Kol kūriniai pasieks skaitytojus, pirmiausia atiduodami šeimos įvertinimui: Vytautas pasikliauja puikia žmonos literatūrine klausa ir gerai plunksną valdančios dukros pianistės Šviesės skoniu.
Literatūra slypėjo širdyje
Darnų Vytauto ir Ramutės Čepliauskų šeimyninį duetą įprasmina dailininko Antano Gedmino sukurtas ekslibrisas: medicinos simbolis – gyvatė, susipynusi su muzikos raktu, kaip nuoroda į abiejų pagrindines profesijas, o šalia – širdžiai mielų užsiėmimų simboliai: šachmatai, plunksna ir senovės Egipto hieroglifai. Egipto civilizacijos stebuklais domisi ir žavisi ponia Ramutė. Šachmatai – Vytauto aistra nuo jaunystės laikų. Jam teko garbė žaisti su didmeistriu Vladu Mikėnu.
O pirmuosius eilėraščius Vytautas sukūrė dar tada, kai su tėvais prieš savo valią turėjo palikti tėvynę. Jo tekstais jaunimas dainuodavo dainas, bet du storus sąsiuvinius eilių teko slėpti. Daug metų literatūriniams gabumams nebuvo progos pasireikšti, nes Vytautas veržėsi į mokslus, bet meilė žodžiui visą laiką glūdėjo giliai širdyje.
Pirmoji eilėraščių knyga „Įklimpęs laikas“ buvo išleista dar tarybiniais laikais, nenurodant metų, legendinėje V. Andziulio spaustuvėje „AB“, nes ne kartą nukentėjęs autorius nuogąstavo dėl savo saugumo.
Kūrybos versmės jau nebuvo galima sulaikyti savyje ir V. Čepliauskas pajuto, kad poetinio žodžio saviraiškos jam nepakanka – pradėjo rašyti romanus. Pirmąjį parašė labai greitai, per dešimt mėnesių. Neradęs galimybių išspausdinti Lietuvoje, paskatintas rašytojo J. Mikelinsko, rankraštį „Ražienos“ nusiuntė į Amerikoje organizuotą konkursą ir laimėjo dr. Kazio Griniaus fondo premiją.
Dabar trylika knygų išleidęs V. Čepliauskas apdovanotas „Santaros ženklu“, o už visą kūrybinę ir pedagoginę veiklą pagerbtas Gedimino ordino medaliu.
Šeimos patarėjai
Kai vyras sėdi prie darbo kompiuterio, ne tik sulaukia iš žmonos supratingo palaikymo, bet ir perskaito jai naujo kūrinio ištraukas. Į jos pastabas visada atsižvelgia, nes Ramutė nepaprastai mėgsta skaityti knygas ir išmano literatūrą. Vytautas sako, kad į svečius užsukę kolegos, norėdami gauti informacijos dėl kokios nors knygos, pirmiausia kreipiasi į Ramutę. Tėvui gelbsti ir dukra pianistė Šviesė. Kai ji paredaguoja tekstą, V. Čepliauskas gali būti ramus – redaktorius nepakeis nė vieno žodžio.
Iš Šviesės pavyko išgauti ir kitą namų paslaptį: jos mama žino net keturiolika variacijų varškės pyrago „tema“.
Ramutė Čepliauskienė prašymą atskleisti receptą priėmė labai atsakingai. Ne tik iškepė varškės pyragą, bet ir šalia ant stalo padėjo gardžių užkandžių – „vėlyvųjų pusryčių laikas“.
Vėlyvieji pusryčiai
Pasibeldus į R. ir V. Čepliauskų namų duris, garsiau už skambutį suskamba linksmas šunelio amsėjimas. Mielas ir draugiškas šeimos augintinis įsitaisė prie kojų ir rijo seilę stebėdamas, kaip mūsų burnose tirpsta šeimininkės paruoštos vaišės.
