Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.
------------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI (kalba neredaguota)
Ar aš daug prašau?
Tik paklausk kaip aš
Ir aš būsiu laimingiausias žmogus žemėje.
Tik paklausk kaip aš
Ir aš tavęs niekada nepaliksiu.
Tik paklausk kaip aš
Ir man to užteks,
Kad galėčiau ir toliau mylėti
Gyvenimą ir tave.
Tik paklausk kaip aš laikausi.
Daugiau tavęs nieko neprašau, nes man
To užtektų ir net būtų per daug.
Per daug mano mylinčiai širdžiai,
Tik paklausk kaip aš
Ir aš iškęsiu viską kas man skirta,
Nes aš žinosiu,
Kad tu žinai kaip aš.
*********************
Tyliai tyliai ilgiuosi tavęs, nors niekad nebuvau šalia.
Tyliai tyliai noriu būt beveik tobula, kaip tu.
Bet aš nesu tobula, o taip, aš tikrai netobula.
Tyliai tyliai dienos skrenda, bėga pro akis.
O aš vis lipu lipu į kalną pas tave, bet vis negaliu tavęs pasiekti.
Tyliai tyliai mane kvieti, bet man vis trūksta vieno žingsnio, kad tave pasiekčiau.
Kartais noriu būt šalia, kartais atrodo, kad dar ne laikas.
Bet tiesa ta, kad aš turiu tave pasiekti.
Lipu lipu, krentu krentu nuo savo gyvenimo kalno...
Mane tik guodžia, kad kadanors aš žvelgsiu į tavo šypseną. Lipu lipu, bet vis nepasiekiu tavęs.
Gal ir tu lipi į mane, o gal ir ne, bet aš lipu į tave, kad bent viltis nemirtų,
Tave nors vieną kartą amžinai mylėti.
*******************
Savo širdies kamputyje laikau tave, nepyk, kad tave saugau savyje.
Atrodo, kad širdis sustotų, jei joje nebūtų tavęs.
Tu sudėlioji mane delionėje.
Tu esi mano mažytė dalis, kuri sudėlioja mane.
Taip aš esu, aš esu, kai esi manyje.
Aš esu aš esu, kai gyveni manyje.
Buvau nepabaigtas žaislas, be savo mažos daleles, negalėjau iš tikrųjų džiuginti aplinkinių, bet dabar aš pilna, kai esi manyje, kai esi manyje.
Ei, ei mano mažyte dalele!
Ei, ei mano mažyte dalele!
Ar matai kaip aš spindžiu atradusi tave? :)
Dėlionė baigta!
Dėlionė baigta, nes aš myliu tave!
***********************
Aš miegu, aš vis dar miegu, bet saulės spindulys kutena man blakstienas. Pabundu, bet nelipu iš lovos nes neturu kur eiti. Niekas nelaukia mano šypsenos, bučinio ar tylaus: tu šiandiena nuostabus. Niekas nesvajoja apie mane vakare, nes aš kaip benamis, aš gyvenu gatvėje, nes niekas nepriima manęs į savo širdį.
Aš tik noriu mylėti ir šnabždėti: tu šiandiena nuostabus. Aš tik noriu pagaminti tau vakarienę ir šiltai susirangius ant sofos valgyti desertą kartu. Aš alkana ir sušalusi, nes aš gyvenu be žmogaus širdies. Aš laukiu, aš laukiu, kol tu atidarysi man duris ir sušlapusi nuo gyvenimo liūties galėsiu ižengti į tavo namus basomis kojomis ir po jomis jausiu ne badantį žvyro akmenį, bet kilimą, minkštą kilimą ant kurio mes pirmą kartą pasibučiuosime.
Blikas
-------------------------------------------------------------------
...Rašau, Tau, mano nepasiekiamasis mylimasis, vadinsiu Tave savo saulyte, nes Tave pamačius iš tikrųjų tarsi viskas nušvinta... Tu esi taip arti, bet kartu ir taip toli nuo manęs, artėja įsimylėjėlių, vadinamoji, Valentino diena, aš žinau, kad norėsiu tądien Tave stipriai stipriai apkabinti, prisiglausti prie Tavęs, pajusti Tavąjį tą nepakartojamąjį kvepalų aromatą, ech..., kaip gera pasvajoti, taip taip, tik pasvajoti, nes puikiai žinau, kad Valentino diena, pasipuošususi raudonomis širdelėmis, šypsenomis įsimylėjėlių veiduose, praeis nematant Tavęs..., bet, žinok, aš per daug tikrai neliūdėsiu, nes aš turiu ją - didelę meilę Tau, aš ją saugojau savo širdyje iki šiol, ir pažadu toliau ją saugoti...
Myliu Tave, tariu Tau šią minutę, ir žinok, kad per Valentino dieną Tau tai ištarsiu, bet Tu to negirdėsi...
Tiesiog aš...
Edita
------------------------------------------------------------------
Labas rytas, mano žmogau...
Pabudau labai laiminga, nes šiąnakt mačiau Tave savo sapne. Tu klausei manęs "Kodėl?". Negalėjau nieko atsakyti, nes mano balso Tu negirdėjai... Kaip aš norėčiau Tave pamatyti, šnibždėti Tau "Atleisk","Pasiilgau", "Myliu"... Taip, aš Tave labai myliu, kartoju tai kasdien savo mintyse ir tikiu, kad tyliai atkartoji man tą patį.
Dažnai galvoju, kodėl aš sutikau Tave, jei negaliu tavimi džiaugtis, mylėti, jausti, liesti? Kodėl tu, būdamas toks drąsus, išsigandai meilės? Juk aš buvau tau dovana, iškritusi iš dangaus?
