Sąrašą galima tęsti iki begalybės ir neabejotinai jame atsiras mada. Bet dažnai dekonstruktyvistiniais vadinami su šia kryptimi nieko bendra neturintys kūriniai. Kodėl? Ar dekonstruktyvizmas iš tiesų vis dar madingas?
Tiesą pasakius, nelabai. Nebent galėtume teigti, kad dekonstruktyvizmas madoje jau tapo klasika, o ji, kaip žinome, nėra pavaldi tendencijoms. Ši kryptis Vakarų Europoje ir Amerikoje atsirado ir išpopuliarėjo gana seniai, dar devintojo dešimtmečio pradžioje.
Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad ji atkeliavo iš Japonijos: japonų mados kūrėjai priėmė ir savitai interpretavo jau keletą metų Europoje egzistavusią kryptį. Tačiau mados srityje jie buvo pirmieji. Be abejo, tai nėra atsitiktinumas.
Dekonstruktyvizmo filosofija ir estetika pasirodė esanti artima japonų kūrėjams ir tam tikra prasme atspindėjo jų mentaliteto ypatumus. Tai ypač keista turint omenyje, kad dekonstruktyvizmo pradininkas buvo prancūzas. Maža to, jo visiškai nedžiugino šio termino taikymas madoje.
Jacques’as Derrida – žymus XX amžiaus prancūzų filosofas ir dekonstruktyvizmo teorijos pradininkas.
Tiesa, paties žodžio „dekonstruktyvizmas“ jis nemėgo, bet vargiai galėtume pasakyti kodėl. J. Derrida sulaukdavo itin aršios kolegų kritikos. Anot pastarųjų, jo veikaluose nebuvo įmanoma nieko suprasti... Laimei, šiuo metu dekonstruktyvizmas yra įsiskverbęs į kone visas meno sritis, tad jo esmę nesunku suvokti ir be pradinės teorijos autoriaus pagalbos.
Dekonstruoti iš esmės reiškia ardyti ir po to kurti iš naujo. Mūsų laikais šiuos veiksmus atlieka kone visi be išimties mados avangardistai ir kiti intelektualiajai madai bent šiek tiek neabejingi kūrėjai. Tačiau devintojo dešimtmečio pradžioje sąvokos „avangardas“ madoje dar nebuvo. Dekonstruktyvizmo estetika prigijo architektūroje, apie ją diskutavo devintojo dešimtmečio Europos akademinė bendruomenė, bet niekam nebūtų kilusi mintis šių rimtų kultūrologinių idėjų taikyti tokioje „nerimtoje“ srityje kaip mada.
O juk pati dekonstruktyvizmo esmė turi be galo daug sąlyčio taškų su mados pasauliu, tam tikra prasme net daugiau nei su architektūra. Dekonstrukcija – iš esmės labai postmodernistinis veiksmas: iškreipti objektų (pastatų, literatūros kūrinių ir t. t.) formas, parodyti, kad jie gali būti ir kitokie, nenuspėjami, nepriklausomi nuo mūsų norų ir įsitikinimų, o svarbiausia – nelogiški.
Ne veltui didelė dalis tuometinių filosofų ne juokais kaltino J. Derrida Vakarų civilizacijos (ar bent jau kultūros) pamatų griovimu. Juk logika, logiškas veiksmas arba veiksmų seka – vienas svarbiausių mūsų kasdienio gyvenimo pagrindų. Manote, kad mada čia niekuo dėta? Netiesa, nes būtent ši nauja kultūrinio gyvenimo kryptis padėjo madai atrasti naujų formų ir pagaliau pradėti eksperimentuoti.
Mūsų dienomis tai jokia naujiena. Puikiai žinome, kad striukė ar švarkas visiškai neprivalo būti klasikinių, kūno proporcijas idealiai atkartojančių formų, kad siuvinėjimai ir skeltukai gali atsirasti pačiose netikėčiausiose vietose, o drabužių kirpimas iš esmės priklauso tik nuo dizainerio ar nuo mūsų pačių fantazijos.
Bet dar prieš trisdešimt metų ši koncepcija daugumai eilinių mados vartotojų būtų pasirodžiusi visiškai nesuprantama. Prasidėjęs mados dekonstruktyvizmo judėjimas ne juokais šokiravo konservatyvius Paryžiaus mados savaitės senbuvius, įpratusius prie aukštosios mados kanonų, nesikeitusių nuo pat Coco Chanel laikų.
