Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.
------------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI - III dalis
Mylimas,
dažnai galvoju, koks turėtų būti žmogus, kurį pamilčiau. Atsakymas paprastas – pats geriausias! Pats gražiausias, protingiausias, mandagiausias, labiausiai išsilavinęs. Jis mokėtų ir suprastų viską – tai, ką aš moku ir suprantu ir tai, ko aš nesuvokiu, kitaip sakant, jis būtų princas ant balto žirgo. Ar tu toks neesi? Tai aš tavęs nemyliu?
Meilė gyvena ne mano galvoje, o širdyje. Mano meilė nemąsto, ji nesugeba analizuoti, kelti klausimų, aiškintis, kodėl ir už ką myliu. Meilė - ne protas, ji nesudarinėja jokių sandėrių pagal tai, ar esi pakankamai gražus, protingas. Turėčiau patį gražiausią – užpildyčiau tuštumą savyje, bet nebūčiau laiminga. Man ji panaši į žmogaus sielą, nes meilėje kaip ir sieloje glūdi visi mano troškimai.
Žinai, ko aš trokštu? Būti gera, gera sau ir kitiems, o svarbiausia tau. Noriu būti nesavanaude, aukotis dėl tavęs, duoti tau tai, ką turiu geriausio, noriu suteikti tau pilnatvę.
Sakoma, kad meilėje žmogaus sielos susilieja į vieną. Ar mes galime būti vienu?
Mes esame atskiri kūnai, skirtingai mąstančios būtybės, atskiros sielos. Tavo kūno judesiai ne tokie kaip mano, kas slypi tavo galvoje, man nevalia žinoti, o tavo dvasios troškimai ! – savų nesuprantu, tavuosius suprasiu? Ar tu, būdamas kitokiu, galėsi gyventi santarvėje su manimi visą gyvenimą? Ar galėsi?
Aš to paties savęs klausiu, nemąstau, o jau žinau atsakymą. Tu man dievybė, mano tikėjimas, mano polėkiai. Sakysi pasirink: mane ar tą į kurį tiki. Aš rinkčiausi, bet tai nebūtų pasirinkimas, tai būtų būtinybė. O kas man Dievas būtų be meilės – tuščia Biblijos skiautė, bažnytinis tikėjimas. Ir visi mano įsitikimai - mano sąžinė - be laisvės ko būtų verta? Tu esi mano laisvė, mano tikėjimas, mano dievybė, esi mano Meilė.
Aš
---------------------------------------------------
„Tai, ką jūs suvokiate kaip apgaulę, tampa tiesa, kai sapnuojate".
Aš čia ieškau ne Meilės. Aš čia ieškau TAVĘS.
Nesvarbu, ar Tu vienišas, ar laimingai vedęs, prašau, perskaityk mano laišką iki galo. Juk nežinai, galbūt tas, kurio aš ieškau, esi TU?
Aš nežinau, kaip man Tave rasti, todėl ir rašau savo laišką šitame konkurse tikėdamasi, jog netyčia užklysi čia, perskaitysi ir atpažinsi save.
Nebandyk man prilipinti savo slaptos gerbėjos ar nuviltos mylimosios veido. Jis man netiks. Tavo akyse – aš beveidė, bebalsė būtybė, tik fonas (jei kada prasilenkėme gatvėje).
Tu manęs nepažįsti (esu tuo tikra), aš Tave – TAIP. Paklausi, kaip tai įmanoma? Paaiškinimas paprastas – aš Tave sapnuoju. Labai dažnai. Žinau, kaip Tu atrodai, Tavo vardą. Žinau, kad iš tikrųjų ESI. Aš Tau nesiūlau nieko įpareigojančio, tik Draugystę (juk tiek gali priimti?). Parašyk man, jei mano laiške pažinsi save....
Slaptas kodas:
1) Turtuolis, turtų valdytojas
2) Ranka + (užsienio š)alis
Labanakt (galbūt, šiąnakt vėl susitiksime J). Ir nepamiršk – susisiek.su.manimi@gmail.com
Poets of the Fall –„Sleep"
-----------------------------------------------------
Galbūt pavadinsiu tai pasauliniu virusu, nes artėja ši šventė.
MEILĖ į kurią tiek jausmų ir spalvų telpa.
Rašau laišką Tau, mano svajonių svajone. Laukiu tavęs...
Ir kuo labiau laukiu ir tikiuosi, tavęs nėra. TYLA...
Raidės ir žodžiai plaukia iš širdies, iš jos gelmių, iš sukauptos patirties, nebesuskaičiuojamų randų...
Gal nemoku laukti, gal per daug skubu?
Bet tikrai žinau, kad tu esi kažkur realybėje, ne pasakose.
Gal man per sunku būti vienišai, suklumpu ir vėl pakylu.
Silpnumo akimirkos ateina ir praeina.
Reikia būti stipriai, kad meilė mane pasiektų.
Žinau, kad atsirasi mano gyvenime kai mažiausiai to tikėsiuos. Ir tikiuosi, kad kai Mes susitiksime, abu stengsimės dėl jos?
Simoneta
------------------------------------------------------
Labas! Kaip Tau sekasi? Ar pagalvoji kartais apie mane?.. Aš irgi kartais pagalvoju...
Labai smagu įsivaizduoti, kaip žiemą, pabėgę nuo visko, lyg vaikai kariausime sniego gniūžtėmis. Na, o jei dėl globalinio atšilimo sniego nebus, tuomet bėgsime per lietų ir balas į parduotuvę pirkti karšto šokolado. Ar nesiilgi tų praeito gyvenimo vakarų, kai vakarais susėsdavome ir kalbėdavomės apie viską?.. Aš irgi ilgiuosi.
Kai vėl susitiksim, būtinai apsigyvensime vietovėje netoli gamtos. Kad galėtume stebėti besiskleidžiančius žiedus... Ar neprisimeni - po Tavęs aš labiausiai myliu pavasarį! O jis toks gražus, toks gražus, kai Tu eini šalia ir mes diskutuojam - kada gi iš tikrųjų tas pavasaris prasideda? O tirpstantis sniegas mums šypsosi ir lyg grasina nepiktai - jūs palaukit, gal aš dar sugrįšiu...
Man patinka kai, tikram pavasariui atėjus, mes gulim ant šviežios žolės ir džiaugiamės - jei kada nors nieko, visiškai nieko, net vienas kito nebeturėsim - dar turėsim nuostabiai žydrą dangų -"Mūsų namai po kepurėm, mūsų keliai - po dangum"... Labai Tavęs pasiilgau.