Kodėl išsigandai mano jausmų? Tiek daug klausimų, į kuriuos Tu man neatsakei ir niekada neatsakysi. Bet aš Tave suprantu... Ir esu dėkinga už jausmą, nes buvau apie tai pamiršusi. Jei gali dar kas nors labiau žeisti mano širdį, tai tik žinojimas, kad niekada daugiau Tavęs nepamatysiu. Bijau tik vieno, kad galiu pradėti Tavęs nekęsti, nes taip yra lengviau...
Jei nelaimingą Meilę reikia gydyti kita meile, tuomet aš niekada nenoriu pasveikti, nes tai, ką jaučiu, yra amžina. Taip - Meilė yra amžina... Galbūt vieną rytą pabusiu labai laiminga, ne todėl, kad Tave sapnavau, o todėl, kad mane pažadinai Tu...
Vitalytė
----------------------------------------------------------------
Turbūt labiausiai vienatvė jaučiama tada, kai už lango jau naktis, o tu viena sėdi kambaryje, žiūri į degančią žvakę ir skęsti savo mintyse...Taip, mintyse nesi viena, bet aplink nė gyvos dvasios, o juk taip norisi prisiglausti, apkabinti, pažvelgti į akis, patylėti... Tiesiog pabūti ne vienai, bet dviese...Laukiu...
Seniai žinau, kad širdies apgauti neįmanoma - ji visad sako tiesą, nes ji jaučia... Taip, kartais tas pojūtis būna labai skaudus, bet mažas kraują varinėjantis ir nuolat tvinksintis varikliukas kažkur viduje žino, kad taip yra, ir tiki, kad visa tai pasibaigs... Pasibaigs košmarai, pasibaigs ašaros, pasibaigs, atrodo, amžinybę trunkantis laukimas... Tada širdis džiaugsis! Tereikia iškentėti ir išlaukti - išlaukti taip lėtai slenkantį laiką, kuris kartais, rodos, ima ir sustoja. Kad būtų skaudžiau? Kad būtų įtikinamiau? Gal ir taip, nes tik suvokusi, kas yra tikrasis laukimas, imi suprasti, kaip gera bus tada, kai tu sulauksi. Laikas širdies neapgaus. Ji žino, kad laiko sustabdyti neįmanoma, tad pasiryžusi laukti. Širdis kantri...
Žinau, kad norėčiau būti paukščiu... Taip, tuo pačiu, kuris kasryt žadina mane. Galėčiau skristi pas Tave... Norėčiau žvaigžde spindėti... Taip, ta pačia, kuri kasvakar išklauso manęs. Tada kasnakt būčiau virš Tavęs ir klausyčiausi... Norėčiau saulės spinduliu būti... Taip, tuo pačiu, kuris nudžiovina mano ašaras. Sušildyčiau Tavo veidą ir Tau nusišypsočiau... Norėčiau debesiu pavirsti... Taip, tuo pačiu, kuris kas vakarą lengvai sklando virš manęs. Padovanočiau jį Tau... Aš tiesiog norėčiau, kad mes būtume kartu...
Deja... Dabar vis dar laukiu... Mano ilgesys baltas baltas... Už lango stovi medžiai ištiesę savo šalčio sukaustytas šakas. Jie ilgisi saulės spindulių. Jie gražūs, bet liūdni... Mano viduje kažkas suspurdėjo. Akys žvelgia į tolį... Širdis ilgisi savo žmogaus... Akys laukia jo ateinančio... Akys spindi ilgesiu, širdis gyvena laukimu...
Aida
--------------------------------------------------------------
Mano labai mylimai Agnei
Širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu Tau išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių… net nežinau nuo ko pradėti.Bet pradedu, ir galvoju dabar rašysiu taip kaip gausis, nes tiesiog noriu Tau išlieti savo širdį, noriu, kad Tu suprastum. Žinai ką geriau pasakysiu? Kad beprotiškai Tave MYLIU!!!
Tiesiog kasdien keliuosi, einu į darbą, valgau, miegu ir kvėpuoju su mintimis apie Tave,Tavo veidas visada sukasi ir sukasi prieš mano akys. Aš negaliu be Tavęs, Tu visada esi ir būsi mano gyvenimo laimė, dėl kurios verta džiaugtis ir gyventi. Kasnakt sapnuoju Tave, tą akių žvilgsnį, kuris visada šviečia tik man.
Prabundu ir jaučiu Tavo kūno kvapą, kuris ir privertė mane pamesti dėl Tavęs galvą, o Tavo šypsenai apsakyti nerandu tinkamų žodžių, nes tokių mūsų kalboje dar nėra. Aš Tave MYLIU ir mano siela tapo gabalėliu Tavęs. Mano meilė Tau, mane tiesiog užbūrė, pakerėjo, suteikė tikslą gyventi ir siekti.
Aš nežinojau ką reiškia mylėti, net nenutuokiau, nes meiles nesu matęs tik žinojau kad ji yra , aš tiesiog jaučiu, kad noriu “būti kartu visą likusį gyvenimą, visą amžinybę kartu“. Bet prieš tai, matyt, turim mylėti vienas kita, mylėti ir protą ir beprotybę, viską. Ir jaučiu, kad pas Tave jau neliko nieko, ko aš nemylėčiau, aš myliu visą Tave, tokia kokia Tu esi. Tu esi mano didžiausia gyvenimo svajonė, kuri išsipildė ir paleisti jos negaliu, niekaip negaliu ir nenoriu...
Albertas
-------------------------------------------------------------------
Tavo akyse matau gruodžio šaltį ir balandžio bundančią gamtą, plaukuose randu rugpjūčio vėjelį, lekiantį per tavo vešlias garbanas, oda tokia švelni kaip aksominiai rugsėjo nukritę medžių lapai. Kas tu? Metų laikuose pasiklydęs paukštis? Vietos po skaisčia saule nerandantis žmogus? Kodėl tu toks esi, toks – nepažįstamas, nematomas ir nejaučiamas? Kaip man rasti tavo rankų švelnumą, lūpų karštį? Žinau, kad esi, tik nežinau, kiek durų man reiks praverti, kol rasiu tave... O gal tu visai nenori būti surastas, gal tavo mintis užvaldžiusi kita... leisk man bent jau pažvelgti į tave ir sužinoti, kaip atrodo Meilė...