Dekonstruktyvistų darbai dažnai prilygdavo haute couture kūriniams – jiems pagaminti reikėdavo ne ką mažiau laiko, talento ir išradingumo. Bet vargu ar visos šios pastangos būtų mados industrijos suprastos ir priimtos, jei ne jas lydėjusi meninė idėja.
Būtent dėl minėtos idėjos iš platiems kultūros vartotojų sluoksniams sunkiai suprantamos filosofinės krypties dekonstruktyvizmas virto karščiausia devintojo dešimtmečio mados naujove, o mažiau nei po trisdešimties metų tapo tikrų tikriausia šiuolaikinio avangardo klasika.
Vargšas Jacques’as Derrida – pamatęs, kuo pavirto jo ilgus dešimtmečius puoselėtos idėjos, kad visi daiktai iš tikrųjų yra (ar gali būti) kur kas sudėtingesni, nei manome, jis greičiausiai apsiverstų karste. Be abejo, J. Derrida neišrado postmodernizmo (ir net neturėjo panašių tikslų), bet neabejotinai padėjo jam plėtotis pačiose netikėčiausiose srityse.
Mintis, kad pasaulį galime pamatyti kitu kampu, kad turime galimybę atsisakyti sustabarėjusių stereotipų ir įžvelgti, jog daugybė pačių keisčiausių ir netikėčiausių idėjų turi teisę egzistuoti bet kurioje gyvenimo srityje (taip pat ir madoje) – vienas auksinių postmodernizmo kanonų. Žinoma, visa tai dažniausiai pateikiama su nekuklia ironijos ir net atviro sarkazmo doze, tačiau pats J. Derrida jokiu būdu neketino ironizuoti šia tema.
Ši neįtikėtinai rimta idėja galų gale pagimdė ne tik labiausiai stebinančių formų pastatus, bet ir ne ką mažiau keistą mados kryptį, kurios kiekvienas drabužis tarsi apgauna stereotipinį mūsų mąstymą.
Ak taip, vos nepamiršome dar vienos labai svarbios minėto proceso sudedamosios dalies – logikos, o tiksliau – jos nebuvimo. Paradoksalu, bet tariamas naujos mados nelogiškumas, absurdo estetika pavertė ją viena prasmingiausių ir logiškiausių XX amžiaus estetinių krypčių.
Mados chaosas įkūnijo kitose meno ir kultūros srityse vyravusias nuotaikas, bet jį sukūrę dizaineriai diena po dienos dirbo ir kur kas svarbesnį darbą, dažnai patys to net nežinodami. Jie įrodė, kad mada ne prasčiau už kitas meno sritis (vizualinį ir grafinį dizainą, architektūrą, literatūrą ir kiną) gali atspindėti visuomenėje vyraujančias nuotaikas, atlikti ne tik estetinį, bet ir socialinį vaidmenį.
Naujos drabužių formos liudijo postmodernistinėje visuomenėje vyravusį chaosą, demonstravo jos nestabilumą, vidinius prieštaravimus, nepasitenkinimą dabartimi ir nerimą dėl ateities. Tam tikra prasme galime teigti, kad tokios revoliucijos ši sritis nebuvo sulaukusi nuo pat Paulio Poiret laikų.
Tarp kitko, egzistuoja vienas prieštaravimas, neleidžiantis šiai teorijai smagiai ir nerūpestingai įsitvirtinti Vakarų pasaulio kultūros pasiekimų lentynoje. Mados revoliucija atkeliavo toli gražu ne iš Europos: naujosios estetikos pradininkai buvo japonų kilmės dizaineriai.
Kodėl būtent jie? Kodėl dekonstruktyvizmo idėja pasirodė esanti jiems tokia artima? Ir svarbiausias klausimas: kodėl madingiausio postmodernizmo filosofo idėjoms buvo lemta susilieti būtent su Japonijos estetika ir tuo negrįžtamai pakeisti mūsų požiūrį į madą?
Rei Kawakubo, Issey Miyake, Yohji Yamamoto – drąsiausi ir išradingiausi mados dekonstruktyvizmo pradininkai.
Kritikai nė kiek nesidrovėdami vadino jų darbus visišku absurdu (kaip jau žinome, ne be pagrindo), o Prancūzijos aukštuomenės damos baisėjosi jų dalyvavimu Paryžiaus mados savaitėje.
