti ir garsiai sušukti, kad aš laukiu tavęs.
Jos tarsi maži aistros lašeliai, kurie susitelkę sudaro nedideli, tačiau jaukų meilės telkinį. Iš pradžių tai tik balutė tarsi pirmoji pažintis, kai mūsų akys pirmą kart susitiks, o vėliau, žiūrėk, ir tvenkinys, kurį karts nuo karto sujudina tavo tylus alsavimas, įžiebiantis aistros žariją ore. Toliau, kuo dažniau galvoju apie tave, mintyse piešiu tavąsias gilias akis, jaučiu save tavajam tvirtam glėby, tą akimirką vis noris sustabdyti, kad galėčiau Tave jausti šalia savęs visą amžinybę....
Su laiku, kurį praleisiu džiaugdamasi kiekviena sekunde, paskirta Tau. Ši maža, aistra kunkuliuojanti balutė pamažu virs skaidriu taurių jausmų ežeru, tyvuliuojančiu mėnesienos šviesoje, o netrukus - meilės vandenynu, kuriame mūsų aistra ir meilė blaškysis ir skries tarp bangų, tarsi žaidžiantis vaikas saulėlydžio glėby... Jis beribis, alsuojantis dviejų širdžių ritmu... Ir tai nesibaigia niekad, nes meilė – begalinė, ji neturi laiko ribų. Tai stebuklas, kuris išskiria savas spalvas, kuris telpa mylimojo širdy.
Meilei įsižiebti tereikia tiek nedaug, kaip ir užgesinti – užtenka vieno neigiamo lašelio, kuris gali mus nuskandinti tarsi didingąjį Titaniką savo paties blogybių ežere... Bet kur yra tauri Meilė, ten visos neigiamos mintys netenka savų galių. Meile aš tikiu, nes ji budina mane iš nebūties, pakelia iš nevilties.... Aš vis laukiu tavęs, nes Tu esi mano ilgai lauktas širdies riteris... Man nereikia pasaulio, nes mano pasaulis esi tik TU..
Birutė
---------------------------------------------------
Neturiu kam skirti šio laiško... neturiu, kas mane mylėtų... ir nieko nemyliu aš... Mylėjau... tai buvo pirmoji mano meilė ir, manau, paskutinė, nors nenuleidžiu rankų... Gal dar ką nors pamilsiu, o gal jau niekada nejausiu ką jaučiau jam... palikai mane, įskaudinai... verkiau visą mėnesį, plyšo man širdis.... todėl tapau ledinė... ir nieko nebepriskleidžiu prie savęs... visi man tokie svetimi, tokie tolimi...
O gal tiesiog bijau... bijau vėl kuo nors patikėti... jau praėjo beveik metai, kai mane palikai, tačiau tu vis dar mano širdyje... Ne, nebemyliu aš tavęs... per daug mane įskaudinai, kad tave vis dar mylėčiau... ir pats žinai, kad niekada pas tave nebegrįžčiau... net nenoriu tavęs sutikti mieste (nors jau buvom susitikę porą kartų)...
Gyvenu toliau... ir kuo toliau tuo labiau suprantu, kad man geriau be tavęs... nes būdama su tavimi, verkiau daugiau nei per visą savo gyvenimą... taip aš viena... kartais noriu, kad vėl atsirastu tas, kuris mane tikrai mylėtų ir nemėgintų pakeisti, kuris priimtų mane tokią, kokia esu... kuris apkabintų... stipriai stipriai, nes man apkabinimas - tai nerealus jausmas... tada jaučiuosi tokia saugi ir mylima...
Aš vis dar tikiuosi, kad sutiksiu tokį, kuriuo vėl galėsiu patikėti... ir kuris tikės ir mylės tik mane.... tikiu likimu ir laukiu....... Mistika
---------------------------------------------------
Laiškas tik jam vienam ir nepakartojamam... Prailgsta metai ir dienos, laukiant tavęs vienintelio... Sunku gyventi vienai tik svajonėse ir nežinioje. Suvirpinai mano širdelę ir pradingai lyg sapne. Kiekvieną dieną vis bandau prisiminti tavo švelnius prisilietimus, kuždėjimą kiekvieną rytą man į ausį: "Labas rytas, mano Saule" , tavo švelnų ir meilų žvilgsnį...