Viktorija
------------------------------------------------------------------
Mielas mano žmoguti... žmoguti, kurio dar galbūt nesutikau, bet žinau, kad tikrai nebe daug liko iki tos dienos, kada mes susitiksime. Galbūt tai nebus pirmas mūsų susitikimas. Galbūt mes jau ne vienerius metus pažįstami ir galbūt ne vienerius metus vienas kitą matome (jei ne kasdien, tai bent pakankamai dažnai, kad vienas kitą būtume pastebėję). Bet tai bus ta diena, kai mes pažvelgsime vienas į kitą, pažvelgsime į tas pačias, jau ne kartą (o gal pirmą kartą) matytas akis, ir suprasime... Taip, tai TAS žmogus, tai tas žmogus, su kuriuo noriu būti ir dalintis savo mažais gyvenimo stebuklais...
Žinai, kartais tave sapnuoju... na gerai, nemeluosiu – dažnai tave sapnuoju. Paskutiniu metu ypatingai dažnai. Sapnuoju tą pačią pradžią, tuos nedrąsius prisilietimus, bučinius ir pokalbius... ir net pirmuosius pykčius (juk be jų turbūt neįmanoma...). Atrodo, kad matau vieną ir tą patį veidą, bet gal klystu? Gal tik ryte prabudus įsivaizduoju tą veidą, kurį norėčiau sapne matyti???
Ir nesvarbu, kokį veidą tuose sapnuose regiu. Žinau, kai tu ateisi, kai pamatysiu tave, tavo akis ir tavo šypseną (ir kai bus atėjęs jau TAS laikas) – suprasiu, kad tai būtent TU, kad būtent TAVĘS aš laukiau taip ilgai... O tada...
Kai būsi pas mane, paruošiu tau skaniausios žaliosios arbatos ir žinosiu, kad cukraus dėti nereikia, nes mėgsti patį arbatos skonį be jokių priedų... Uždegsiu vienintelę žvakę, kad nebūtų per daug šviesu, bet ir akių nespigintų, ir perskaitysiu savo kurtus eilėraščius – begale metų jų niekam nerodžiau, bet TU, ypatingas, ir tikrai nebūsiu pikta, jei ne visus suprasi, ar juos kritikuosi...
Pagrosiu tau pianinu, o galbūt kartu sugrosim kokį nors kvailą mažą kūrinuką. Jei tik norėsi – mesim viską ir važiuosim „į pasaulio kraštą“, ir net nesvarbu, kur tas kraštas bus – Baltijos jūra, skardis ar panorama prie mano namų... Svarbiausia, kad tam pasaulio krašte būtent tu mane apkabintum ir švelniai pabučiuotum į kaktą...
Pabandžiau užsimerkti ir įsivaizduoti mus... Žinai kaip tai atrodė??? Mes juokėmės! Mes juokėmės iš visos širdies. Ir nieks tuo metu nerūpėjo. Klausėmės vienos paprastos dainos, linksmai pliaukšėjom sau per kelius, plėšdami tą dainą visa gerkle... Atrodo, kad tuo metu laikas sustojo. Tebuvome AŠ ir TU, tebuvome MES ir ta daina...
Laukiu... laukiu tos dienos... laukiu tos dienos, kai pažiūrėjusi į tavo akis, pamatysiu tai, ko taip ilgai ieškojau ir laukiau... Ir žinau, būsiu laiminga, ir nebus gaila tų metų, kai tavęs laukiau... Nes tik jiems bėgant po truputį supratau, KO laukiu... O laukiu... TAVĘS... mano mielas žmoguti...
Emilija
------------------------------------------------------------------
"Man taip gera matyti tave lange... Jaučiuosi, lyg būtum šalia... Tu nusišypsai šypsena, kuri verčia mane šypsotis, pakuteni nosiuku ir tvirtai paimi mane už rankos... Sakai,kad niekada nepaleisi...
Aplink viskas gražu: snaigės džiaugsmingai šoka, dangus žiba nuo žvaigždžių, jūra paslapčia banguoja, o pušys tykiai ošia... Girdžiu tavo kvėpavimą, jis toks ramus... Raminantis ir mane. Matau tavo akis, tavo žibančias, vaikiškas akis, o jūros vėjas kedena tavo plaukus... Užuodžiu tave ir iš laimės suvirpa širdis... Tu apkabini stipriai stipriai, kad jaučiu tavo širdies plakimą ir šilumą... Sustok, akimirka žavinga!
Bet tu tik lange,o aš apačioje žvelgiu į nepasiekiamą meilę. Šviesa užgęsta, o mane supa šlapias, drimbantis sniegas."
IsMySecret O.
------------------------------------------------------------------
Tik tau, sunku ištarti man žodžius, nežinančius ar jie pasieks šią dieną tavo širdį. Tikiuos, su saule tekančia aukštai virsmu pavirsti laiko erdvėje ir tyliai, tyliai, net labai švelniai tave brangiai apkabinti... Aš belsiuos, kaip tas angelas iš Dievo karalystės, su viena žinia - myliu tave, karštai prašydama save apgaubti ir leisti tavo glėbyje užmigti, išpildančiai svajones mumyse... Šypsausi, nes nėra nieko tyriau, kaip sušukti: myliu tave...