Labai pasiilgau ir mūsų turistinių žygių - ypatingai žygių į kalnus, kuriais keliavome, matyt, tik užpraeitame susitikime. Žinai kodėl? O todėl, kad kalnai vieninteliai išsaugojo mūsų sielų susitikimus, ir tik jie vieni mus prisimins, kai ten sugrįšim...
Įdomu, kada mūsų sielos susitarė susitikti šįkart? Prašau Tavęs nevėluoti ir nepasiųsti vietoj savęs kokio apgaulingo žmogaus, kuris man pasirodytų panašus į Tave. Jau verčiau palauksiu. Galiu ir iki kito gyvenimo palaukti, jei reikia...
Kalnai juk amžini.
Siela
-----------------------------------------------------------
Tokia tiesa. Kur beeičiau, ką bedaryčiau - vis esi mano mintyse. Ar stoviu eilėje parduotuvėje, ar žiūriu filmą, ar pildau telefono sąskaitą - visur esi šalia. Ne šalia, tik mintyse. Kiekvienas žingsnis gatvėje, kiekvienas žvilgsnis į vitrinas ar kavinių langus man atspindi Tave. Einu ir praeivių veiduose ieškau Tavęs. Gal užklius tas savas šiltas žvilgsnis, išgydantis vienatvės žaizdas. Nesvajoju ir neplanuoju, tiesiog gyvenu mintimis. Kitų santykiuose, porose ieškau savojo atspindžio. Kur tas mano tikrasis gyvenimas? Kada būsiu mylima? Ne minutę, ne akimirkos dalį, o amžinybę... Nieko nebeprašau, nebėra jėgų svajoti. Tačiau negaliu užmerkti akių, paslėpti tuščio, klajojančio, visur ieškančio žvilgsnio. Nėra jėgos, kuri tai sustabdytų. Laikas sustos, kai aš atrasiu Tave, o Tu surasi mane. Tikiu, kažkur giliai, bet tikiu.
Aš
------------------------------------------------------
Kodėl nėra tavęs, kai noriu, kad išklausytum mane
Kodėl nėra tavęs, kai noriu, kad suprastum mane
Kodėl nėra tavęs, kai noriu, kad stipriai apkabintum mane
Kodėl nėra tavęs, kai noriu, kad saugotum mane
Kodėl nėra tavęs, kai noriu, kad nuramintum mane
Kodėl nėra tavęs, kai taip trokštu, kad būtum šalia
Kodėl taip liūdna, kai tavęs nėra
Kodėl kankina ilgesys, kai tavęs nėra
Kodėl nesišypsau, kai tavęs nėra
Kodėl galvoju tik apie tave, kai tavęs nėra šalia
Kodėl taip sunku suvokti, kad niekada nebus tavęs šalia?
Stoviu prie lango
Už lango lyja lietus
Norėčiau stovėti lietuje apkabinus tave
Norėčiau bučiuoti tavo lūpas kartu su lietaus lašais
Norėčiau grįžti namo ir gerti karštą arbatą drauge su tavim
Norėčiau visada jausti tave šalia
Norėčiau galvą padėti tau ant peties
Norėčiau prisiglausti prie tavo širdies
Norėčiau švelniai paliesti tavo rankas
Norėčiau tvirtai įsikibti tavęs
Norėčiau, kad niekada nepaleistum manęs
Norėčiau tau padovanoti visą save
Norėčiau ištirpti ir paskęsti tavo glėbyje
Norėčiau matyti tavo akis, kad suprasčiau, ką jaučia tavo širdis
Vaida
---------------------------------------------------------
Likimas...kas jisai toks vienas, kuris tada mus suvedė abu,
Gal būčiau aš bebuvęs vienas, nebūtume, nei aš, nei tu.
Mes nežinotume viens kito, nebūtume susiėję...kas tada?
Su kuom tada būt tekę atvirauti, kas būtų ateity - gal praraja.
Ši praraja didėtu ir didėtu, tarp šio pasaulio ir manęs,
O kas gi man tada padėtu, susitvarkyti su savimi...iškęst?
Iškęsti skausmą begalinį, kuris susikaupė širdy,
Tu man miela...tu kaip mėlynė, dangaus šviesa kely.
Kely gyvenimo neilgo, kuris susiejo mus abu,
Ir visa tai, kas man netilpo širdy....dabar aš tai turiu.
Turiu tave, mano mieloji, aš leidžiu sau tuom patikėt,
Tu kaip rasa iš ryto kloji, lašeliu nuotaika...susiet.
Gyvenimus kas lėmė mūsų, kaip atsitiko- mes abu,
Juk nežinojome viens kito, gyvenome kur aš...kur tu...
Kodėl anksčiau nesusitikom, kodėl likimas toks žiaurus,
Kodėl anksčiau mes nepalikom vieni....bet gal taip dar kada ir bus.
Tikiu, tikiuosi ir to noriu, praleist gyvenimo dienas,
Su tavimi...su ta kur nori, kur moka, sugeba suprast.
Tu mano miela moterytė, šviesus tu mano spinduly,
Ka man reikėtų padaryti-nepasiklysti šiam kely.
Tu mielas ir trapus žmogutis, tu lyg toli...lyg ir arti,
Tu lauki, myli ar taip būtų, jei būčiau čia ne aš...kenti.
Aš suprantu- ir man kančia, bet viską sklaido jausmo tvaikas,
Štai jaunatis...štai vėl delčia, o aš jaučiuosi tarsi vaikas,
Kuris nemoka nei paguost, kuriam tik reikia atjautos,
Jis moka tik tave užuost, jam reikia meilės...šilumos.
Už šiuos jausmus aš tau dėkingas, tu mylima ir geidžiama,
Nesu labai aš įnoringas, būk tu tokia labai miela,
Kurią galėčiau aš mylėti, kurios norėčiau kūną jaust,
Kurią galėčiau palytėti, o prisiglaudęs ir pasnaust.
Prie tavo mažo švelnaus kūno, kai prisiglaudęs aš tyliu,
Tikėk...tikrai retai taip būna, nes aš tave labai myliu!
Aldona
---------------------------------------------------------
Aš neturiu, nei tautybės, nei vieno vardo...
Neturiu aš ir namų...
Nors prisiglausti kiekvienoj širdy galiu!
Kas užkratu mane vadina,
Kas niekad nebejaust ketina,
Kas ieško iki pamišimo...
Tai nepažįsta iš tiesų manęs nė vienas jų!
Aš ateisiu, kai nelauksi, kai nebesitikėsi,
O gal jau ir... nebetikėsi...