Be abejo, prireikė kelių naujų sezonų (kai kuriais atvejais ir kelių metų), kol šių kūrėjų idėjos buvo pripažintos genialiomis. Bet klausimas apie Japonijos ryšį su dekonstruktyvizmu vis dėlto išlieka: galbūt šią naują mados kryptį galėjo pradėti ir europiečiai?
Pasirodo, negalėjo. Eksperimentinės, nelogiškos (tiksliau, alogiškos) mados idėja pasirodė esanti kur kas artimesnė Japonijos kūrėjų mentalitetui. Tenka pripažinti, kad net ir ilgai Japonijoje gyvenantys vakariečiai dažniausiai taip ir neperpranta daugumos nelogiško vietinių gyventojų mąstymo ypatumų.
Kita vertus, jis nėra toks jau nelogiškas, bėda veikiau ta, kad šios civilizacijos logika neturi nieko bendra su mūsiške... Jei nors kartą gyvenime esate matę japonų režisieriaus filmą ar skaitę japonų rašytojo knygą, ko gero, jau supratote, apie ką eina kalba. Didžioji dalis šių kūrinių (žinoma, jei autorius pernelyg nesistengė jų apdoroti ir pritaikyti Vakarų rinkai) nepagrįsti mums įprasta, lengvai suprantama logika.
Mūsų mąstymas yra linijinis – iš punkto A keliaujame į punktą B, kiekvieną veiksmą privalo sekti logiškos, mums suprantamos pasekmės, o visi daiktai ir žmonės, be abejo, yra tokie, kokius mes juos matome. Tačiau šitaip samprotauti žiūrint japonų filmą būtų pernelyg pavojinga: mažiau nei po pusvalandžio jums pasirodytų, kad tuoj išprotėsite. Ir tai nestebina, nes siužetas neparemtas jokia panašia logika, personažų poelgiai ir motyvai dažniausiai lieka visiškai nesuprantami, maža to, vieni personažai netikėtai pradingsta, o vietoje jų atsiranda kiti, regis, neturintys su siužetu nieko bendra...
Nesijaudinkite, jūs teisūs: mums įprasto logiško siužeto čia nėra. Estetine ir kultūrine prasme šį paradoksą geriausiai atspindi tradicinio japonų teatro No (Noh) spektakliai, kuriuose taip pat nėra nei logikos, nei siužeto, pagrindinio vaidmens atlikėjas gali vaidinti net keletą vaidmenų iš karto, kitų personažų tapatybė taip pat mažų mažiausiai nestabili, o svarbiausia – nėra nei laikotarpio, nei paties laiko sąvokos, kitaip tariant, veiksmas nėra linijinis.
Tad neverta stebėtis, kad nauja mados koncepcija (tiksliau, drabužiai, kurie dažniausiai net nepanašūs į drabužius) pasirodė esanti artima japonų dizainerių mentalitetui. Kaip, beje, ir pati dekonstruktyvizmo idėja, teigianti, kad įprasta mūsų logika pernelyg dažnai apgauna, o daiktai toli gražu ne visada yra tokie, kokius įpratome juos matyti.
Be abejo, svarbų vaidmenį čia suvaidino ir tradicinis japonų kostiumas, mat visi anksčiau minėti dizaineriai eksperimentavo remdamiesi visų pirma gimtosios šalies nacionaline estetika. Čia galime rasti ir dekonstruktyvistinės mados androginiškumo šaknis – nuo senovės drabužiai Japonijoje nebuvo skirstomi į vyriškus ir moteriškus, tradicinio kimono kirpimas abiem lytims buvo vienodas.
Dar aštuntajame dešimtmetyje Issey Miyake pradėjo eksperimentuoti su tradicinėmis drabužių formomis, bet iki tikrojo dekonstruktyvizmo jam dar buvo toloka.
Tam tikra prasme jis praskynė kelią Rei Kawakubo, kuri šiuo metu laikoma dekonstruktyvizmo krypties madoje pradininke.
R. Kawakubo kūryba stipriai paveikė dešimtojo dešimtmečio mados žvaigždes iš „Antverpeno šešeto“ ir, be abejo, Martiną Margielą, vienintelį tikrą europietiško dekonstruktyvizmo atstovą.
Bus daugiau.
Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Atostogų aprangos biblija
Pokalbis su Natalia Vodianova
Ericos ir Jurgio Didžiulių gyvenimo stilius
Speciali rubrika: plastinė chirurgija
Visa tiesa apie įdegį
Kelionių kryptys įsimylėjusiems