Tebūnie mano žodžiai, nakties tamsoj žvaigžde pavirtę, teliks tau tik akis užmerkti ir į dangų žvelgti bei jausti, kad aš myliu tave... Todėl aš lauksiu lyg vėjo glamonėse svaiginančių tavo rankų,saulutės spinduliuose jausiu tavo šilumos artumą... Bei visa širdimi šauksiu: esu Laiminga...
ta, kur neatsisveikina:*
-------------------------------------------------------------------
Yra tokių žmonių, kurie sako, kad meilės nėra... o aš ja tikiu. Tegul mane vadina svajotoja, tegul smerkia todėl, kad aš tikiu surasianti savo angelą. Gal ne dabar? Gal ne po metų? Bet aš tikiu ir žinau, kad mano meilė yra, tik dar neatėjo laikas mums džiaugtis vienas kitu. O kai aš jausiu savo žmogutį, tie, kurie man sakė nusileist ant žemės, man pavydės, nes aš ne tik mylėsiu, bet dar ir būsiu mylima... Tikiu meile, tikiu, kad ir po 50 metų eisiu pajūriu, susikibusi už rankų, o gal stebėsiu patekant saulę su savo jau žilagalviu senuku, ir tai jau bus mano gyvenimo pasakos pabaiga... tik ją skaitys ir tęs mano vaikai...
Reda
-----------------------------------------------------------------
Kada ateisi pažiūrėti, kuo aš virtau bevogdama tavo mintis slapčia.
Galbūt tuomet man kaip mažučiam vaikui
Šnibždėsi pasaką stebuklų nejučia,
Kada ims kopti sidabrinėm gijom
Beprotiškai apsvaigusi delčia?
Kada išmokysi mane skaityti?
Ne, ne knygas, ne sapną prarastų naktų.
Kada pro permatomą meilės tinklą,
Iš tavo lūpų garsui pravertų,
Suprasiu prasmę žodžių nebylių?
Kada nuskęsim vakaro migloj?
Ne, ne viena aš - mes kartu!
Kada suprasiu, jog tavy
Aš pamečiau jausmus ir prasmę šių dienų?
Kada išmokysi mane žiūrėti
Į saulę nedengtą pirštu?
Gal vėl kada pridegsi baltą cigaretę
Vienu ugnies raudonu liežuviu...
Galbūt pakeltum mano viltį,
Nukritusią prie kojų purvinų?
Sutryptą, šąlančią ir pasmerktą numirti...
Velniop, vis tiek šioj žemėj nieko neturiu!
Tarytum juodu angelo sukruvintu sparnu pradrėkstą
Nešuos savy dar plakančią iš meilės širdį.
Be tavo judesio ir pirštų neramių...
Velniop! Vis tiek nelemta jausmui gimti...
Ir kada išgirsiu švelnų šnabždesį prie geltonų savo plaukų, žinosiu, jog tai tavo noras, užburt mane nežemišku sapnu, paimt už rankos, krist į miglą kartu su tūkstančiais šaltų žvaigždžių, kada pro „niauktą" tavo ratų stiklą aplink pasidarys tamsu tamsu. Išgersiu tylą kylančią vienu vieninteliu gurkšniu ir kaklą tavo kvepiantį nežemišku aromatu paliesiu virpančia ranka, nagais dažytais rožiniu laku, per švelnią tavo odą slystančiais link pasakos, kurią sukursim aš ir tu. Tuomet viduj trapios, tavoj krūtinėj virpančios širdies, pajausiu tylų angelo sparnų plakimą, greta savos, alsuojančios jau tuo pačiu ritmu, ir nešiančios mus į nebylų paslapties laukimą... Saulė
---------------------------------------------------------
Paskaityk, nesuplėšyk, neišmesk, nors ir vėl supranti, kad tai aš Tau rašau apie meilę... Tik išklausyk akimis.
O akys, juk jos kartais pasako daug daugiau negu tūkstančiai žodžių. Ne visada charakterio bruožai ar principai, ar vyriškumas, ar ego leidžia kalbėti, bet tuomet paslėpk akis - nes jos kalba nuolatos. Jos nemoka tylėti.
Sakoma, kad pirmas įspūdis apie žmogų susidaro per pirmąsias sekundes. Žvilgtelk į nuotraukas. Jei dar turi bent vieną išsaugotą. Pažiūrėk į akis. Ne mano - į savo akis. Jos tada meilę kalbėjo... Pažiūrėk ir į manąsias, jei nori tuo dar kartą patikėti - jos taip pat meilę kalbėjo. Ir jos vis dar tą patį Tau sako. Jei kalbėsiu - netikėsi, nes žodžiais buvo pasakyta per daug melo ir skaudulių. Jei į akis man pažiūrėsi - tikrai patikėsi, kad vis dar myliu...
Mes ne kartu. Tavo žodžiai kadaise nutraukė mūsų ryšį, bet aš jį vis dar jaučiu. Ir saugau. Nes tikiu, kad sulauksiu Tavęs. Ir mūsų nuotrauka, paskutinė, prieš keletą dienų daryta - atidžiai pasižiūrėk į ją. Joje mes ne kartu, mes tik draugai. Bet pažiūrėk į akis - jei nepatikėsi tuo, ką pamatysi, parodyk ją bet kam - bet kas pasakys, kad ten mato du laimingus žmones. Mylinčius.
Tu bandei slėpti akis tą liūdną vakarą, kai toli nuo Lietuvos draugiškai apkabinai mane oro uoste. Bet aš vistiek pamačiau tas ašaras akyse. Kurias greitai išdžiovino Tavo ego. Ir žodžiais Tu vėl paneigei jausmus... O akys išdavė tai, ko taip ir nedrįsai ištarti balsu.
Taip, aš tavo draugė. Galbūt niekada nesusimąstei kodėl. Juk vis dar myliu. Juk man skaudu. Ir aš laimiga, kai laimingas Tu. Tu man kartojai, kad esu stipri, bet pamiršai, kokia aš silpna. Aš per silpna kovoti ir kartais palūžtu... Bet neišmetu mūsų nuotraukų. Neišmetu visko iš širdies... Nes dar per stipriai tikiu. Aš negaliu Tau pasakyti Ne, negaliu Tau nepadėti, negaliu būti toli, jeigu Tau manęs reikia - nors to nepasakai. Todėl atsiradau ten, toli nuo Lietuvos, bent porai dienų pabūti kartu. Draugiškai. Bet arti.
