Bulvių košę kubile su kiaulės koja ar vištų sparneliais vyrai kepa ne kasdien. „Jeigu tokį maistą dažnai valgytum, per pilvą kelio nematytum“, – sako N. Kriaučiūnas, kulinarinio paveldo receptą sužinojęs iš savo močiutės.
Pilvas sotus dvi dienas
Seniau tokį patiekalą pagaminusi šeimininkė lengviau atsipūsdavo. Šeimyna soti, prie krosnies nereikia plušėti, galima kitais darbais užsiimti.
Valgytojai skanaudavo ją net atsilošę. Užgerdavo pienu, atrodo, pasisotino, o akys dar nori. Na, dar porą šaukštelių ir atsikėlęs nuo stalo ilgai į tą pusę pažvelgti nenori.
Mindaugas Kriaučiūnas, norėdamas pavaišinti koše, tą rytą kėlėsi ketvirtą valandą. Skuto bulves, tarkavo, kūreno krosnį, virino pieną, apkepino vištienos sparnelius, pašovė kubilą į duonkepį ir jau vienuoliktą kvietė ragauti. Taip ir jo mama darydavo.
„Jeigu košė duonkepyje dar ilgiau panoktų, nieko jai neatsitiktų, tik būtų tirštesnė, panaši į kugelį. Tada ir grietinė tiktų“, – aiškina šeimininkas ir krečia į lėkštes savo patiekalą.
Skanumėlis, gardumėlis! Mėsos, svogūnų, druskos, pipirų, rozmarinų, bazilikų ir raudonėlių nepagailėta. Tikra vyrų košė. Po tokios gali kibirą vandens išgerti, kol vėl praalksi.
„Geriausi kulinarai – vyrai“, – šypsosi patenkintas Mindaugo sūnus Nerijus, ragindamas pakartoti.
Rupi duona – sveikiausia
„Tokios krosnies visame krašte nerasi. Mūrijo ją septyniasdešimtmetis meistras. Jo paslaugų prašo net vokiečiai“, – sako M.Kriaučiūnas ir priduria, kad šiame duonkepyje ne tik duoną kepa, bet ir obuolius džiovina. Ji karštį dvi dienas laiko.
Nerijus, apsirengęs lininėmis kelnėmis, prijuostę pasirišęs, įraudusiais skruostais sukinėjasi apie duonkepį ir pasakoja savo pirkėjų įspūdžius.
„Kauniečiai mėgsta rupią duoną, o vilniečiai – tikri smaližiai. Kas kartą prašo, kad baltojo pyrago atvežčiau. Tačiau sveikiausia valgyti ruginę duoną“, – patarė Nerijus. Kriaučiūnų duonos yra ragavę ir paryžiečiai.
„Pamenu, kad tik nupirkę prancūzai savo mažyliams atlaužia gabalėlį. Jų akutės blizga, mūsų duonelę graužia apsilaižydami. O lietuviai kažkodėl bijo, neduoda mažiems vaikams manydami, kad tie paspringti gali. Nesąmonė, aš pats su tokia duonos pluta burnoje užaugau. Joje daug vitamino B, ir dantenoms gera mankšta“, – aiškino M.Kriaučiūnas.
Duoną kepti jis pradėjo seniai. Mamai mirus, nebeliko, kam tėvuko prižiūrėti, tad ir teko pačiam išmokti visų darbų. Duonai minkyti reikia vyriškos jėgos, tad nuo jaunystės talkindamas mamai viena akimi vis žiūrėjo ir senąją receptūrą įsidėmėjo.
Išsaugojo autentiką
Šioje 1937 metais statytoje sodyboje Mikėnų kaime kadaise gyveno M.Kriaučiūno krikšto mama. Broliai ir sesuo prieš porą metų savo dalį Mindaugui pardavė ir į miestą išsikėlė. O jis su sūnumi nusprendė Mikėnuose įsteigti ekologinį ūkį. Grūdus sėja, miltus mala, bulves sodina, gyvulius augina ir kviečia miestiečius kulinarinio paveldo patiekalų ragauti.
„Iš pradžių su sūnumi viską griovėme, nes nieko gero nebuvo likę. Nei langų, nei grindų. O paskui statėme, rekonstravome kas pasirodė bent kiek vertingesnio. Dirbome daug. Bet kas netingi, daug pasiekia“, – lakoniškai paaiškino M.Kriaučiūnas ir žadėjo ateityje plėsti sodybą, steigti ekologiškų Mikėnų ūkininkų gaminamų produktų parduotuvę.
Gavę Europos paramos pinigų vyrai sutvarkė, išpuošė sodybos aplinką, rekonstravo trobą, 150 metų senumo klėtį.
„Nupirkome ir atkėlėme ją iš kito kaimo. Dabar viename klėties gale laikome grūdus, kitame yra seklyčia, o per vidurį – kaimiška pirtis. Saugokite galvą, stakta žema, klėtis – autentiška“, – įspėjo šeimininkas.
M.Kriaučiūno kaimo turizmo sodyba įsikūrusi 15 km nuo Ukmergės, Mikėnų kaime, 1,5 ha teritorijoje netoli miško. Medinės vienkiemio sodybos pagrindinis akcentas – senove dvelkianti dvasia, išlaikytas tradicinis etnografinis stilius. Sodyba išsiskiria ne tik autentiškumu, bet ir tuo, kad čia vykdoma edukacinė programa „Naminės duonos kepimas pagal senąsias tradicijas ir kiti senieji kaimo amatai“. Šeimininkai kviečia senovinėje krosnyje pačiam išsikepti duonos.
