Jau keturios ryto, praneša džiugus balsas, visi laukia, sužinai. Galvoje skamba keisti žodžiai, kuriuos norėtųsi ištransliuoti visam pasauliui, ne bet niekas nevertė, pats pasiprašiau į šią galerą. Iš penkių jungų prie kapitono tiltelio susirenka keturi, suomė moteris atsikelti nesugeba. Štai tau ir lygios galimybės, emancipacija ir kiti šiuolaikinės visuomenės smagumai, piktdžiugiškai pagalvoju.
Budėsime keturiese, ir budėjimo pradedamas nuo vakar išmoktos pamokos - kordinačių užrašymo. Rašome laipsnius, minutes, sekundes, pažymime laivo greitį, teisingiau abu greičius, jūros paviršiumi ir realų skaičiuojant žemės paviršiumi. Sakote, koks skirtumas? O jis būna, ypač kai laivo greitis nedidelis ir stiprios srovės. Mūsų mokytoja pasakoja, kad jai teko plaukiant į priekį vandens paviršiumi, realiai, dėl ypač stiprios priešpriešinės srovės, plaukti atgal.
Per tas kelias valandas miego pasistūmėjome ne tiek ir daug, tačiau dabar kyla palankus vėjas, pučiantis iš pietų, ir mes tiesiog skrendame bangomis. Lyg ir nėra jokių rūpesčių, tamsu, saulė dar nežada kilti, taigi puodelis kavos nesutrukdytų, o gal ir limpančias akis pravertų.
Neskubant, užvirinus vandenį, lėtai lėtai įsidėjus kavos ir cukraus, dar lėčiau užlipus atgal prie vairininko sužinai, kad turi lėki bėgte tampyti burių. Ir vėl? Negi vakar buvo negana? Po valandos kava jau atšalusi, bet burė vietoje ir mūsų greitis didėja. Vos nesutraiškome jachtos „Helena“, bet jau mūsų vairininkė Hilda sakė, kad mažoji varžybų dalyvė atliko labai neapgalvotą manevrą, kuris galėjo baigtis nekaip. Tačiau susidūrimo išvengta.
Gal ir gerai, kad nematėme visko, būdami užsiėmę virvių tampymu, kažkaip ramiau. Na štai, atšalusi kava, kylanti saulė, nudažanti dangų ryškiu purpuru, bet vėliau piktybiškai pasislepianti vis labiau pilkėjančiuose debesyse. Dar keletas vizitų pas burę (tiek artimai susipažinus jau galima ir į kiną kviesti), dar puodelis karšto gėrimo ir keturios budėjimo valandos jau pralėkusios. Atsiplėšėme nuo kitų dalyvių, skaičiuojant A klasę, tik beprotiškasis “Mir'as” seniai dingęs visiems iš horizonto.
Mūsų pakeisti ateina naujieji budėtojai, o kadangi jau aštuonios, keliaujame pusryčių. Dešra, dešra, dešra ir sūris kur ne kur, aptarimas laikant stebuklingą šalmą rankose (turbūt turėtų mus, skeptikus, nuteikti ypač pakiliai ir sukoncentruoti mintis), ir tyliai tyliai nusliūkinu į savo gultą, kuris dabar toks mielas, tooooooks patogus.
Rodos, vos sumerki akis, jau kažkas purto už peties. Na, taip, kokas, kuris sako, kad reikalinga pagalba. Daug neišsakytų velnių, bet vienintelis noras greičiau susitvarkyti, kad vėl galėtum užmerkti akis.
Kas plauna indus, kas valo stalus ir pabaigus, atrodo, ateis palaimingas poilsis... Bet... Rodosi, vėl vos užsimerkei, tai ne, kelkis viską metęs, išjungęs visus gražiausius spalvotus sapnus, nes vėl virtuvėje reikia pagalbos. Manęs pagailima ir nereikia ruošti “pastos” kaip kolegai Martinui ir Anu, užtenka patikrinti, ar viršuje pakanka indų ir įrankių pietums. Keistas tas tikrinimas, negi išties žuvėdros juos išnešioja...