Kai už lango rudeninis vėjas drasko lapus, bumbsi šalčio pakąsti obuoliai, labiausiai tinka silkės užkandis, šeimininkės pavadintas „Rudeniniu“. Tai rausva silkė, iš vakaro užpilta marinuotais svogūnais ir apiberta konservuotomis rausvomis pupelėmis. Tokia jų spalva pasirinkta neatsitiktinai – vizualiai gražiai, estetiškai atrodo, todėl ir apetitą žadina. O ir pupelių bei silkės skonis puikiai dera.
„Antrųjų“ pusryčių stalui tinka ir tuno salotos. R. Čepliauskienė konservuotus tuno gabalėlius maišo su žirneliais, kukurūzais, majonezu ir prideda šiek tiek kečupo, kad būtų rūgštesnis skonis.
Pirmosios kulinarijos pamokos
Ramutė Čepliauskienė pirmąsias kulinarijos pamokas gavo iš savo mamos. Ji mokėsi virtuvės meno paslapčių namų ūkio mokykloje Karmėlavoje, kurioje pedagogėmis dirbo vienuolės. R. Čepliauskienė išsaugojo ir mamos receptų užrašus. Įdomu, kad 1932 m. Lietuvoje jau buvo naudojamas majonezas. Turint galvoje, kad šis produktas buvo išrastas 1908 m., tenka pripažinti, kad kulinarija mūsų krašte tikrai nebuvo atsilikusi.
Moteris prisimena, kad, kol galėjo lepintis mamos pagamintais valgiais, jai virtuvė daug nerūpėjo. Tik kai ištekėjo, pradėjo pati gaminti. Nors Vytautas dar prieš vestuves sakė, kad pats moka kepti blynus ir bulvytes, pora jau atšventė rubinines vestuves, bet vyro kulinarinių sugebėjimų žmonai taip ir neteko pažinti.
Suprantama, kai moteris virtuvėje karaliauja, gardžius valgius ruošia, nėra reikalo vyrui ten nosies kaišioti.
Vytautas Čepliauskas labai giria žmonos patiekalus, tik bėda, kad dabar jau tenka riboti savo apetitą – antraip svoris per daug pradės augti. Jis prisimena ir mamos valgius – vaikystėje viskas atrodė taip skanu... Jau kokie buvo blynai traškiais krašteliais, tokių ant dujinės viryklės neiškepsi. Prisimena ir iš cukrinių runkelių virtus saldainius – pirktų parduotuvėje nebuvo valgęs, palyginti negalėjo, todėl naminiai buvo tikras gardėsis.
Laikas sielos poreikiams
Iš R. ir V. Čepliauskų virtuvės seniai išgyvendinta kiauliena. Jautienos irgi beveik atsisakyta, nes ją reikia ilgai gaminti. Dažniau renkasi kalakutieną ir triušieną.
Šeima labai mėgsta žuvį. Nors dabar sunkmetis ir gali nuskambėti keistai, bet šeimininkė teigia, jog lašiša jau nusibodo. Geriau karpis, skorpionžuvė ar jūros lydeka. Nepaprastai skanu keptas karpis su raugintais agurkais. Į kepimo indą įpilti truputį aliejaus, sudėti troškintų morkų, svogūnų, griežinėliais pjaustytų raugintų agurkų, uždėti karpio filė be odelės ir kaulų, apibarstyti prieskoniais. Kepti pusvalandį 200 oC orkaitėje.
Dar vienas karpio ruošimo receptas: išvalyti žuvį, nuskusti, bet palikti galvą, vidų prikimšti troškintų morkų. Kepti 50 min. 200 oC orkaitėje ir dar 10 min. apipylus žuvį majonezu.
Nors Čepliauskai gyvena nuosavame name ir turėtų vietos kelioms lysvėms, daržovių neaugina.
„Bandžiau sėti, bet visą vasarą ravėti, o rudenį nukasti pusę kibiro burokų – neverta, gaila laiko, geriau muzikos paklausyti, knygą paskaityt“, – sako savo pomėgių ir kulinarinių gebėjimų nesureikšminanti Ramutė Čepliauskienė.