Ramiomis akimirkomis, kai esu viena, visada galvoju apie tave. Kaip aš tavęs pasiilgau, svajoju, kad būtum kartu su manimi šalia, laikytai mane už rankos ir vis švelniai pabučiuotum man į skruostus. Negaliu užmigti, vakarais apie tave nepagalvojus, visi prisiminimai apie tave man kelia šypseną. Visada norėjau ir noriu su tavimi būti dieną ir naktį, užmigti tavo glėbyje ir vėl tave sutikti sapnuose.
Žinau, kad ateis kada nors ta diena kaip mes vėl būsime kartu ir nepaleisime vienas kito iš glėbio, žinau kad kaip mane bučiuosi aš jausiu skraidant drugelius mano pilve ir tą nepakartojamą jausmą, kurio neįmanoma papasakoti. Tik aš giliai savyje žinosiu, kad tai meilė... Aš visada prisiminsiu tavo žodžius, kuriuos tu man sakydavai pačiomis gražiausiomis akimirkomis kai susitikdavome... aš vis dar laukiu tavęs ir nuostabių akimirkų kartu. Dream
----------------------------------------------------
GYVENIMAS - lyg traukinys: sunkiai dunksėdamas, palikdamas juodą praeities šleifą veža mus į pilką nežinią.
Laikas negailestingai bėga. Vėl vasaris, vėl Šv. Valentino širdelės puošia parduotuvių vitrinas. MEILĖS diena nenumaldomai artinasi. Na, ką gi, kaip ir pernai, kaip ir užpernai pirksiu širdelės formos raudoną žvakelę, įsmeigsiu į žiemos šalčiu sukaustytą žemės kauburėlį ir įžiebsiu šventą atminimo liepsnelę. Su švelnia šypsena mintimis grįšiu į tuos laimingus, svaiginančius metus ir paprašysiu savojo Valentino sapne mane aplankyti ir atnešti raudonų rožių puokštę. Kaip kadais...
Tu, Gintai, tą patį būtum padaręs jau dešimtą kartą. Šitiek metų nešioji širdy šviesų atminimą, šitiek kartų brangiausią Tau šios žemės lopinėlį šildė Šv. Valentino liepsnelė.
GYVENIMAS - lyg paslaptingas burtininkas: praskleidęs savo juodą apsiaustą, nelauktai, netikėtai padovanoja šviesų, šiltą stebuklą visiems jo laukiantiems, viltį praradusiems.
Nelaukėm vasario 14-osios. Susikibę už rankų žingsniavom centrine sostinės aikšte. Spontaniškai užsukom i Arkikatedrą ir ... uždegėm tris žvakutes: vieną Jo Valentinai, kitą- mano Valentinui, o trečią - mums patiems, kaip vilties kibirkštėlę, kaip pasižadėjimą šventą, kad nuo šiol šildysim viens kito sugrubusią širdį, auginsim ir puoselėsim purpurinę MEILĖS gėlę, dėkodami likimui, gal atsitiktinumui... dėkodami ir Šv.Valentinui....
GYVENIMAS - lyg margaspalvė plaštakė ant savo lengvų sparnelių tenuneša mudviejų svajones ir troškimus tolyn, į žėrinčią vaivorykštę...
Daiva
--------------------------------------------------
Žmogui reikia žmogaus. Bijodami vienatvės, mes ieškome sau poros, ieškome draugų, veržiamės į šurmulį...Vienatvė - liga, nuo kurios nėra vaistų. Gydytis turi pats... Jausmai, kuriuos mes turim, yra neapsakomi ir neaprašomi, jei šalia nėra žmogaus, kuriam norėtųsi tai išsakyt. Kaip yra sunku gyventi, kai neturi kam ryte pabudus pasakyt: „Labas rytas, mano akių šviesele", einant miegoti: „Labanaktis, mano meile...".