Ateisiu, kad suartinčiau, laimės išmokyčiau.
Ateisiu, kad pažintumei mane ir tą, kuris šalia.
Ateisiu, kad praradęs religiją, atgautumei tikėjimą...
Kad pasidalytum viskuo, net vienas kitu...
Kad kartu būtume daugiau, nei atskirai suma.
Kad galėtum mylimą priimt ir pats atsiduot...
Nei skausmas, nei pavydas – ne mano prigimtis.
Tai tik klystkeliai ir akligatviai, atvedę čionai...
Ir tebūnie! Tik taip suprasi tikrą mano vertę...
Tai štai, ką man pasakė meilė, kai pažinau ją iš tiesų...
Dabar žinau, kad ji visad arčiu, nei tikėjaus esant...
O gal tu jau seniai girdi jos šnabždesį širdy...?
...................
Tam, kurio dar nepažinau...
I‘m so...
------------------------------------------------------------
Kai pabundu ryte, žinau, kad išaušo nauja diena, kai man ir vėl trūks tavęs...Kai kasryt skubu gatve, pasigendu tavo žingsnių šalia ir tvirtos rankos, apglėbiančios mane. Kai pučia šaltas vėjas, nėra tavų plačių pečių, kurie apsaugotų mane nuo visų audrų.
Kasdien dirbant galvoju apie tave: kur tu esi, ką tu veiki, ar tu toli, o gal arti? Juokinga... Netgi pietauti negaliu, nes tiesiog vienai be tavęs viskas neskanu. Kuomet man liūdna, neramu - trūksta tavo žodžių nuoširdžių. O ką jau kalbėti apie tas akis, spindinčias meile ir suteikiančias viltis. Kai baigiasi diena, per visus kamščius skubu aš į namučius, tikėdamasi ten rast tave. Tikiuosi vakare prisiglaust šalia ir užmigti tavo glėbyje...
Tačiau išaušta ir vėl nauja diena, kai prabundu aš vėl viena. Bet vilčių neprarandu ir kaskart tikiu, kad tai jau ta diena, kai pagaliau sutiksiu aš tave. Tuomet gyvenimui plačiai nusišypsosiu ir švelniai tave į lūpas pabučiuosiu. Tačiau ir vėl kaip vakar aš skubu gatve...
Kartais užplūsta tokia palaima, šiluma, tada jaučiu, jog tu kažkur arti, visai šalia...
Viktorija
--------------------------------------------------------------
Vilnius – Kaunas
Kaunas – Vilnius
100 km.
Daug – skubančiam.
Mažai – mylinčiam.
Tylus ir ramus vakaras susisukus į apklotą vėlyvą trečiadienio vakarą. Tavo žinutė: „Labos nakties, mano zuiki nulėpausi..". Ir po pusvalandžio netikėtas skambutis į duris:
- Tiesiog norėjau pamatyti tave prieš miegą.
Tada dar šilčiau užkloji, apkabini ir užmiegi šalia.
Ir savaitgaliai – kai negaliu atitraukti nuo tavęs rankų – norisi ištyrinėti kiekvieną kūno lopinėlį, kad iki kito savaitgalio nepamirščiau. Pabučiuoti ausiukus, užuosti plaukus, paglostyti nugariuką, sušildyti padukus.
Žinai, ko labiausiai pasiilgstu? Atostogų.
Kai tu nori pamiegoti ilgiau. O aš prabundu ir nebegaliu užmigti. Bet ir keltis iš jaukaus guolio nenoriu. Tada skaitau. Arba klausau. Ir tau, vos pramerkusiam akis, papasakoju, ką įdomaus sužinojau. Dalinuosi kiekviena nereikšminga smulkmena.
Ir apsimesdama, kad netyčia, atsargiai pakutenu, kad greičiau pabustum. Šššššššš...
Pameni, kada pirmą kartą kartu užmigom?
Mažam namely kažkur Belgijos miškuose. Daugiau nieko ir nebuvo, nes nieko nereikėjo. Du maži kamuoliukai susiviję į vieną. Tada tai pajutau. Tik nesupratau.
Maniau, kad „mes" yra neįmanoma. O tereikėjo vienam kitą prisijaukinti. Tam padėjo karšta Kubos saulė, svaiginantys Mohito ir tavo beprotiškas pavydas viešbučio barmenui.. Tu beprotis. Išsitempei bendradarbę kažkur į pasaulio kraštą.. Ar tu bent galvojai, ką darai?!
Ir štai esam „mes", kuriuos skiria 100 km. Bet jungia daug daugiau – mažos sparnuotos svajonės apie dar tolimesnius kraštus, apie vakarus gūdžią žiemą prie židinio su taure vyno, apie poledinę žūklę, apie knygų skaitymą sekmadienio popietėm prie marių.
Nors esi toli, bet tuo pačiu šalia.
Nes tu Mano, o aš Tavo...
Laukiu savaitgalio, kada vėl galėsiu tave pamatyti...
Vaida K.
----------------------------------------------------------
Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, jei sutiktumėte savo gyvenimo vyrą. Jis prieitų ir jūs tiesiog kūnu ir siela pajustumėte – taip tai Jis. Ar paklausėte savęs, kaip elgtumėtės? O gal jūs jau buvote tokioje situacijoje?
Aš buvau. Tiesą pasakius, vis dar esu. Sutikau Tave – sutikau ir tvirtai galiu Tave pavadinti savo svajonių vyru. Tiesa Tu to nežinai ir jau niekada nesužinosi. Gana trumpai buvai mano gyvenime. Nors negalėčiau sakyti, kad Tavęs jau nebėra. Tu vaikštai tomis pačiomis gatvėmis kaip ir aš, lankaisi vietose, kuriose tenka pabuvoti ir man. Galbūt net klausai tos pačios radijo stoties. O gal netgi dabar sėdi ir žvelgdamas į mėnulį, į kurį žiūriu ir aš.
Niekada neužmiršiu mūsų pirmo susitikimo. Jis buvo toks spontaniškas, bet kartu ir lauktas. Į susitikimą su Tavimi ėjau nieko negalvodama, nes niekada nemėgau kurti iliuzijas, galvoti kas manęs laukia ir kaip viskas pakryps. Tiesiog ėjau. Ir tas pirmas „labas“, tas pirmas šiltas apsikabinimas – jau tada supratau, kad Tavęs paleisti nenoriu. Mūsų susitikimas (kažkodėl mes nedrįsom jo pavadinti pasimatymu) buvo toks lengvas ir šiltas, lyg būtume sielos dvyniai.