Tu man taip ir nepasakei niekados, ką aš galėčiau padaryti, kad būtum laimingas. Tu nesakei man išeiti, neprašei, kad likčiau... Tiesiog likau taip, kaip yra - esu šalia, bet... Jeigu nenorėtum manęs, kaip tai teigi - lieptum išeiti iš tavo dienų. Ir akys Tavo sako ką kita... Kodėl neleidi jausmui prabilti? Kodėl neigi...
Patikėjau tuo, ką nuolat man kartojai - Tavo laimė be manęs. Todėl aš pasitraukiu... kad netrukdyčiau Tau su savo jausmu, savo norais, savo svajonėm, dovanom, atsiminimais. Man be galo sunku būti arti ir negalėti apkabinti. Tu visada buvai šalia, jei ne kartu - tai bent akiratyje, tiesiog buvai. O dabar ta diena, kai viskas išnyks, kaip sapnas. Tu išvyksti ten, o aš - ten. Mus skirs daugybė kilometrų. O mano meilė visada bus su Tavim. Tik tu jos nejausi, ji Tau netrukdys... O jeigu jos norėsi - prabilk, kalbėk akimis, kalbėk lūpomis, kalbėk nors ir tyliai, aš išgirsiu - ir būsiu ten, kur būsi Tu. Būsiu tiek, kiek Tau manęs reikės. Tik kalbėk... netylėk...
Nors ir visą amžinybę būsiu kartu.
Tavo Niam.
------------------------------------------------------
Labas. Noriu pasisveikinti. Noriu ištarti tavo vardą. Nebyliai. Po to garsiau. Dar garsiau. Balsu. Aš laukiu tavęs. Jau pasiruošusi tave priimti. Tiek ilgai laukiau. Norėčiau būti kartu. Eiti pasivaikščioti. Kol tu dar neatėjai, vaikštau viena. Mėgstu sniegą. Ir, kai niekas nemato, krentu į pusnį. Mane tai džiugina. Žiema - tai kai šalta ir daug sniego. Medžiai apsnigti ir sniegas girgždi tarp kojų. Žiema iš pasakos.
Vieną žiemos vakarą kieme pamačiau šeimą. Vyrą, moterį ir jų vaiką. Vyras ir moteris mėtėsi sniego gniūžtėmis, o metų vaikas, stovėjo tarp jų. Viena gniūžtė kliudė jo kepurės bumbulą. Jis pradėjo juoktis. Tą vaizdą iki šiol matau akyse. Iš naujo. Ir vėl iš naujo. Norėčiau atkartoti tai savo šeimos pavidalu. Aš vėl ką tik kalbėjau su savo pasaulėliu.
Labai noriu pasipasakot tau, kaip man sekesi šiandien. Ką mačiau, ką sužinojau, noriu pasitart. Man labai reikia tavo patarimo. Noriu, kad apkabintum. Be tavęs nesijaučiu saugi. Noriu, kad prajuokintum mane. Tu pasakotum, o aš juokčiaus. Noriu padėt galvą tau ant kelių. Apkabink mane. Dar stipriau. Noriu jausti tave.
Aš išlauksiu. Ir kai tu nusišypsosi man, suprasiu, kad tu jau atėjai. Ir niekada tavęs nebepaleisiu. Iki greito. Jei nesusitiksim žiemą, lauksiu tavęs pavasarį.
Irutė
------------------------------------------------------
Dabar Tu miegi. Tavo dienos rūpesčiai liko kažkur toli toli… Gilus kvėpavimas, sunkesnis atodūsis, kažką sapnuoji… Kaip norėčiau stebėti tave miegančią… Tavo toks ramus veidas - sapnas gražus, nes aš jį sukūriau. Švelniai pabučiuoju ir prisiglaudžiu arčiau Tavęs. Tu sujudi. Atleisk, aš nenorėjau Tavęs pažadinti, tai tik sapnas… Naktis, naktį visada viskas atrodo kitaip nei dieną. Netgi mintys. Dar kartą Tave pabučiuoju, tikriausiai dėl to, kad įsitikinčiau jog iš tikrųjų Tu šalia manęs, šį kartą Tu nusišypsai - aš laimingas - užmerkiu akis ir paskęstu sapnų karalystėje…
Mes einame kiekvienas savo keliu ir žinom tik tai, kad kelias tikrai baigsis, o ar mums pakeliui - vienas Dievas težino. Esu priklausomas nuo minčių apie Tave… žodžiu, negaliu būti savo minčių valdovas. Tikriausiai kalta žiema… Gera, kai yra ką kaltinti… Ar tai tik savęs apgaudinėjimas?
Per miegus aš krūpteliu. Blogas sapnas. Sapnuoju, kad ieškau Tavęs, klaidžioju per rūką, visur nyku, šalta, šaltis smelkiasi iki pat širdies… Iš pradžių tyliai kartoju Tavo vardą, po to vis garsiau ir garsiau. Staiga kažkieno žodžiai, o gal mintis, prasiskverbia į mano pasąmonę – Jos nėra, gal ir nebuvo išviso. Ir tas juokas, toks šaltas ir įkyrus… Dabar aš jau garsiai sušunku Tavo vardą ir vis kartoju – NE, NE, NE!