VIENAS ŽMOGUS, O JAME TIK DVI AKYS, AKYSE - DEŠIMT AŠARŲ, O JOSE - ŠIMTAS JAUSMU, JAUSMUOSE - TUKSTANČIAI MINČIŲ...
Roberta
--------------------------------------------------
Tu bėgi mėnulio taku ir nepaveji saulės.
Jauti pavasarinio vėjo švelnius skruostus ir svaiginančiai žvarbius jo bučinius.
Ištiesi rankas ir lauki beprotiškai tolimų žvaigždžių apkabinimo. Šoki nuo stogo ir išsitaškai į daugybę pienės pūkų, besisukančių pagal laikrodžio rodyklę.
Paneri po vandeniu ir jauti, kaip praplaukiančios srovės išplauna iš tavęs visą šlamštą. Muzikos trenksmas išspjauna tave ant stiklinio kranto.
Pabundu. Ir suprantu, kad be tavęs gyvenimas ir būtų toks.
Aušra
---------------------------------------------------
“Šiąnakt visoje šalyje snigs. Vietomis galima pūga. Bus nuo dviejų iki šešių laipsnių šalčio“ – radijo bangomis praneša malonus moters balsas. Mašina įrieda į kiemą. Išjungiu variklį, ilgai brūžinę stiklą nusileidžia valytuvai ir akimirksniu viskas paskęsta begarsėje tamsoje.
Kurį laiką tarsi suparalyžiuotas sėdžiu ir stebiu, kaip ant priekinio stiklo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės. Ten, kur tu esi, niekada nesninga. Vis galvoju, ar nepasiilgsti lietuviškų žiemų – kai baugiai pokši nuo stingdančio šalčio skylantis užšalusių ežerų ledas, kai lengvai juo slysta rogės, kai ant kranto, pabrukusi uodegą mindžiukuoja ir gailiai inkščia Juta, kol pagaliau įsidrąsinusi, raginama mūsų šūksnių strykteli ant sukaustyto ežero ir bailiai trependama letenomis, tarsi nemokėtų vaikščioti, leidžiasi mums įkandin.
Atitokęs nuo prisiminimų susirenku pirkinių krepšius ir per apmirusį baltą sodą patraukiu namo link. Atsirakinu duris ir įžiebiu šviesą. Juta visuomet lūkuriuoja tarpduryje, savo smalsia nosimi pasiruošusi patikrinti, ką skanaus mums abiems parnešiau, tačiau šiandien jos nėra. Žingsniuodamas per svetainę įminu į išlietą rytinę kavą.
„Ech, senute,“ – imu burnoti mintyse, tačiau susizgrimbu, jog pats kaltas – vis tas įprotis palikti pustuštį puodelį ant grindų. O Juta jau nerangi, lyg senas pūškuojantis garvežys tai letena, tai uodega vis ką nors užkliudanti. Pameni ją mažytę, smalsią nenuoramą? Dėl jos, už apgraužtas seno stalo kojas, mus išvarė iš pirmojo nuomojamo buto. „Net net! Nikakich sabak! – įsikarščiavusi mojavo rankomis storulė šeimininkė, o tu verkei ir kartojai, kad niekada daugiau nedovanočiau tau gyvų dovanų.
Vėliau mes dar ne kartą keliavome iš vienų namų į kitus, lyg paklydėliai ilgesniam ar trumpesniam prisiglausdami svetimose pastogėse ir nepaliaudami svajoti apie saugią savą užuovėją. „Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą“ – tu mėgdavai kartoti eilutes iš Biblijos. Ir mūsų svajonė iš tiesų tapo „kūnu“ – nedideliu jaukiu nameliu atokiau nuo miesto šurmulio, apsuptu jauno vyšnių ir obelų sodo.
Tos laimingos dienos po baltais žiedais ir sirpstančiom uogom... „Koks būtų mano gyvenimas be tavęs? Dėl ko nubusčiau rytais?“ – svajingai klausdavai tu, pirštų galiukais švelniai braukdama man per skruostus. „Girdžiu, kokias paslaptis šnara auganti žolė; jaučiu, kokiu gosliu kvapu vilioja už atdaro lango nakties vėjyje linguojantis laukinės rožės žiedas – tik todėl, kad tu, mylima, mano pasaulyje nuspalvini ir pažadini visa, kas gyva“.