Beje, apie Anu, - vieniša mama iš Suomijos, kuri nors būdama trapi išoriškai, užsispyrimo turi daugiau už daugelį vyriškių. Ne veltui ne taip senai ji vairavo vilkikus ir su jais apkeliavusi beveik visą Europą, tačiau dabar, auginat trijų metų dukrą, ji pasirinko kiek sėslesnį darbą.
Taigi, vos pradedamie „lančą”, kai atbėga kapitono padėjėjas, kviesdamas visus į denį, - keičiasi vėjas, reikia pertvarkyti bures. Lėkštės lieka ant stalo, bet burės po valandėlės tvarkoje. Mes vis labiau atsiplėšiame nuo iš už rūko juostos pasirodančio “Kruzenštern'o” - artimiausio mūsų persekiotojo.
Po “lančo” turime laisvo laiko iki trečios valandos, kai vėl teks pagelbėti virtuvėje, mūsų pamaina ilsisi,- kas lesina nežinia iš kur atskridusį žvirblių pulkelį (artėjame prie Gotlando, Švedijai priklausančios salos, tačiau jos net horizonte nesimato), kas rašo dienoraštį, kas ištaikęs laiko džiaugiasi dušu, kas tiesiog medituoja, įsmeigęs žvilgsnį į horizontą.
Trečia valanda, kolegė suomė veržiasi dirbti, o Lietuvos atstovams tas noras nekyla. Po trečio bėgimo virtuvėn, Anu virėjas išaiškina, kad ten viskas tvarkoje ir nėra ko plėšytis, taigi galima atsipalaiduoti. Liūdesys jos akyse, darboholizmo sunkioji stadija...
Ketvirta valanda popiet – vėl ilgai lauktas ir džiaugsmingai sulauktas budėjimas, kurio metu lietus baigiasi ir dangus pagaliau giedrijasi. Saulutė gerai, bet rimsta ir vėjas, beveik dreifuojame kiek žemiau Gotlando salos, stumiamės vos vieno mazgo greičiu (berods, nepilni du kilometrai per valandą), kapitonas nervinasi, nes kiti lenktynių dalyviai pradeda lipti ant kulnų, taigi neišvengiamai artėja burių pertampymas, norint pagauti vėjo likučius ir visiškai nesustoti.
Dirbant fizinį darbą gimsta nuostabiausios idėjos, pavyzdžiui, įsteigti firmą “Alus į laivus” ir jį brangiai pardavinėti praplaukiantiems pro šalį nabagams. Trūksta švedams verslumo, oi trūksta, kokiame Vietname aplink būriuotųsi koks šimtas valtelių, siūlančių nuo bananų, džinsų iki ryžių stipriosios, o čia net apynių sulčių negausi. Visiška velniava, kažkokia blaivininkų kolonija, net viltis, kad olandai keps savo tradicinius pyragus su kanapėmis žlunga. Taip, taip, jie kepa, kaip kitaip gimė jų laivyno flagmano - “Skrajojančio olando” pavadinimas??? :)
Begalvojantm kaip toliau gyventi, prieš šokdami plačiai žinomą lietuvių liaudies vėjo prišaukimo šokį, nusprendžiame nušvilpti visas juodos duonos atsargas virtuvėje ir bent giros gerokai pasirauginti. Kol pasieksime Suomiją, bent smagioji “Baltijos laivyniškoji” gausis. Besvajojant kviečiami vakarienės (mmm, vištienos paelija) ir atgalios saugoti šturvalą.
Kapitonas apačioje skaito navigacijos pamokėles apie vėjo kryptis, apie burių tipus, jų pakreipimo kampus, atskleidžia kitas buriavimo paslaptis, deja, mūsų niekas iš budėjimo nepaleidžia, liekame nežiniukais... Teks klausti apie mūsų sekančio budėjimo pavėlinimą, nes vėl keltis ketvirtą, brrrr, nevilioja. O dabar, labanakt...