Pabundu. Bijau atsimerkti. O jeigu tai ne sapnas? NE. Jaučiu Tavo kūno šilumą, Tavo kvėpavimą. Atsimerkiu - tamsu. Tu šalia…
Nori sužinoti, kaip aš jaučiuosi? Siaubingai. Ilgiuosi kažko. Argi meilės? Ar ji iš viso yra? Kas tai? Ar vien skausmas ir jausmų bukinimas - o gal tai grūdinimas? Kodėl, kai įskaudini kitą, skauda ir tau? Kodėl, kai tau atrodo viskas aišku, kitam tai - absoliuti mįslė? Ir atvirkščiai. O gal meilė - tai kasdienybė, tik aistra užvaldo mūsų kūnus. O gal nemokam mes mylėti? Ir kodėl protas nesutaria su širdim? Arba kodėl širdis valdo protą ir atvirkščiai? Tai kodėl tada tiek žmonių kenčia? Gal tai užkrečiama liga? Apskritai kam visa tai, kad kankintum save? O gal dėl to, kad patirtumėm kas yra gyvenimo džiaugsmas? Gal sugebėsi atsakyti į šiuos klausimus, gal abu rasim ramybę savo sielose…
Bijau ko nors per daug prirašyti, nes žinau, naktį mintys kitokios ir nieko nebėra aiškaus, rytoj bus kitaip... Tyliai merkiasi žvaigždės, dar nešvinta, bet žinau, kad artėja rytas. Man šilta, nes Tu šalia…Gaila, baigiasi naktis…Man taip buvo gera šiąnakt su Tavimi. Nenoriai išsivaduoju iš Tavo glėbio, tyliai atsikeliu. Tu miegi. Švelnus drabužių šnarėjimas. Aš išeinu, bet nepalieku Tavęs…Tu sapnuoji. Tas sapnas. Rūkas. Ir tie žodžiai: Jo nėra, o gal ir nebuvo iš viso! TU PABUNDI……
Aldas
-------------------------------------------------------------
hmmm... Nesutinku, kad meilė trunka 3 metus... O ta tobula meilė tai ką aš žinau... Skaitai apie ją žurnaluose, knygose, pasakose, kinuose matai... Bet kažkaip šalia - žmonių santykiuose to nematyti... O gal susikuriu aš kažkokią iliuziją, savaip tą tobulumą jos įsisvaizduoju ir tiek...? Kas čia žino... Man dabar, pavyzdžiui, atrodo, kad mano ir jo meilė yra labai graži, gal ir pasakyčiau - tobula... Bet taip yra šiandien. To nebuvo vakar. Ir įdomu, ar bus rytoj? Bangom viskas vyksta. Ir žinau, jei šiandien pasakočiau, rašyčiau knygą apie mūsų santykius, jausmus - kažkokia panaši į mane mergiotė sviestų tą knygą tolyn ir „parintųsi", kad 'TAI' būna tik pasakose, tikrovėje taip nebūna!!!!
Na, ką aš žinau.. Ieškojime yra tiesa (rodos kažkas taip yra sakęs.) Faktas- supranti ką praradai, to žmogaus (jausmo) netekęs... Permąstai.. Padarai išvadas.. Ieškai naujovių (santykių, bendravimo, intrigų, azarto ir pan.), nes kartais, kai viskas gerai - rodos bijai. Šneku iš savo pusės. Na rodos kai viskas gerai - tarsi kažkas knibžda viduje - tarsi mano 'darbas' kaip čia tai sušikti! Tada atsiranda nerimas, atsiranda baimė, tarsi kažkoks adrenalinas - gyvenimas iškart įgauna kitokį pagreitį, viskas - balaganas, maišatis. Rodos, tada gyveni..
Tikiuosi, kuo tolyn - tuo šis mano troškimas viską sujaukti blės ir blės. Kol galiausiai net ir būdama visiškai pilka, nykioj aplinkoj, su paprastu žmogumi eilinę šūdiną (be mano pastangų) dieną, galėsiu pasakyti, kad gyvenu... Ir nieko daugiau nesinorės. Jokių aštrių pojūčių, jokių 'kitų' žmonių... Ryškių „spalvų". Tiesiog bus gera.. Iš tikrųjų ir dabar jaučiu, kad kuo tolyn, tuo labiau mėgaujuosi savo žmogumi, kurį turiu šalia. Mažiau norisi 'naujovių', gal sakau bręstu? (ar senstu.?) :) Žinau, kad anksčiau buvo blogiau. Ir žinau, kad viskas vyksta ne be priežasties. Yra kaip yra. Vadinasi taip turėjo būti. Bet vis dar stengiuosi kažkiek įtakoti tą lemties sprendimą.:)
Nežinau tik ar sekasi.. Ar mano pastangų dėka kažkas įvyksta, ar tik dėl to, kad taip buvo lemta ir tiek. E.S.
------------------------------------------------------------
...esi laimingiausias mano atsitiktinumas...
...todėl leisk į Tave kreiptis, Mano brangiausioji, kilniausioji, geidžiamiausioji, saldžiausioji nuodėme... svajone...
...kasnakt sapnuoju Tave nuogą, su ramune plaukuose, su garuojančios sriubos lėkšte, su kaimynu...
Labai noriu Tave pabučiuoti, nusivežti į pasaulio kraštą, nusivesti prie altoriaus, išversti iš koto, išvesti iš proto...
Tegul šis mano prisipažinimas taps Tau nuostabia dovana, akibrokštu, priekaištu, tradicija...
Bučiuoju lūputes, rankytes, kojytes...
Nustebsiu, jei sulauksiu atsakymo...
Visada - Tavo
p.s.: išbrauk nereikalingus žodžius... :)
Aldas
-----------------------------------------------------------
Rašau tau laišką...Tau, kurio dar nepažįstu, o gal Tau – kurį pažinojau... Laukiu su nerimu ir su viltim. Viltim būti laiminga, suprasta... Noriu jaustis tarsi maža mergaitė šalia Tavęs, šalia Tavo stiprybės, augti Tavo užuovėjoj... Svajoju apie nerūpestingą, tikrą meilę, tikrą nesumeluotą jausmą, kai žemė slysta iš po kojų, bet tau nėra baisu...