Atsimenu, su kokiu užsidegimu pasakojai man apie kelionę – laimėta stipendija studijoms... tokia galimybė tebūna kartą gyvenimą... tik vieneriems metams. „Bet Australija juk taip velniškai toli“. Tu nutildai mane bučiniu ir šnabždi: „Meilei neegzistuoja atstumai. Jei tik lauksi...“ Lauksiu. Argi galėčiau kitaip.
Naktį prieš tau išskrendant gulėjome apsikabinę, bijodami užmigti ir prarasti tas keistai geliančios laimės kupinas paskutines valandas drauge, kai visi pojūčiai tarsi prieš mirtį paaštrėja iki skausmo. Kalbėjomės akimis – apie visus trylika mūsų metų, prasidėjusių aprašinėtame mokyklos suole, kai ant jo per matematikos pamoką skriestuvu išraižiau pirmąjį savo gyvenime „myliu“. Tu buvai man pirma, mylimoji. Pirmas nedrąsus bučinys po pavasarėjančiu dangumi miesto parke, pirma naktis. Visos labiausiai svaiginančios akimirkos ligšioliniame mano gyvenime buvo su tavimi ir tau.
Lyg sulėtintą kiną atsimenu, kaip po nuleistomis blakstienomis nevykusiai bandei slėpti išsiskyrimo ašaras, kaip sunkiai atleidome susipynusius pirštus ir metaliniai oro uosto vartai prarijo tave. Tai buvo beveik prieš dvejus metus. Bėgant mėnesiams tavo meilės prisipažinimų ir ilgesio sklidini laiškai atskriedavo vis rečiau.
Mano tau neišsakyti žodžiai suduždavo atsimušę į nepakeliamai spengiančius telefono laukimo signalo dūžius. Galop vieną rytą mirksinčiu voko simboliu kompiuterio ekrane mane pasitiko tavo elektroninė žinutė. Šalta ir lakoniška. Be dramatizmo ir atsiprašymų, tarsi viskas taip ir turėjo būti. „Aš priėjau kryžkelę ir nežinau, kuriuo keliu pasukti. Man reikia laiko apsispręsti, ar grįšiu. Gyvenk, lyg manęs nebūtų.“
Lyg tavęs nebūtų? Sudeginti nuotraukas, išmesti vis dar tavęs tebelaukiančias sukneles? Ar sunaikinus fizinius tavo egzistavimo pėdsakus, taps lengviau ištrinti prisiminimus? Kai ankstyvą vasaros rytą bėgu jūros pakrante, uždengta milžiniško debesies šešėlio, tolumoje matau saulės nutviekstą ruožą – tarsi finišą, kurį žūtbūt turiu pasiekti. Manasis šešėlis neamžinas ir nebegalinis, už jo ir toliau skleidžiasi, čiulba, juokiasi nepaliaujama versme besiritantis gyvenimas. Tačiau kuo greičiau aš bėgu įkypai žemėn smingančių spindulių link, tuo sparčiau jie tolsta – sakytum debesis, genamas vėjo, lenktyniautų su manimi, mėgindamas paskutines mano jėgas.
Ar saulė tikrai ten, kur nėra tavęs ir prisiminimų apie tave? Ką tu veiki, kai aš miegu? Su kuo miegi, kai sukuosi dienos darbų karuselėje?.. Aš kaip smėlis, išslystantis tau tarp pirštų ir išblaškomas vėjo – aš jau niekad nebebūsiu pilnas, nes po smiltelę manęs liko kiekvienoje su tavimi praleistoje dienoje. Tūkstančiai prarastų krislų. Lyg trūkstamos dėlionės detalės, kurios neleidžia man įžvelgti, kas aš šiandien esu.