Mes puikiai vienas kitą supratome. Tvyrojo tokia ypatinga atmosfera, net nežinau ar ir tu ją jautei. Net trumputės tylos pauzės atrodė šiltos ir persisunkusios spalvomis. Tas vakaras tesėsi ilgai. Mačiau, kad Tu nenori manęs paliesti, bet prisipažinsiu – ir aš nenorėjau. Viskas buvot taip tobula, kad net krintančios snaigės atrodė šoko tik mums.
Išsiskyrėm pasakę vienas kitam „iki“. Aš tai pasakiau sąmoningai, nes tvirtai žinojau – noriu vėl ir vėl tave pamatyti. Nežinau ar tau ką nors tai reiškė, tikriausiai tai buvo tik žodis. Esu tikra, kad pasakei jį net nepagalvodamas. O gal...
Buvau labai maloniai nustebinta, bet kartu ir pakylėta pamatyti tave vėl. Baisiai jaudinausi, sukau savo plaukų sruogą aplink pirštą nuleidusi akis. Manau tu pastebėjai, kad virpu iš jaudulio. Ir antras mūsų susitikimas buvo spontaniškas. Deja, jis nesitęsė tiek ilgai kiek tikėjausi. Tiesiog aplinkybės buvo tam nepalankios.
Šįkart, Tu norėjai mane pabučiuoti atsisveikinant (o gal tik man taip pasirodė). Deja, tu neišdrįsai. Bet atsisveikinom ypatingai šiltai. Žinojau, kad negaliu tavęs paleisti. Nors tai buvo tik antras susitikimas, bet žinojau, kad nenoriu tavęs prarasti.
Ir tada tu dingai... Nežinau kur, nežinau kodėl. Tiesiog dingai. Tiesa dar porą kartų parašei man, bet išsisukinėdamas, tarsi vengdamas.
Tu niekada nežinojai mano jausmų. Ir nesužinosi, nes tikriausiai šio laiško neperskaitysi niekada. Tačiau galiu prisipažinti – Tu išliksi mano atminty kaip vyras su kuriuo norėjau praleisti visą savo gyvenimą. Nežinau kodėl Tave paleidau. Tiesą pasakius nepaleidau, bet ir nelindau įkyriai. Galbūt turėjau būti drąsesnė, bet nemėgstu įkyrėti.
Dar truputėlį skauda, nes žinau, kad ne kasdien sutiksi vyrą, kuris galėtų būti tavo „svajonių princas“. Ir tik nereikia galvoti, jog tikiu pasakomis. Visos mes moterys jomis tikime, tik nedrįstame prisipažinti. Truputėlį skauda. Vis dar laukiu Tavo laiško ir sapnuoju Tave galbūt dažniau nei norėčiau. Bet aš stipri...
Tiesiog norėjau, kad žinotum, kiek daug Tu atnešei į mano gyvenimą ir kiek daug Tu atėmei.
Sandra
----------------------------------------------------------
Jeigu aš turėčiau viso pasaulio lobį ir pažinčiau visas jo paslaptis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Tavęs man reikia, lyg saulėto ryto, kuris priverčia vėl ir vėl patikėti gyvenimo grožiu. Man tavęs reikia lyg miško oazės – tos nepaprastos atgaivos po sunkios dienos, kuri neklausia įkyriai, kuri nekaltina, tiesiog su meile ir atsidavimu priglaudžia, nuramina...
Esi man reikalingas, mano Mylimasis, lyg draugas, kuris moka būti Tikru Draugu. Kuris sugeba kartu juoktis, kartu verkti, kai širdį veria skausmas. Kaip aš Tavęs laukiu, mano Mylimas vyre! Nepaprasto, kitokio negu tie, kurie kalba saldžiai, o akyse vien geismo troškimas. Angele mano, juk žinai, kad žiūrėdamas tiesiai į akis ir sakydamas: „Myliu" Tu kaskart manyje įžiebsi po vieną naują saulę. Ir mylėsiu Tave kaskart vis labiau: stipriau negu prieš tai buvusią dieną ir mažiau negu sekančią...
Prašau nedaug – būk mano draugu, kuris reikiamu metu ištiesia ranką, būk mano tėvu, kuris subara ir pamoko, kai reikia. Dar būk tokiu žmogumi, kuris vertina, ką mano siela, širdis ir protas siūlo... Dėl Tavęs aš nugalėsiu savo principus. Visada apkabinsiu, kai nesinorės kalbėti. Visuomet išeisiu, kai norėsi pabūti vienas.
Kai norėsi pažinti pasaulio grožį, tapsiu Tavo pakeleive: išmokysiu Tave šokti lietuje. Tai taip erotiška! Jau įsivaizduoju, kaip nuo Tavo juodų, drėgnų plaukų, bučiniams visada pasiruošusių lūpų, vyriško kūno teka geidulinga upė.. Ji kviečia nuodėmingam šokiui po atviru, iš džiaugsmo verkiančiu dangumi. Išmokysiu Tave akmenėliais žaisti „Varlytes".
Jei nugalėsi, visuomet išpildysiu vieną tavo norą. Taip pat išmokysiu Tave neklausyti kitų nuomonės. Bučiuosiu Tave parkuose, pasikviesiu vakarienės ant namo stogo, nuo kurio matosi romantiškai žiburiuose paskendusios tolumos...Gilios ir paslaptingos, kaip ir tavo dar nepažintos akys...Išmokysiu Tave manimi pasitikėt. Jei tai padarysi, amžinai mylėsiu.
Leisiu Tau būti kategoriškam, kartais vaikiškai užsispyrusiam, kartais juokingam. Tavo netobulumą priimsiu kaip saldų malonumą. Priimsiu, nes noriu, kad būtum laimingas, mano Gyvenime...
Vakarais aš tau darysiu masažą. Stipriomis, bet moteriškai trapiomis rankomis įrodysiu, kad myliu Tave labiau negu pati save. Man taip reikia Tavo artumo! Tyro, nuoširdaus... Tokio paprasto... Man taip reikia Tavo tvirto glėbio, kuriame jausčiausi saugi. Tavo kūno kvapo, žadinančio vaizduotę, Tavo žodžių...
Žodžių, kad mylėsi mane nepaisant ar lieknesnė, ar stambesnė tapau, kad mylėsi, nepaisant mano pavydo priepuolių ir mažyčių išbandymų Tau. Nepaisant mano mažyčių nuklydimų, įsižeidimų... Juk tai tik kelios spalvos vienspalviame gyvenime...
