Apie dešimtą valandą vakaro, kai su savo mylimuoju Rima Kiaulakytė buvo paplūdimyje, pradėjo smarkiai lyti ir žaibuoti. Pora susirinko daiktus ir ėmė bėgti link automobilio, tačiau netikėtai plykstelėjo žaibas ir mergina krito be sąmonės. Ligoninėje medikai kovojo dėl jos gyvybės. Ant žaibo iškrovą patyrusios Rimos krūtinės buvo matyti plati nudegimo žymė, jai sutriko smegenų veikla ir širdies ritmas, o kvėpavimo funkciją palaikė tik aparatūra.
Nors po mėnesio mergina atsigavo ir sparčiai stojosi ant kojų, jos ateities planai žlugo. Po šios nelaimės (2010 m. liepos 13 d.) praėjo daugiau nei metai, per kuriuos Rima keitėsi, augo ir mokėsi.
Šiandien, išvydus Rimą gatvėje, niekas nepasakytų, jog prieš metus ji buvo komos būsenoje. Tačiau jei pažįstamas žmogus prie jos prieitų ir pakalbintų, iškart suprastų, jog Rima ne tokia kaip iki nelaimės: ji neprisimena draugų, savo gyvenimo iki to lemtingojo įvykio ir netgi vakarykštės dienos. Ji mato nuotraukas, tačiau retos, kurios jai reikšmingos.
Rima kuria planus, turi tikslų, kuriuos ir papasakojo, tačiau apie praeities įvykius kalbėjo jos mama Irena.
Pagrindinė mokykla - namuose
- Po šio įvykio praėjo daugiau negu metai, kaip šiandien Jūs jaučiatės?
Irena: Rimai dabar viskas gerai, ji namuose ir jaučiasi puikiai. Man sunkiau. Aš turiu būti lyg akmuo, nestokoti kantrybės Rimutei. Ji viską pažįsta iš naujo ir nuolatos užduoda daug klausimų.
- Gal galite trumpai papasakoti, kokį kelią nuėjote per tuos metus, kaip reabilitavotės, gydėtės? Kokių sunkumų iškilo sveikstant?
Irena: Kai atsigavome iš komos, pradėjome sveikti, iš Klaipėdos ligoninės intensyviosios terapijos skyriaus persikėlėme į fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrių. Darėme mankštas, pamažu pradėjome vaikščioti. Darydavau Rimai masažą net ir tada, kai ji dar nereagavo į aplinką, labai bijojau, kad neatsirastų pragulų.
Pirmuosius žingsnius taip pat žengėme kartu. Prilaikiau Rimutę, o ji pabandė atsistoti. Pirmiausia mažoje palatoje nužingsniavome nuo vienos lovos iki kitos. Tai buvo maža atkarpa, bet daug žadanti. Nepraėjo daug laiko, o jau žingsniavome kartu ligoninės koridoriais. Tai matę gydytojai negalėjo patikėti, jog Rima, nors ir nestabiliai, bet vaikšto po nelaimės praėjus vos keliems mėnesiams.
Klaipėdos ligoninėje, kur Rima buvo atvežta, reabilitavomės keturis mėnesius. Po jų grįžome į Mažeikius. Dar būdama Klaipėdoje, Rima nuolatos kartojo, jog nori namo. Tačiau nesitikėjau, kad tai turės tokią didelę reikšmę tolimesniam jos sveikimui. Namų aplinka suteikė labai didelį progresą. Jaučiu, kaip mano dukra tobulėja ir žinau, kiek galima jai kelti mokslų kartelę.
- Ar daug laiko skiriate mokslams? Papasakokite apie juos.
Rima: Kiekvieną dieną skaitau knygas, su mama rašau diktantus, sprendžiu matematinius uždavinius. Mokausi dirbti kompiuteriu.
Irena: Kiekvieną dieną 11 valandą einame pas logopedę – Zitą Mikalauskienę. Ji labai susidraugavo su Rima. Moko paprastų, bet svarbių dalykų: kaip atskirti, kas yra sūru, o kas saldu, vieną gyvūną nuo kito ir t.t. Ji visa tai buvo pamiršusi. Nežinojo, kaip vadinasi medis, kuris yra su lapais, o kaip medis, kuris yra su spygliais. Jai reikia išmokti to, ką iki nelaimės žinojo puikiai – kaip gaminti maistą, išsilyginti drabužius, išplauti indus ir t.t.
Namuose mes žaidžiame tokius žaidimus: aš ant skirtingų popieriaus lapų surašau žodžių junginius, pvz., paimti miltus, indelį, išplakti kiaušinį, įdėti druskos ir pan. Rima juos turi išdėlioti taisyklinga seka – pagal kurią bus gaminamas patiekalas. Kai ji tai padaro, pradedame gaminti.
- O ar tai, ką Rima išmoksta, išlieka jos atmintyje?