Kartais, kai tavo ilgesį nugali kūne pulsuojanti gyvybė, mano lovoje pabunda svetimos moterys. Nepažįstamos, tolimos. Be vardų ir istorijų. Koketiškai rąžosi, geria kavą terasoje, linguodamos nuogomis kojomis ir pirštais sukdamos išsitaršiusių plaukų sruogas. Naktinis jų spindesys išblėsta ryto prozoje. Gal tik nuotykių ieškotojos, gal kaip ir aš, desperatiškai ieškančios glėbio vienatvei paskandinti, jos užveria duris, o aš lieku dar tuštesnis nei vakar.
Širdžiai pernelyg apsunkus nuo neišsakytų žodžių, aš rašau tau laiškus, kurie taip ir neįkrinta į geltoną pašto inkilą gatvės gale, taip ir nepasiekia tavęs. Rašau senamadiškai – ant melsvo, nostalgija dvelkiančio laiškų popieriaus, mūsų metinių proga tavo dovanotu plunksnakočiu. Tada pasakei man: „Kad tavo žodžiai surastų mane, nors ir kaip toli būčiau“.
Juta, ramiai susirangiusi prie mano kojų, kartkartėmis pakelia savo liūdnas drumzlinas akis tarsi sakydama: „Ir aš Jos pasiilgau“. Nustebtum, kiek visko be tavęs išmokau: gaminti patiekalus tais juokingais pavadinimais – suflė ir fondiu, ne prasčiau nei tu iškepti mūsų tradicinį sekmadieninį pyragą, netgi tvarkingai susidėti marškinius į skalbinių krepšį. Tik negaliu įprasti užmigti be tavęs, neprigludus prie tavo nugaros, neįsikniaubus veidu į minkštus plaukus, giliai alsuojant paslaptimi ir šiluma dvelkiančiu jų kvapu.
Bet ne dėl to aš šįkart tau rašau (juk visa tai tu ir anksčiau žinojai). Jutos nebėra. Šiandien palaidojau ją apsnigtame beržyne netoli namų. Pirmą kartą per tuos metus ji nepasitiko manęs grįžusio. Radau ją kambario kampe, nusvarinusią galvą ant ištiestų atšalusių letenų.
Juta buvo tarsi simbolinis saitas, gyvybės kibirkštis mūsų išblėsusiame bendrume, primenanti, kad tu vis dėlto buvai ir kažkur tebesi. Laikas gyventi ir laikas mirti. Kartais mes taip nenorime pripažinti, kad atėjo pabaiga – mylimojo dovanotai vystančiai gėlei, jaudinančiam lėtam šokiui pritemdytoje mokyklos salėje, tolstančiai jaunystei... Žinok – aš nebelaukiu tavęs. Tik ilgiuosi ir myliu.
Ričardas
----------------------------------------
Meile mano,
Meilė tai toks jausmas, kurio neįmanoma atsisakyti, pamiršti, ištrinti iš atminties. Ir aš pakliuvusi į meilės pinkles jose jaučiuosi be galo laiminga moteris, kurią myli ir supranta gyvenimo žmogus.
Net nebūčiau pagalvojusi, kad taip greit galima įsimylėti žmogų, kurio beveik nepažysti, tačiau pasirodo, jog įmanoma. Taip ir pamilau tą žmogų, jo mėlynas akis, atvirumą, nuoširdumą ir jautrumą. Nepamiršiu, kai paprašei būti tavo ir tik tavo...
Net skruostu iš džiaugsmo ašaros nuriedėjo, norėjosi visiems šaukti, kad aš aš IŠTEKU, tai buvo nepakartojama. Smagu, kai kiekviena diena mums kaip šventė, vis nepaliaujamai kartojami tokie žodžiai myliu tave, ar žinai, kad tu pati gražiausiai ir dar daug malonių žodžių, kuriuos kiekvieną kartą išgirdus per kūną nusirita malonūs šiurpuliukai.
Iš didelės meilės po širdimi nešioju mažą širdelę, kuri yra mūsų abiejų svajonė apie kurią nuolat kalbam, įsivaizduojam kaip atrodys mūsų pagausėjusi šeima ir kaip mes dar labiau mylėsim ne tik vienas kitą, bet ir mažą žmogiuką kuris tikiuosi papuoš mūsų vestuvių metines vasaros pabaigoje. Laukiu nesulaukiu...