Mano angele, prašau Tavęs būti tokiu, kuriam kiekvieną progą norėtųsi padovanoti pasaulį. Man nereikia sakyti, ko tikiuosi: Tu turi viską, ko man reikia, ko trokštu. Ir daugybę kartų daugiau... Būk mano draugu, būk mano palydovu, mano tvirtove, mano ašaromis, mano juoku... Tiesiog būk mano ir aš Tave nusivesiu į mažytį rojų ant žemės.
Jame tiek spontaniškumo, tiek šilumos ir supratimo! Mūsų laukia nepaprastai įdomi kelionė. Leisk Tave pabučiuoti, mano Mylimasis: noriu nubrėžti kelią, kuriuo eisime. Nuo degančių lūpų lėtai bučiuosiu Tavo kaklą, vis tvirtesnę krūtinę, pasitikėjimą keliančias rankas...Kelias į nežinomybę?
Apkabink mane savo drėgnais karštais delnais ir užsimerk: nuvesiu Tave į beprotybę... Ir taip kasdien, kiekvieną kartą, kai norėsi pasijausti mylimas...
Dėl tavęs aš galėčiau padaryti tiek daug! Nepažadu, kad visuomet būsiu tokia, apie kurią Tu svajodavai, nepažadu būti tobula. Tik priimk mane su mano svajonėmis, moteriška logika, mano kvailiojimais, baimėmis ir pykčiu dėl niekų, ir aš pažadu, mano Angele, kad abu kartu ieškosime tos Tikrosios Meilės, kurią reikia kurti, saugoti, branginti...
Kartu įžiebsime liepsnojantį laužą, prie kurio visuomet norėsis prieiti, sušilti... Aš Tavęs lauksiu. Ir niekada neužmiršiu. Lauksiu, nes Tu Nepamirštamas...
Neringutė
-------------------------------------------------------------
Šiltas pavasario vakaras, mes einame tvirtai susikibę už rankų. Mus supa kiti žmonės, triukšminga gatvė, tačiau mes nieko nematome ir nieko negirdime, tik vienas kitą.
Pagaliau prieiname parką, kuriame pirmą kartą susitikom, prisėdam ant suoliuko, ant kurio pirmą kartą pasibučiavom... Apkabinu tave. Tu šypsais. Pažvelgiu tau į akis, o jos spindi kaip krištolas. Pagalvoju mintyse, kad greičiausiai iš laimės jog turime vienas kitą. Tu prisiglaudi prie manęs ir aš išgirstu, kaip stipriai plaka tavo širdis.
Pagalvoju mintyse, kad dėl manęs ir toliau glostau tavo plaukus, kurie švelnesni už šilką. Mes šnekučiuojamės, juokiamės, karts nuo karto stipriai apsikabiname ir pasibučiuojam. Ar gali būti kas nors geriau už buvimą su tavimi?- pagalvoju aš mintyse.
Staiga...Rytas...Koks nuostabus sapnas pagalvojau aš ir, be abejo, iškart mintyse tu. Ir tie žodžiai- „ar gali būti kas nors geriau už buvimą su tavimi". Guliu ir galvoju... Ar gali? Visos akimirkos su tavimi nepamirštamos, tavo ranka visada stipriai laiko manąją, tavo bučiniai tiesiog varo mane iš proto, tavo apkabinimai tokie šilti.
Ar gali būti kas nors geriau, kai žinai jog kažkam tu tikrai rūpi... Ar gali būti kas nors geriau, kai kiekvieną rytą pabundi su šypsena ir puoli rašyti žinutę savo mylimajai... Ar gali būti kas nors geriau, kai kasdien ne vaikštai, o tiesiog skrendi... Skrendi iš laimės, nes mintyse visada esi tu.
Nieko negali būti geriau už tave, mylimoji. Mano širdis... Ne, ką aš kalbu?? Ta širdis jau nebe mano, ji priklauso tau. Kaip ir visas aš. Du žmonės - viena iš dviejų daliu sulipdyta didelė širdis. Pasakyčiau, kad myliu, bet geriau pajuski tai pati. Laikysiu tavo ranka visados, tik neatplėški mano širdies nuo savos.
Mano mylimajai
Vaikinas
------------------------------------------------------------------
Žmogaus gyvenime būna tik dvi tikros Meilės - pirmoji Meilė - Ji miršta pati, - ir paskutinioji - tai Ta, dėl kurios Aš gyvenu...
Svarstyklės sulūžtų ant jų sudėjus visus Mūsų lūkesčius, svajones, ašaras ir juoką, ir visa, kas teikė džiaugsmą ar skausmą... Ar verta laukti grįžtančios Meilės, kai Ji jau išėjo pasiimdama Tavo širdies dalelę?! Gal pradėti gyventi toliau, ne laukimu, viltimi ar svajonėmis, o tiesiog tikėjimu sutikti kitą Žmogų, kuriam galėsi atiduoti visą Save?!
Kryžkelė... Ir tik visagalis laikas parodys, ar teisingą kelią pasirinkau...
Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, tačiau visų Mūsų gyvenimas susideda iš daugybės dalių, susijungiančių į vieną visumą... Tos dalys - laiko tarpai, etapai, laimingos ar nelaimingos dienos, akimirkos, kurias Mes prisimename... Su šypsena... Su liūdesiu... Su ilgesiu... Su laukimu arba viltim, kad visa tai grįš... Grįš?! Gal... Bet... Netikiu...
Ateitis - nežinomybė... O sugrįžimas į praeitį visada reiškia galimybę ištaisyti klaidas, kurias Žmogus padarė eidamas gyvenimo keliu...
Aš netikiu, kad tos klaidos buvo esminės Mūsų santykiuose... Aš netikiu, kad jos galėjo sugriauti tai, ką Mes taip kruopščiai statėm... Aš negaliu, o gal tiesiog nenoriu, tikėti, kad būtent tos klaidos privertė Tave išeiti atsukus Man nugarą, neištarus net įprasto "Viso... Iki..." ir neleidus bent paskutinį kartą pažvelgti į tas akis, kurias laikiau ir vis dar laikau pačiomis gražiausiomis pasaulyje...
Blaškausi tarp ateities ir praeities, tarp nežinomybės ir klaidų...
Nusvirusios rankos... Sustingęs žvilgsnis sėdint ant palangės ir žiūrint į tamsą, nieko nematant, tik girdint savo kvėpavimą... Lubos, kurios jau pradeda padėt užmigt, nes nieko naujo jose nebeįžiūriu... Ir veido kaukė Nr.3, slepianti abejingumą viskam, kas dedasi aplinkui... Visa tai Aš ištverčiau...
