Taip pat skaitykite: Gimdyti nebaisu. Skaitytojų istorijos I
Būdama nėščia vis paskaitydavau, ruošdavausi, bandydavau įsivaizduoti, ko gi laukti iš gimdymo. Ir vos parsivežusi dukrytę namo supratau, kad gimdymas tebuvo tik akimirka, o prieš akis mums visas ilgas naujojo žmogaus gyvenimas.
Kaip ir dauguma porų, kruopščiai ruošėmės gimdymui, krovėme gimdyvės krepšelį, lankėme besilaukiančių šeimų kursus, rinkomės gydytoją bei ligonę. Iš prigimties esu planuotoja, tad ir šį įvykį bandžiau planingai suskirstyti į etapus: štai nubėga vandenys, prasideda sąrėmiai, palaukiame trumpų pertraukų tarp sąrėmių, ramiai nuvykstame į ligoninę ir netrukus pagimdome. Žinoma, ramybės vis neduodavo klausimas: o kaip gi skausmas?
Kiekvienai gimdžiusiai moteriai jis vis kitoks, koks gi jis bus man? Labai teigiamai mane nuteikė kartu su vyru lankyti kursai, po jų viskas atrodė taip natūralu ir aišku, kad net nekilo menkiausios baimės gimdyti, nors iki tol galvodavau: "Na, skaudės turbūt baisiai, bet nieko nenoriu žinot, pagimdysiu kaip nors".
Paskutinį nėštumo mėnesį skaitydavau natūralių gimdymų istorijas, atrodė, kad mintimis esu visiškai pasirengusi šiam nuostabiam virsmui - vaikelio atėjimui ir mamos vaidmeniui. Prisipažinsiu, vaikelio atėjimas ir gimdymo procesas, kaip artimiausias įvykis, rūpėjo labiausiai. Ir štai atėjo ta ilgai laukta diena. Nebėgo vandenys, nebuvo sąrėmių, nuvažiavome į ligoninę skatinti gimdymo, nes dukrytė vėlavo ilgiau kaip savaitę, o mes, pripažįstu, tiesiog pavargome laukti.
Gimdymo palatoje gulėjau laukdama kokio nors ženklo, nors nedidelio skausmelio. Dukrytė neskubėjo, apie tris valandas ir toliau jaučiausi visiškai nėščia ir nė truputėlio negimdanti. Išėjome su vyru pasivaikščioti koridoriais ir ŠTAI lyg ir truputėlį paskaudo, jaučiau lengvas skausmo bangas, vos vos glostančias pilvą. Gimdau, pagaliau gimdau, kad tik tas skausmas nesiliautų! Toliau intensyviai vaikščiojome, po pusvalandžio jau lingavau palatoje prie lango ir pavyzdingai kvėpavau, o vyras užrašinėjo sąrėmių dažnį.
Atėjo akušerė, patikrino, ar tikrai gimdome. Vos pridėjusi ranką ant mano sukietėjusio pilvuko tarė: "Va, sąrėmis, gerai". O man jau pagaliau ėmė ne glostyt, o skaudėt, bet pakentėti tereikėdavo vos akimirką, o tada - vėl lengvai glosto. Po pusvalandžio jaučiu, kad jau visai norėčiau prigulti, gal mažiau skaudės. Vyrui paskambino draugas, paklausė, ką veikiam. Atsakom - gimdom. Po penkių minučių gavome krūvą palaikančių žinučių iš draugų ir giminių, ech, kaip malonu.
Nusprendžiau negulinėti, vėl išėjome į koridorių. Tik staiga pasijutau kažkaip drėgnai "Valio! Vandenys bėga!" - apsidžiaugiau. Priėjo akušerė, paklausė ar tikrai vandenys. Jau nebebuvau tokia tikrai, nuėjau į tualetą, o pasirodo - kamštis. Na, ir tiek gerai. Akušerė su vyru nuėjo į palatą mano daiktų, jau ruošėmės keliauti į gimdyklą, tik jų beeinančių nebepavijau - sugriebė sąrėmis.Oho, skauda! Skyriaus personalas pabandė mane apžiūrėti, bet savo pačios nuostabai net neužlipau ant kėdės ir ėmiau šauktis mamą. Tokio skausmo neplanavau.
Keliaujant liftu į pirmą aukštą seselės padrąsino, pasakė, kad mums pasisekė, nes šiandien dirba puiki komanda. Kelio iki gimdyklos neprisimenu, tik menu, kaip įsikibau bortelį prie sienos. Taip, tai
buvo jo didenybė sąrėmis. Planavau gimdyti be nuskausminančių vaistų, bet gimdykloje pagalvojau: kaip gi aš be jų išsiversiu, kai taip skauda? Pabandžiau nueiti į dušą, girdėjau, kad šiltas vanduo apramina skausmą, bet iki dušo nenuėjau - ir vėl jo didenybė sąrėmis.
Dabar galvoju, jei būčiau turėjusi porą minučių atsikvėpti, gal nebūtų buvę tokios skausmo staigmenos. Bet vis skaudėjo, sunku buvo atsipalaiduoti ir kvėpuoti taip, kaip patarė akušerė. Ir kai jau atėjo anesteziologas, sužinojome, kad vaistų jau nebus, nes tuoj gims vaikelis. Taip greitai, taip intensyviai dukrytė prasiskynė sau kelią.
Stangos neužtruko, jau po kelių stūmimų išgirdau dukrytės "Apčchi" ir pajutau, kaip ji kruta man ant pilvo. Mažytė... Norėjau visam pasauliui pranešti, kad mums gimė Beatričė. Visi skausmai liko
kažkur toli, mačiau tik mažylę vyrui ant rankų, o naujai iškeptas tėvelis net ašarą išspaudė tokią akimirką. Nuo pat pirmos sekundės suvokiau - aš mama ir esu pati laimingiausia pasaulyje.
Net nenutuokiau, kokia bus meilė vaikui, besąlygiška ir begalinė. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kaip nuostabiai jausiuosi tapusi mama. Taip, tokios didžiulės laimės neplanavau. Dabar Beatričei dveji su puse, ir nors iškart po gimdymo ir buvau šokiruota sąrėmių skausmo, atsigręžus gimdymas atrodo tik akimirka, o kaip kurie jo momentai tokie juokingi, ypač jaunos gimdančios merginos
mintys: "Na, štai ir vandenys nubėgo, jėga. Bet pala, jiems nubėgus taigi dar labiau skaudėt turėtų! Oi, ne, vandenys, nebėkit...“
Dabar mums su tėveliu rūpi kiti klausimai: kaip auklėsim savo mažąją ir kaip jai seksis darželyje? O gimdymas... Buvo gimdymas, juk visi žmonės gimstame, bet kai pagalvojame apie sesutę arba broliuką, tikrai galvojame ne apie gimdymą, o apie didžiausią stebuklą, kuris yra duodamas šeimai - vaiką.
Beatričės mama Liuba
****
Labai dėkojame Beatričės mamytei už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