Myliu zuikeli tave labiau už viską bučkis Tavo zuika ;-)
-------------------------------------------
Aš tarsi mažas vabalėlis, vienišas, ramus didelėje šaltoje žolėje... Vaikštau tyliai pakeldamas akis ir žiūriu į šaltą dangų... Ten nėra žvaigždžių, ten nėra balkšvo, tyliai niūniuojančio mėnulio... Nėra ir Tavęs... Kai išaušta ankstus ir rasotas rytas, pro debesis skleidžiasi maži saulutės spindulėliai, bet man nereikia jų, nes neturiu Tavęs šalia, bet jeigu būtum Tu, bet jeigu rasčiau Tave, tada paprašyčiau saulutės mažo šilto spindulėlio ir aš padovanočiau Tau ir tik Tau!
Ar žinai, mano gražioji gėlele, kas darosi...? Ne, geriau prisiglausk ir paklausyk, kaip stipriai iš gražaus jausmo plaka mano širdis...Paklausyk, pievoje, žalioje pievoje griežia smuikais žiogai! Šis koncertas skirtas tau tik Tau!
Kokia ramuma aplanko mano mažą pasaulėlį, kuriame esi kažkur ir Tu...Aš mažas ramus vabalėlis...Žinai, mano gražioji gėlele, jaučiu ir tikiu, kad Tu - nepaprasta, tikiu - labai, labai graži ir į saulę panaši! Mmmm...turbūt tave įsimylėjau?!
Ir vėl tas vakaras atėjo, reikia merkti akis ir sapnuoti žvaigždes, o gal tarp jų ir Tave pamatysiu - mažą, gražią gėlelę...
Rytis
--------------------------------------------------------------------------
Tau rašiau jau tiek daug sykių. Palikdavau laiškelį ant pagalvės, ant kilimėlio prie durų, vonioje ant veidrodžio lentynėlės, spintoje švarko kišenėje. Laiškuose eilėmis liejau širdį... tiek daug visko ten surašydavau... Kiek daug žodžių, žodelių, žodelyčių...
Seniai jau nerašiau. Dabar svarstau: kodėl? Septynis metus esame kartu... Galva sukasi ir blakstienos riečiasi pagalvojus kiek ilgai žiūrim vienas kitam į akis, einam susikabinę, keliaujam, dirbam, miegam... net kate turim:) O tai jau knygos vertas žingsnis... Kur jau čia knygos, turbūt viso pilnametražio filmo.
Atėjo laikas jau ir kitam- dar vienam, dideliam, svarbiam krizės nebijančiam žingsniui... Rašau laišką, o tuo metu kampe blyksi pokalbio su Tavimi langelis... Svarstėme, mąstėme, o gal reikia pradėti stengtis ir gaminti tai, dėl ko kūrėme santuoką? A? Žinau, Dievulis dar nori duoti mums laiko dar pabūti kartu ir pasidžiaugti vienas kitu. Bet galbūt jau atėjo ta diena, kai galėtume pagelbėti Lietuvai demografijos bėdose.
Myliu Tave, labiau nei galėjau įsivaizduoti, kad kažką taip mylėsiu... Noriu laukti su Tavim mūsų meno kūrinio- milijono vertos bedantės šypsenos.
Visa laukime,
Mėnuliuko Saulytė
--------------------------------------------------------------------------
Meile...
Esu ne žemės gyventoja ir tuo džiaugiuosi. Todėl galiu keisti kaukes kada tik noriu ir į kokias noriu. Gyvenimas – lyg karnavalas! Tu norėtum matyti mane valiūkišką ir lengvabūdę? Tuoj, palauk sekundėlę, aš greit pakeisiu šią paniurusią kaukę.
Ir vėl mes kartu krečiame pokštus, įvairias išdaigas, linksmindami praeivius. Aš juokiuosi skaidria šypsena, saulės spinduliai liečia mano plaukus, akys spinduliuoja meile tau. Lengvas vėjelis paglosto mano kojas, išdraiko tamsius plaukus ir aš vėl juokiuosi. Šokinėjame per balas, renkame pievų gėles, stebime debesis, lekiame miškais! Tau kažko širdyje neramu? Kas atsitiko? Nuplėšiu vėjavaikišką kaukę ir švysteliu ją į orą...