Lyjant lietui stebiu dangų... Man patinka, kai lietaus lašai liečia mano veidą, mano jausmus, mano mintis... Tada noriu bėgti į pievą basa... Žaisti gaudynių... Sugautum mane ir paimtum ant rankų... Ilgiuosi gal buvusių, o gal dar tik busimų akimirkų, kai viskas aplink sustoja... Kai tyloje galiu nuspėti kiekvieną tavo mintį, kai tavo akyse matau save...
Dažnai pagalvoju, kaip apibūdinčiau meilę. Šiuo metu suprantu ir įvardiju ją taip: Meilė – kai atiduodi visą save, o už tai nieko neprašai... Aš neprašau nieko... Aš džiaugiuosi, kad galiu mylėti... Aš neliūdėsiu, jei nesulauksiu atsako į šį jausmą... Juk daug geriau mylėt ir būt nemylima, nei nemylėti.
Gintarė
-----------------------------------------------------------
Iš karto prieš akis iškyla Salomėjos Nėries eilutės: „Jeigu tu ateisi, Tai ateik kaip saulė... Mažesnės tavęs, išmėtytos po grašį - Aš nepriimu - nedalinu“. Tokie paprasti, bet tiek daug prasmės turintys žodžiai...
Tavęs ir laukiu tik TIKRO: su savo kaprizais, savom svajonėm, savais trūkumais ir privalumais... bet būk Tu tikras ir tikri jausmai, su kuriais ateisi...
galiu aš dėl tavęs kentėt... nedaug tikrai... bet dėl tavęs... ir noriu nieko visiškai nesigailėt... noriu užuosti ne kvepalų, bet tavo kūno kvapą... ir tik dėl jo eiti iš proto... Noriu, kad visas būtum mano...
Aš noriu padaryt tave laimingu...
M.
----------------------------------------------------------
Aš norėčiau
Aš norėčiau labai, jog ateitum
iš nakties glūdumos, iš tiršto juodumo dangaus
ir žvaigždžių begalinių tono ramaus,
ir įmerktum pirštus savo,
virpančių rankų ir kvapo svaigaus,
ištiestum ir verktum,
kuždėtum kažką nuostabaus,
kuomet aš ištirpus gulėčiau pūkų debesy,
neramiai pažiūrėčiau į sapną,
kuriam tu nesi,
ir šypsotis netekus jėgų - negalėčiau,
lai juokias kiti.
Aš tik begaliniai norėčiau,
kad įkeltum nors koją mano kambarin, kurią tuoj sugavus
patiesčiau tave ir tolyn
nuskrietų sapnai,
o palovy tarp pūkų kamuolių ir dulkių pilkų
ryte tavo veidą atrasčiau ir stebėčiau svajingu žvilgsniu,
šiltą antklodę tau pamėtėčiau, kad nebūtu baugu
ir ilgai persisvėrus per lovos kraštą žiūrėčiau,
tikėdama,
viltį iškasčiau iš žemės giliausios, nagais išdraskyčiau,
jei tik pasaka leistų tave įrašyti į mano širdį ir ten surišti,
surakinti jausmais,
tikėti, jog niekas jau niekad tavęs neišleis
iš mano kalėjimo, pasaulio svaigaus,
netenkančio proto,
bemiegių naktų ir sapnų nesapnuotų,
ir bučinio mano trapaus,
deja,
tau niekad nedovanoto...
Lina
------------------------------------------------------------
Labas,
Žinau, kad skaitydamas šitą laišką šiek tiek išsigąsi. Išsigąsi iš karto supratęs, kad jis skirtas tik Tau, kad niekas kitas šitų raidžių nesupras taip, kaip dabar supranti Tu. Nebijok, mes galime niekur neskubėti. Mes jau radom vienas kitą, nes laiškas rado Tave. Aš visa esu jame.
Žinau, kad žiemos vakarais, kai uždegi šviesą virtuvėje, Tu prikandi lūpą akimirką pagavęs save galvojant, kad esi labai vienišas. Jei tada užsimerktum, galėtum lengvai įsivaizduoti mane, sėdinčią prie lango.
Kvepėtų šviežiomis bandelėmis ir aviečių arbata. Aš pamatyčiau Tavo siluetą atsispindintį lange, ir dar nespėjusi atsisukti, ant savo kaklo pajusčiau švelnų bučinį...
Rašydama Tau jaučiu, kaip vien nuo minties, kad kažkur esi, pašiurpsta oda. Turiu Tau tiek daug pasakyti, dar daugiau noriu Tavęs paklausti. Leisi?
Kažkada minioje pastebėjau Tavo akis. Jos buvo geros, bet neramios. Tą kartą nespėjau (o gal neišdrįsau išsigandusi tokio stipraus akimirkos jausmo) pasakyti "Labas", todėl dabar rašau šitą laišką. Tavo neramios akys vis neduoda man ramybės. Žinau, kad galėsi mano glėbyje nurimti, pasislėpti nuo viso pasaulio ir paslėpti mane. Būk ramus, mes susitiksim.
Ateisiu pas Tave basais pirštų galiukais, su vėju plaukuose ir atnešiu Tau vėsią ramybę. Ateisiu pas Tave, nes lauki manęs. Ateisiu, o Tu mane iškart pažinsi. Ir tada nebebus nei manęs, nei Tavęs, būsim tik "Mes" - laimingi mes.
Angelai dar moka karštame vaške atspausti lūpas. Angelai dar atsiunčia pamirštus laiškus. Tada, kai labiausiai reikia. Ir niekas, niekas negalės nupasakoti to jausmo, kai rasi mano laišką. Nesvarbu, kas Tu.
Laiškai kvepia. Laiškai atneša jausmą. Laiškuose gyvena nuotaikos. Ir tas vakaras... Tas stebuklingas vakaras, kai kvėpuosim vienas kitu, kai negalėsim atplėšti akių nuo vienas kito, kai pajausim, kad nesam vieniši, kad daugiau niekada nebūsim. Pirmas mūsų vakaras. Kai ryte išeisi iš namų, tau į kišenę įdėsiu sapno gabalėlį - naują savo laišką. Laišką apie tai, kas yra meilė. Apie tai, ką suprasim tik mudu.