Bet tos mintys... Ta nuolatinė kova su rankom, laikančiom telefoną ir norinčiom Tau paskambinti... Kova su kompaktu, grojančiu Mūsų dainas per kurias Mes... Tos sudužusios Svajonės, kurios buvo pasiekiamos ranka... Tie bepradedą išsipildyti norai, sugalvoti krentant žvaigždėms... Žiūrėk ten... Ir ten krito... Ten... Ooooo ir ten...
"Pirmą kartą gyvenime matau tiek daug žvaigždžių..." Tas vienintelis troškimas... Sutikt Tave... Pažvelgt Tau į akis... Ir paklaust... "O vis dėlto, kodėl Tu atsisakei tos ateities, kurią galėjome turėti..." Visa tai, net einant į priekį pakėlus galvą, išdidžiai, verčia atsisukti atgal ir tikėtis pamatyt Tave, su rankom, ištiestom į Mane, kviečiančiom eiti kartu...
Laukiu, nes Myliu...
Gyvenu, nes tikiu, kad sulauksiu...
Bet nežinau... Ar sulaukęs Aš būsiu laimingas....
From: 3G To: Vjn
-----------------------------------------------------------------
Įsivaizduokite, koks puikus būtų mūsų gyvenimas, tekantis atvirkščia seka... Pačioje pradžioje keli puikiai apsirengę vyrukai atneša tave patogioje medinėje dėžėje ir tu iš karto atsiduri ištaigingoje puotoje – daug gėlių, maisto, gėrimų...
Gyveni sau ramiai seneliu mažame namelyje, gauni pensija ir po truputėlį jaunėji.
Vėliau pradedi dirbti, padirbėjęs 40 metelių pradedi pažinti gyvenimo privalumus – geri vis daugiau alkoholio, vis dažniau vaikštai po įvairius vakarėlius, vis dažniau “plėši” meilę, ir po to tu įstoji į Universitetą.
Vėliau tu eini į mokyklą, tau keliami vis mažesni reikalavimai, pas tave vis daugiau ir daugiau laiko skirto žaidimams, tu daraisi vis mažesnis ir mažesnis, kol galų gale patenki į...chm, kur plaukioji sau 9 mėnesius, įsiklausydamas į raminantį širdies ritmą, kol vieną dieną TAUKŠT ir tavo gyvenimas baigiasi beprotišku orgazmu...
Nors mes negyvename gyvenimo tekančio atvirkščia seka, bet kartu mes patirsime tokius pačius pojūčius gyvendami, bei leisdami laiką kartu.
Egis
-------------------------------------------------------------------
Saule, tu palikai mane… Rašiau tau laišką, kurio taip ir neišsiunčiau. Iki šiol mano mintys aplanko tave ir ašaros rieda skruostais… Nežinomybė kankina, juk nežinau kodėl? Kodėl išėjai taip staiga, nieko nepaaiškinęs, kas nutiko? Sunku!
Norėčiau tau išsakyti savo jausmus… Bet žinau, jog nesuprasi manęs! Sakysi juokinga... taip aš ir pati jaučiuos kaip nevisprotė! Tokia jau ta MEILĖ.
Noriu, kad būtum laimingas nors ir ne su manim! Sako, laikas gydo, nė velnio... Tik apmalšina truputį tą pradinį skausmą... Norėčiau tik sužinot, kodėl išėjai, negaliu suprast iki šiol... Maniau, būsi su manimi, mano vienintele saule! Atsiprašau dėl visko! Parašyk man, lauksiu.... Myliu – nors ir kvaila....
A.R.
-------------------------------------------------------------------
Ei Prince,
rašau Tau šį laišką, nes žinau kad, būtent šitokio poelgio iš manęs mažiausiai tikiesi... Princus ir princeses seniai jau užpūtė istorijos vėjai. Nerašysiu poezijos apie tai, kaip nuostabiai atrodai, juk tikras džentelmenas to sau neleis skaityti.
Mane žavi ta nežinomybė, kurios taip visi bijo ,,kas laukia rytoj, poryt, po mėnesio?“ Nežinau, ar važiuodama miesto transportu sutiksiu Jį, prašantį pažymėti jo bilietėlį. O galbūt per lietų, jei eisiu šlapia, Jis pasiūlys pasislėpti po savo skėčiu? Bet gali būti, kad nusivylus kokia dienos man parengta išdaiga, eisiu apniukus kaip lietuviškas pirmadienis ir Jis man nusišypsos... Ir dar kelis kartus per dieną aš Jį sutiksiu, kol neapsikentęs: ,,Kiek gali vaidentis man ši žavi mergina?'' paprašys mano telefono numerio. Nebanalu tikėti mažais stebuklais.
Tad jei skaitai, turbūt jau suklusai. O aš sakau Tau - būk drąsus!!! Kartais vienas žingsnis atgal gali būti kaip neatspėtas sinoptikų plikledis. Kad neklaustum savęs: "O jeigu"... Geriau pabandyti ir sužinoti, negu sėdėti namuose ir megzti kojines, stebint kaip pro langą kiti žmones teka savo gyvenimu.
Ir jei Tu mane surasi, pažadu, kad gyvensim "akimirka žavinga". Keliausim autostopu ir kai sustojęs automobilio vairuotojas sakys: "Aš į Mažeikius" - atsiliepsim: "Mes taip pat". O jei nepatiks - išlipsim. Bėgiosim po pievas ir valgysim ledus kartu su kopūstiniais drugeliais. Plaukiosim po ežerą su drabužiais ir gulėsim po kvepiančiu "Titanišku" dangumi... O kartais, kai bus šalta ir niūru, su spragėsiais žiūrėsim siaubo filmus...
Garantuoju Tau, kad nebus nuobodu. Bus ir saldu, ir rūgštu, kartais kartu ar net per sūru. Juk negaliu pažadėti, kad bus viskas tobula. Nes to pažadėti neįmanoma, o ir vieno žmogaus rankoms per sunkus krūvis.
Tad,
Aū! aūūū! Laukiu,
D.
------------------------------------------------------------
Lauksiu dviese neišgertos jazminų arbatos, prisėsiu ant žibutės, kad nematyčiau tavo akių mėlynumo, kol vėjas plėšys nusivylusias blakstienas.
Belieka
Klausytis ir pabandyti pamatyti,
Liesti ir stengtis suvokti,
Žiūrėti ir sugebėti pajusti...
O tuo tarpu pamažu leisis ir mandarinais apsišarvavusi saulė, kartu su manim besiklausydama tavo stygų. Jaučiu jas čia ir jausiu dar kurį laiką, tikriausiai tol, kol jos turės įžūlumo taip pasakiškai skambėti...