Ji ištirpsta nepastebimai, pavirsta rūku. Užsidedu miško žolelių, samanų kaukę, į plaukus įpinu eglės šakelę, pasikvepinu šilo ir sakų aromatu. Aš išklausysiu...Tu žinai, man gali atsiverti. Būsiu rūpestinga lyg motina. Nebijok, atverk sielą ir leisk išsisklaidyti susitvenkusiam rūpesčiui ar skausmui. Na štai. Tau jau lengviau:)
Miško kaukės man nebereikia! Švyst – ir vėl kita puikuojasi ant mano veido. Plaukuose atsispindi vanduo, į juos įsegu ramunės žiedą. Lūpas suvilgau rasa, akys žiba geismu...
Mes teškenam upės skaidrų vandenį, purslai tykšta mums ant rankų, krūtinės, veidų. Tu vėl juokiesi ir geidi. Žinau, tau gera. Džiaugiesi, kad šią akimirką mes kartu. Pažiūriu į dangų, susimąstau – o gal užsidėti tavo širdies kaukę. Tada visuomet būsiu tokia, kokią tu mane nori matyti? Tavo širdies dūžiai bus mano gyvenimo rodikliai. Visada mylinti, rūpestinga, skaidri, tyra, miela, daili. Kartais pašėlusi, aistringa, naivi ir paika?
Per ilgai užsibuvau savo mintyse.. Tu tą pastebėjai. Griebi mane už pečių , papurtai, ramunės žiedas įkrenta į upę ir jis nusrovena tėkmės kryptimi. Akimirksniu pakeičiu kaukę. Ant galvos užsimetu tamsų gobtuvą, užsisklendžiu juoda skraiste, į akis įmetu po žvaigždę.
Upėje atsispindi mėnuo. Nedrąsiai pakeliu akis į tave. Viena žvaigždė nurieda mano skruostu. Tu dar karta švelniai mane papurtai ir tari: „Tau nereikia stengtis man įtikti, aš tave Myliu tokią, kokia tu esi.“ Tyliai sau nusišypsau ir tariu - „taip... aš žinau, atleisk... Myliu tave“...
Sonata
--------------------------------------------------------------------------
Mano mylimasis, užsimerkiu ir jaučiu tavo kvapą. Žinau, kaip kvepia mūsų meilė, net dabar žinodama, kad tu toli, jaučiu tą švelnų, saldų, gaivų meilės kvapą.
Naktimis svajoju apie tave: apie geidulingą tavęs troškimą, mūsų kūnų artumą ir tą nežmonišką trauką, kuri pagimdo meilę. Nemyliu tik ašarų, kurios nekvepia mūsų jausmais..
Kiekvieną liūdniausią gyvenimo akimirką ilgiuosi Tavęs, mano meile. Ir štai, rodos, tu įžengsi ir neklausdamas apkabinsi mane žvilgsniu, sušildysi ir suprasi.Aš trokštu, kad Tu būtum Tas, kuris pažinotų kiekvieną mano sielos dalelę, kad tau nebūtų svetimos mano nuotaikos, mano juokas, mano besikeičiantis charakteris.
Vienas poetas yra pasakęs: "Gyvenimu aš netikiu, o pasaka tikiu". Štai taip skrieja dienos, savaitės, mėnesiai... Bandau pagaut tavo žvilgsnį minioje, jo nerandu, bet sutinku šypseną. Aš kantri, aš lauksiu, nes ir žinodama, kad tu toli, jaučiu Tave šalia...
Tu vienintelis mane pažinsi ir naktys prisipildys nuostabiausių potyrių, ir ašaros kvepės meile.
Jogilė
--------------------------------------------------------------------------
Mano mielas, Užmerkiu akis ir vėl grįžtu pas tave. Tokį savą ir svetimą. Tiek daug kartų matytą nepažįstamų žmonių šypsenose. Tiek daug kartų ieškotą veidų ir kaukių galybėje. Tokį panašų į šiltą pavasario vėją, o kartais į netikėtą vasaros audrą. Paprastą ir stebinantį, tiesų ir tikrą.