Irena: Atmintyje išlieka ne viskas... Pastebiu, kad elementarūs dalykai, nesudėtingai išmokstami vaikystėje, pvz., gyvūnų, augalų, įvairių daiktų pavadinimai Rimos atmintyje išlieka ne visam. Šiandien ji jau juos moka, bet tai buvo viena iš sunkiųjų mokymo dalių. Kelias, kuriuo vaikštome kasdien, irgi jai sunkiai atsimenamas. Tačiau yra dalykų, kurie aiškūs be jokio mano paaiškinimo. Rusiški, angliški žodžiai ir jų reikšmės bei vartojimas Rimai nekėlė jokių problemų.
Būdavo akimirkų, kai ji manęs nuolat klausdavo: „Kiek man metų? Ar 18?” Visada ją pataisydavau ir pasakydavau, jog 24. Šiandien ji puikiai žino, kiek jai metų. Dažnai kartoju tą patį, atsakinėju į tuos pačius klausimus ir kuo toliau, tuo daugiau atsakymų Rimutė žino pati.
- Šiandien Rimai vienai būtų sunku?
Irena: Taip. Todėl mano pagrindinis tikslas – ją paruošti gyvenimui. Tai patvirtino ir Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro vadovas Valmantas Budrys. Garsus profesorius, habilituotas daktaras sakė, kad Rima eina teisingu keliu. Ji puikiai viską supranta, tačiau viena sunkiai orientuojasi, pamiršta kelią – tai dabartinė didžiausia problema. Šiandien jai vienai gyventi yra sunku. Labai bijau kažką praleisti, nes kiekviena smulkmena be galo svarbi. Kas kitas, jei ne aš tai padarys?
- Iš kur semiatės stiprybės?
Irena: Kiekviena mama dėl savo vaiko padarytų lygiai tą patį. Jei aš nekvėpuosiu, kaip ji kvėpuos? Jei aš palūšiu, kaip ji gyvens? Visų tėvų svajonė yra turėti sveikus, protingus, gerai gyvenančius vaikus. Kol jie maži, mokiname juos ir ruošiame gyvenimui. Man vieno paruošimo neužteko. Dabar savo vaiką ruošiu gyvenimui antrą kartą. Bet manau, jog nieko gyvenime nėra šiaip sau. Gal Dievas norėjo parodyti, kas yra gyvenime tikra, kas ne. Kokie žmonės yra tikri draugai ir bus visada, kurie tik laikinai. Gal Rimai lemta gyventi kitaip. Turime labai gerų draugų, kurie, kai tik gali, mums padeda.
- O iš jos draugo Dariaus, kuris buvo nelaimės metu, ar sulaukiate pagalbos?
Irena: Darius nebebendrauja su Rima, yra Norvegijoje, kur jie kartu planavo vykti, tačiau nepaskambina mums. Paskutinį kartą matėmės praėjusią žiemą. Bet susitinkame su Dariaus šeima. Jo mama mus dažnai lanko. Pasiima Rimutę kartu praleisti dieną.
Rima: Buvusių bendradarbių, draugių, apie kurias man pasakoja mama, neprisimenu, bet Darių prisimenu.
- Kokia Jūsų didžiausia svajonė?
Rima: Mano didžiausia svajonė yra viską atsiminti. Noriu pati būti už save atsakinga. Svajoju pradėti dirbti.
Irena: Svajoju, kad viskas būtų taip, kaip ankščiau. Kiekvieną dieną laukiu to, kas dabar svarbiausia – noriu, kad Rimai sugrįžtu atmintis. Ji galėtų savarankiškai gyventi. Dabar aplinkiniams keista, jie rodo Rimai nuotraukas, pasakoja apie vieną ar kitą jos gyvenimo tarpsnį, o ji nieko nepamena. Tai dar niekis palyginti su tuo, kad ji neretai nepamena, kas buvo vakar.
- Yra žinoma, kad žmonės, patyrę žaibo kirtį, įgauna ypatingų galių...
Rima: Nieko naujo ir keisto savyje nejaučiu. Nematau žmonių ateities, tikrai neskaitau minčių.
Irena: Pastebėjau, kad iki nelaimės Rima labai mažai skaitė angliškai. Šiuo metu, kai mokomės skaityti ir rašyti, matau, kad tai daryti lietuviškai jai yra sunku ir neįdomu, o angliškai, priešingai, mokosi savo noru, nepaleisdama knygų iš rankų. Šiek tiek keista, bet nei anglų nei rusų kalbų ji neužmiršo ir gali jomis kalbėti.
Rima: Daugiausiai skaitau angliškai. Man labai patinka, o lietuviškai nemėgstu, greitai pavargstu.
Specialisto komentaras
Santariškių klinikų Neurologijos centro vadovas, profesorius Valmantas Budrys: „Rimai Kaulakytei yra nustatytas žaibo sukeltas neurologinis pažeidimas. Pagrindinis sveikatos sutrikimas – atminties praradimas. Šiandien jos sveikata yra labai pagerėjusi, tačiau sunku ką nors prognozuoti, nes tai labai retas atvejis, mūsų klinikoje - pirmas“.