Juk taip paprasta, bet kartu ir pasakiškai genialu: vietoj jų - tu, vietoj net - tik...Taigi cinamoninio rūko apsuptoje ramybės priespaudoje lauksiu...
Būsiu_Agnė
--------------------------------------------------------------
Tau dovanoju viską,
Ką galiu:
Švelnumą žemės
Ir spalvas gėlių,
Miškų ošimą,
Švytėjimą vandens...
Ir krištolinį vaiko juoką,
Tą, kurį iš praeities meni.
Ir tai, ko reiks, ko Tu net nenutuoki.
Mylinti
-------------------------------------------------------------------------------------
Neišsiųstas laiškas
Neberašau Tau laiškų-eilių –
Nebetikiu tokia Meile – tokiu Dievu...
Buvo per daug liūdna, ilgu,
Rodos, nelikę vietos brėžiams laukimo randų...
Tyliu – neberaudu, nebeverkiu:
Išmokau džiaugtis ilgesinga vienatve,
Kurią per žilus plaukus lyg vyną subrandinu...
Taurė Išminties išgerta – dabartimi žengiu!
Nebelaukiu Tavęs ar Kito, kitų -
Kantrybės akis užmerkiu:
Jei bus bebalsio likimo lemta -
Perskaitysi ir atsakysi be atpažinimo klaidų...
Vakarė J.
----------------------------------------------------
Mažam rasos lašely, aš nupiešiau tavo akis...
Nutapiau veido kontūrus... lūpas...
Toks tyras ir nekaltas prisilietimas rankų...
Ir tu tapai savim...
Taip prasidėjo nuodėmė,
Kuri sukaustė tavo kūną, tavo sielą.
Kuri pavertė mane ugnim,
Kuri pavertė mane rūku
Kuri pavertė tave Begalybe.
Aš tapau skausmingas niekas,
Kuris dėl Tavęs galėtų peršokti bedugnę....
Ir klajoti vienmarškinis sniegynuose,
Kuriam Tu- tapai pasauliu....
O mano mažyti, nuodėmingas
Rasos lašeli,
Neišgaruok, netapk vaivorykštės dalimi,
Nes be Tavęs aš niekas,
O su Tavim skausmingas niekas.
Bet mano skausmas, tai gyvenimas...
.................
Kiekvieną kartą pamačius tave aš numirštu
Numirštu lyg medis rudenį,
Lyg gėlė sniege,
Lyg meilė aistroje...
Kas tu?
Jei kiekvieną kartą tavo žvilgsnyje ištirpstu,
Tavo rankose virpu,
O lūpose skęstu...
Ar tai pragaro liepsnos,
Ar rojaus sodo vaisiai?
Kas tu?
Privertęs mane suklupti,
Pavertęs mano kūną tūkstančiu plaštakių,
O sielą kiauru rėčiu...
Tokią pažeidžiamą ir trapią,
Kad vieną dieną ji išplevens,
Išplevens nepaklausius manęs...
Kas tu?
Kad ledinės naktys pavirsta
Pavasario paukščių giesmėm...
Kad nenustoja snigti žiedais,
Ir aplinkui, taip kvepia...
Kas tu?
Kad tau išėjus,
Mano skausmas nenustoja,
Ir ašara pavirsta ledu...
Širdis nustoja plakus
Ir užgęsta visos žvaigždės....
Kas tu?
..................
Jei galėčiau dovanoti mažą gabalėlį širdies?
Ar tu priimtum?
Jei norėčiau atnešti lietų?
Ar tau jo reikėtų?
Jei mano svajonėj, tu būtum begalybė?
Ar ne per sunku tau atrodytų...
Jei tu tilptum mano delne,
Ar galėčiau tave visada nešiotis?
Mano gyvenimo pasakoj galėtum būti viltim?
O gal galėčiau nors akies krašteliu pamatyti tavo žemę?
Įkvėpti oro, kuriuo kvėpuoji tu?
Pajusti tavo aromatą...
Man tai svajonė...
Bet ar tau to reikia?...
.................
Vos pražydusiam gelsvos tulpės žiede
Pasislėpė saulės spindulėlis...
Tu dar miegojai,
Ir aš, būtinai panorau tau
Parodyt šitą mažą stebuklą...
Kai nuskyniau tulpės žiedelį,
Iškrito spindulėlis
Ir aš žinojau, kad tu tuo
Niekada nepatikėsi...
Nepatikėsi, kad savo delne, laikiau
Mažytę saulę...
Kai ežero pakrašty nuskyniau leliją
Ji buvo tobula...
Tačiau kol suradau tave
Ji nuvyto...
Ir vėl tu nepatikėjai...
O aš, supratau, kad lelija užburia
Savo grožiu
Tik vandeny...
Kiekvieną pavasario naktį,
Laukdavau tavęs prie upės...
Norėjau, kad tu girdėtum,
Kaip gražiai gieda lakštingalos.
Bet tu, atėjai tik vasarą.
Lakštingalos jau negiedojo...
Ir vėl aš likau melagė...
Tai buvo mano pasaulis,
Mano mažytis džiaugsmas,
Prie kurio tu nemokėjai prisiliesti...
Kuris tau buvo visiškai svetimas...
Nestačiau tilto...
Nes jis net nebuvo reikalingas...
Kai pirmą kartą pavasarį nugriaudėjo dangus
Aš paprasčiausiai išnykau,
Lyg manęs niekad ir nebūtų buvę...
................
Pažinsiu tave, net sutikus po tūkstančio metų...
Ar rojaus sode, ar pragaro liepsnose...
Ar šnarėjime medžių,
Ar patekant saulei
Pažinsiu tave, nors tu būtum klaikiausiam rūke...
Ieškosiu tavęs ir po tūkstančio metų...
Ar tu būtum sniegynuos ar išdžiūvusios jūros dugne.
Ar tu būtum kituose pasaulio žvaigždynuos
Nenustosiu ieškot ir surasiu tave...
Neprašysiu priglausti, neprašysiu sušildyt,
Tik ištirpsiu tavajam laike...
Tik akies krašteliu aš pažvelgsiu į tavąją laimę,
Ir lietum pasibeldus, keliausiu tolyn...
Aš pajusiu širdim koks tapai tu tūkstančio metų,
Dar mylėsiu daugiau, kad kadaise buvai...
Ir už tai, ko galbūt nemokėjom branginti
Ir už tai, ko daugiau niekada jau nebus...
Mylėsiu tave, net sutikus po tūkstančio metų...