Ieškau Tavęs mylėdama. Vėjūnė.
-----------------------------------------------------------
Laiškas mylimajam...
Tiesiog atsisėdau pirmą kartą rašyti laišką TAU...
Nemaniau, kad bus taip sunku išreikšti savo jausmus popieriaus lape. Nuo ko pradėti, į galva lenda įvairios mintys... Koks TU turėtum būti, kurio laukiu, kuriuo tikiu, kurį vadinčiau SAVUOJU...
Gal stiprų, gal savąjį angelą sargą, sielos draugą? O gal tiesiog išvaizdų, savim pasitikintį vyrą? Nors gal ne... Bandau užsimerkti, bet niekaip nematau tikslių TAVO veido bruožų, odos,akių, plaukų spalvos.
Tikriausiai laukiu tavęs tokio, kurį sutikusi pajausiu, užuosiu, išgirsiu širdies plakimą - tokį pat stiprų kaip ir manasis. Tokį, kuris užburs mane savo esybe, charizma, tobula vientisa asmenybe.
Kaip tik tokiam ir noriu pasakyti, kaip tavęs ilgiuosi, kaip vis sunkiau ir sunkiau darosi tavęs laukti. Vien tik nuo minties užgniaužia gerklėje kvapą, vidus, atrodo, plyš nuo chaotiškų jausmų antplūdžio, jei pakėlusi galvą nuo šio popieriaus lapo, pamatysiu TAVE - nepakartojamąjį, tobuląjį, tiesiog savąjį...
Žinau, pamačiusi TAVE pritrūktų žodžių, iškalbos pasakyti tai ką jaučiu... Mes tiesiog jaustume, žinotume, kad esama vienas kitam skirti... aš ir TU... mums neapsakomai ramu, šilta, saugu... Tyla, užliejanti kūną nuo galvos iki pat kojų pirščiukų... TU šalia manęs...
Marija
---------------------------------------------------
Labas, mano Vyre,
Paskaityk ir gal atpažinsi tai, ko ilgai ieškai ir nerandi, visai kaip aš. Galbūt Tu jauti, jog tavo gyvenime trūksta tikrumo. Gal net užmiegi ir keliesi šalia moters, bet jauti, kad tai ne tai ir ne taip kaip galėtų ir turėtų būti. Gal net nebeieškai, bet bent krislelis vilties ir neaiškaus nerimo dar kirba Tavyje.
O aš laukiau, ieškojau, vėl laukiu. Vilties dar yra. Bet kiek galima bėgti aklomis ieškant: „Ne tas“, „Ne taip“, „Ne mano“, „Ne tas“? Nejau aš pasmerkta ieškojimams? Bet jei nesvarbi meilė, jei tai beviltiška, beprasmiška - tai niekas nesvarbu. Jei nesvarbu niekas - tai nesvarbu viskas. Su šia mintim ne kartą kritau ir vėl kėliausi, iš naujo atradus viltį. Juk gyvenimas privalo turėti prasmę! Juk gali būti gerai dviese - senokai išmokau pasitikėti nuojauta. Žinau, jog su Tavimi kartu patirsime pilnatvę, atrasime tai, ko kiekvienam trūko... O visa kita... visa kita atrodys kaip žaidimas, niekai, kaip pasaka vaikams prieš miegą...
Laukiu, viliuosi ir laukiu jau seniai. Dar vaikas buvau, daugiau kaip prieš dešimtį metų visais įmanomais norų išpildymo burtais pradėjau prašyti meilės - gimtadieniai, meteoritai, laimės akmenys ir norus pildančios pasaulio vietos - niekai,o gal ir ne (ar viltis ir pilnatvės troškimas tėra tuštybė ir kvailystė?). Net ir ne taip seniai būriau žolynais, prašiau lyg ir ne per daug - vyro, ne ne šlovės, ne turtų, o tiesiog savo, ar sãvo vyro. Devyni žolynai rinkti per Jonines, nebyliai pintas vainikas, nakties vanduo. „Keistuolė“ - kiti be žodžių sakė. Tačiau... „Ne tas“, „Ne taip“, „Ne mano“, vėl kritau... Gal tereikia kantrybės? Protėvių burtai, gyvenimo ritmas ir maži ritmeliai, tai negali būti niekai...
Kiek kartų kalbėjau su vėju, kalbėjau tą, ką rašau dabar, masčiau: „Štai aš čia, žvelgiu į šį debesį, į šį dangų, į šią saulę, gal ir Tu visai šalia, o gal už tūkstančių kilometrų taip kaip ir aš stabteli nuo darbų rutinos, žvilgteli ten pat ir pagalvoji apie mane?“
Paskubėk, kol neišblėso jaunystė, kad dar galėtumėm kartu tuo pasidžiaugti. Paskubėk, kol dar nepamiršom kaip svajoti, žaisti ir džiaugtis gyvenimu.
Nespėliosiu, koks Tu ir kaip Tu atrodai, greičiausiai Tu toks, kokio negaliu įsivaizduoti - juk Tu ne mano fantazija - pribloškiančiai visoks ir kitoks nei aš... Paskubėk, noriu patirti susipažinimo ir pažinimo džiaugsmą. Tiek daug dar turime kartu patirti... Manau ir Tu nekantrauji mane pažinti...
Net jei ir užtruksi kelyje iki manęs, žinok aš Tavęs laukiu. Ir lauksiu visada.
Visada Tavo,
Tu žinosi kada ir kas...
Šį kartą kalbu ne vėjui, o ženklų vandenynui, triukšmui, bet gal...
Ieva
---------------------------------------------------------