Ieškojau tavęs. Ar jautei? Ar jautei mano rankas siekiančias tavo rankų, mano akis ieškančias tavųjų, mano lūpas laukiančias tavo bučinio?
Kaip džiaugiuosi, kad esi netobulas, lygiai toks kaip ir aš. Purvinas miesto vaikas, idealistas beprasmybėje ieškantis prasmės. Toks, kuris žiūri tiesiai į akis. Toks, kuris nekalba užuominom.
Ar žinai, kad tu magiškas, nes vien nuo minties apie tave kūnu nubėga šiurpuliukai? Bet tuo pačiu toks paprastas ir savas. Matau mus jaukius, patogiai įsitaisiusius. Rašau tau, nes taip beprotiškai pasiilgau ir laukiu...Ko delsi? Juk žinai, kad pasistengsiu padaryti tave laimingą.
Suteik man progą, mano mielas. Labiau už viską šiąnakt noriu užmigti šalia tavęs...
Tavo E.
--------------------------------------------------------------------------
Ei, ar svajoji apie meilę? Ar ir Tu susimąstai, kas ji yra? Ar žinai, kodėl jos taip trokšta kiekviena tavo esybės dalelė? Kodėl jauti tokią tuštumą gyvendamas be mylimo žmogaus... ir kodėl taip velniškai sunku atsitiesti po dar vieno mėginimo mylėti ir būti mylimam???
Nes meilė yra griovimas...Tikra tiesa. Meilė tikrai yra kaip veržli ir srauni upė, kuri atsimušdama į užtvankas virsta purslais ir putomis, kuri apglėbia užtvankas savo aistra, savo laukine meile, kuri vilioja ir pataikauja, kol smiltelė po smiltelės užtvanka subyra jai į rankas, kuri puola, užtvindo ją ir veržiasi toliau, kuri sutinka kitą kliūtį, kurią taip pat apkabina ir užliūliuoja apgaulingos meilės bangomis... ir sugriauna... Bet Tu vis tiek nori stačia galva panirti į jos gelmes.
Žinai, kad meilėje nėra taisyklių. Tavo vadinamoji išmintis, strategijos kaip prisivilioti meilę ar ką sužavėti, patarimai kaip išvengti netinkamų santykių ar atsitiesti po nesėkmingos meilės, bandymai diktuoti savo širdžiai yra niekis. Juk viską sprendžia širdis, kuri deja, o gal laimei, neatsižvelgia į tokius dalykus, kuri tiesiog iš minios Tau išskiria žmogų. Ir Tu bandai. Paklūsti savo jos valiai.
Kaip dažnai Tau norisi įteigti širdžiai daugiau neleisti atsiverti, kad galėtum apsaugoti save, ne baimė būti įskaudintam kausto tave ledinėmis rankomis? O jeigu tai būtų taip paprasta, kaip neatidaryti durų nelauktam svečiui, apsimetant, kad tavęs nėra. Bet taip nėra ir Tu atsiveri, kad sužinotum...
Keistas dalykas ta meilė, ar ne? Gera ir saldu. Arba baisu, skaudu... Aš jos laukiu. Atvira, nors ir drebančia širdimi.
Laukiu Tavęs, kad kartu išdrįstume įsėsti į rizikingą meilės karuselę, kad paėmę vienas kitą už rankų suprastume, jog verta buvo laukti ir patirti nesėkmes, kad mūsų širdžių pašėlęs plakimas pirmą kartą susilietus lūpoms užgožtų visą pasaulį, nesvarbu, ar grotų tranki muzika, ar mašinos ūžtų spūstyje, kad kartu iš naujo patirtume paprasčiausius dalykus: kokie saldūs yra ledai, koks puikus vaizdas atsiveria nuo Trijų Kryžių kalno, kaip raibuliuoja sujudintas vanduo, kiek daug laimės suteikia šypsena ir juokas.
Aš laukiu Tavęs. Kad patirčiau šituos ir dar milijoną kitų nuostabių dalykų. Kad surizikuočiau ir galbūt... laimėčiau.
Waiting