...................
Tu visada man panašus buvai į rudenį...
Pabalusiais, lyg nuo šalnos, plaukais,
Širdim, lyg tolstančio už horizonto, paukščio,
Ir niekam nesuprantamu, lyg rudenio kvapu...
Aš visada Tavęs tokio ilgėjaus
Ir visada tave, širdim jaučiau...
Tik niekad, apie tai nepagalvojau,
Kad Tu atneši skausmą veriantį,
Bet tik ne meilę, man vienai...
Žinau, Tau jausiu jausmą, neapsakomą, lyg rudeniui,
Nekaltas tu, kad manyje gimei,
Kaip ir nekaltas, kad mylėt nemoki,
Kaip ir nekaltas, kad iš viso atėjai...
Juk aš pati Tave išsigalvojau tokį
Ir nupiešiau ant plono ledo, upės pakrašty,
Juk aš pati Tave sudėjau tokį,
Nesuprastą keistuolį, savo plazdančioj širdy...
Ilgai nešiosiu savyje Tave,
Lyg saulės kupiną, vienintelę gėlelę,
Palikusią, po tos naivuolės rudenio audros.
Ir jausiu nostalgiją Tau,
Kaip ir savai gimtinei,
Nors paliktai, bet vis dėlto labai brangiai...
....................
Tai keletas mano eilėraščių meilės tematika.
Rasa Belhou
-------------------------------------------------------------------------------------
Laba dar viena diena, mylimasis. Prabudau šį rytą viena. Tu gi žinai - kitaip buvo jau labai seniai. Nespėjau pakilti, o gerklėj atsirado toks nenuryjamas gumulėlis kažko - aš pravirkau.
Kvėpuoju, vandens ir maisto yra. Gyvenu toliau.
Ekonominė krizė man nė motais palyginus su tuo, kaip man trūksta tavęs. Žinau ką sakau, nes gyvenimas man ir anksčiau nebuvo toks paprastas: varginantis daiktų, darbų laikinumas, amžina visko kaita aplinkui, "netikri" namai... Gal atbukau arba pripratau prie visko.
Kol nesutikau tavęs.
Tada aš pirmą kartą taip stipriai pajutau viltį. Bijojau tikėtis per daug, bet kiekvieną akimirką tu mane drąsinai. Ne pažadais, o tuo, koks esi.
Mes labai trumpai buvom kartu. Šalia tavęs aš ištirpdavau, todėl tu man likai kaip neišragautas vynas. Kasdien prisimenu vienintelį aromatą.
Mylimasis, negaliu žodžiais tau papasakot, kaip aš tavęs ilgiuosi. Ašaros upeliais liejasi, lyg verkčiau laidodama. Skausminga mintis, bet su mirtim lengviau susitaikoma. Ji nekeičia nuosprendžių. O aš vis tikiuos ir laukiu, kad ne mirtis, o laikas ir erdvė mus vėl sujungs.
Šita viltis mane kasdien graužia ir degina lyg aitriausias pipiras. Visas mano laikas sklidinas ilgesio ir laukimo. Laukiu tavęs, nors nedrįstu patikėti, kad dar kada nors susitiksim.
Sugrįžk, jei nors akimirką jautei tą patį. Prašau tavęs vilties arba galutinės tylos. Jei tai ne per daug.
Saugok save.
--------------------------------------------------
Užmerkiu akis... Pasineriu į nuostabų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuriame, kaip nuostabioje pasakoje, mes su tavim, mano prince, susikibę už rankų, braidome po žalią žolę. Mūsų žvilgsniai susitinka ir aš, rodos, paskęstu tavo mėlynų akių jūroj. Juk aš taip myliu tave.
Žinau, kad tu jauti man tą patį. Ilgiesi manęs taip pat, kaip ir aš ilgiuosi tavęs. Tai nebeversk manęs ilgiau laukt. Pažadink mane iš nuostabaus sapno. Ir dovanok man tikrą gyvenimą. Nes kai tu šalia, gyvenimas - tai sapnas. O kai tu toli, sapnas - tai gyvenimas. Bet su tavim aš laiminga tiek sapne, tiek gyvenime. Sugrįžk, laukiu...
Rasa D.
--------------------------------------------------
Aš vis rečiau tave matau.. Kartais praeinantį pro šalį, kartais įeinantį pro tas pačias duris, kurias ryte pravėriau aš. Bet vis dėl to dažniausiai regiu pro stiklo sieną – ir tu man dar rūpi. Labai. Man vis dar skaudą meilę negalinčių tavęs paliesti pirštų galuose. Dar vis jaučiu netyčia tąkart pavogtų bučinių skonį.
Prabėgęs laikas nesugebėjo ištrinti balso tembro iš atminties ir tavo žodžių: „Kokios mėlynos ir gražios tavo akys“. Dabar gailiuos, kad net gi tos vienintelės nakties, kurios man rodos, abiems reikėjo – aš neturiu. Nors, tąkart – automobiliui sustojus nakties apgaubtoje sankryžoje, ir svarstant kur link pasukti, tavęs galėjau nepaleist, o stebuklingą naktį užrakinti savyje. Dabar jau nežinau, kas kaltas – ar nedrąsa, ar išdavikas šviesoforas, per greitai atmerkęs savo žalią akį. Bet nei stebuklo, nei nakties nebėr...
O tąnakt taip svajingai snigo... Prisimeni, vėliau dar kartais bandydavau tave prakalbinti eilėmis. Bet viskas, ką man pasakei –„gražu“. Ne to tikėjausi ir laukiau. Nors gal ir ne kiekvienas apdovanotas gebėjimu skaityti tarp eilučių... Bet aš tikėjau. Ir dar dabar tikiu.
Kad vieną dieną – gal greit, o gal po metų dešimties – atrasi Tu mane iš naujo, nes aš daugiau nebeturiu jėgų ieškot ir laukt. Kol kas aš pabandysiu užsimerkti, kad nebematyčiau tavęs praeinančio pro langą, bandysiu naktimis nebesapnuot, nes be tavęs sapnai beprasmiai, o su tavim – per skaudūs. Bet įtariu, kad užgesint ugnies vis tiek neįstengsiu...
Jeigu šis laiškas netyčia (kaip tas apsvaigęs bučinys tą vakarą) pasieks tave ir tu jį paskaitysi, esu tikra – pažinsi ir prisiminsi. O jei jau prisiminsi, ateik išgert kvapnios kavos ir atsinešk geltoną rožę. Juk Tu žinai, kad jas kaip ir Tave, aš baisiai myliu...
V...
