Rimantas Zinkevičius – respublikinės prakartėlių parodos laureatas (2005 ir 2007 m.), Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso vainikas“ (2005 m.) geriausio metų liaudies meistro vardo nominantas, po dvejų metų įvertintas antrąja vieta už kryždirbystę.
„Pirmoji meilė“ keramikai
Viskas turi savo pradžią – Rimanto Zinkevičiaus polinkis tautodailei išryškėjo dar vaikystėje, nors šeimoje pavyzdžio niekas nerodė. Tėvas nebuvo menininkas, tik nagingas vyras, visus reikalingus rakandus ūkyje mokėjęs susimeistrauti pats. Grožį namuose labiau puoselėjo močiutė – gabi mezgėja, pati sugalvodavusi dailius raštus.
Rimantas atrado molį – paprastą, suplaktą prie upelio kranto. Minkydavo jį vaikiškais pirštais, lengvai pasiduodantį visokioms formoms. Vaiko užsiėmimą pastebėjusi kaimynė atnešė jam iš fabriko „tikro“ molio. Rimantas ėmėsi lipdyti „rimtai“: vazas, kaktusines fabrike išdegdavo, keletą dirbinių turi išlikusių iki šių dienų.
Drožė irgi nuo vaikystės, vos tik išmokęs rankoje laikyti peiliuką – ir ne kokius paprastus švilpukus, o medinius žaislus.
Rimantas, apsisprendęs tapti keramiku, atvažiavo mokytis į Kauną, tačiau neįstojo į St. Žuko taikomosios dailės technikumą. Kaip tik tuo metu buvo renkama paruošiamoji medžio drožėjų grupė – vaikinas pradėjo lankyti užsiėmimus ir pakeitė ateities planus. Kartais gyvenimo kryptį nulemia atsitiktinumas, nors metams bėgant, „pirmoji meilė“ keramikai ne tik neužsimiršo, bet prasiveržė kaip gaivus įkvėpimo šaltinis. Pastaruoju metu R. Zinkevičius pradėjo žiesti puodus: „Sunkus darbas, bet labai viliojantis, ypač žiemos vakarais, kai daugiau laiko lieka nuo drožimo.“
Kolekcija iš skirtingos medienos
Vasaros metu laiko nelieka – ištisas dienas Rimantas praleidžia savo dirbtuvėse. Net naktimis prabudęs bando įsivaizduoti būsimą darbą, idėją ilgai nešioja galvoje ir širdyje.
Šalia dirbtuvių įrengtas R. Zinkevičiaus per gyvenimą sukurtų kūrinių muziejus: prakartėlės, angelai, rūpintojėliai, pasakų veikėjai ar autoriaus fantazijos herojai.
Kai kurie kūriniai gimsta po kelionių: grįžęs iš Saremo salos, išdrožė vikingus, mat buvo girdėjęs, kad lietuviai puldinėdavo kaimynų žemes. Aplankęs Australijoje gyvenančią dukrą Justiną, lagamine vietoj suvenyrų atsivežė balzaminės karpažolės (pieno medžio) gabalėlių ir išdrožė angelą. Taip atsirado angelų kolekcija iš įvairios medienos – Pietų Amerikos pušų, lietuviškų obelų, kriaušių, tujų. Skiriasi ne tik spalva ir tekstūra, bet ir svoris – paėmus į rankas vienodo dydžio skulptūrėles, viena sunkesnė už kitą beveik dvigubai.
Juodasis ąžuolas iš Šventosios dugno
Rimantas Zinkevičius savaip interpretavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Skulptūra „Tarybų sąjungos žlugimas pagal šventą Jurgį“ iš juodojo ąžuolo vaizduoja rusišką tanką – drakoną, jo pilve prarytus žmones, tik žodžiais deklaruotą laisvę ir brolybę, išsivadavimą ir drakono nužudymą. Skulptūra išskirtinė dar ir todėl, kad mediena beveik du kartus senesnė, nei pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.
„Ąžuolą radau Šventosios upės dugne – plaukiant žygio metu valtis užkliuvo už rąsto. Dešimt metrų nupjovėme stovėdami vandenyje, iškišę galvas, daugiau nepasiekėme, likusi dalis per giliai, kelmas užneštas smėliu. Nupjauti nebuvo sunku, nes nuo vandens mediena buvo minkšta kaip burokas. Po to prie rąsto pririšome padangas ir plukdėme iki vietos, kur prie kranto galėjo privažiuoti traktorius. Dar po vandeniu liko penki metrai to paties rąsto, bet upė per gili, jau kelerius metus laukiu, kol vanduo nuslūgs“, – pasakoja Rimantas.
Tautodailininkas įtarė, kad ąžuolas gali būti labai senas. Norėdamas įsitikinti, gabalėlį medienos nunešė į Geologijos instituto laboratoriją, kad ištirtų. Mokslininkai nustatė, kad medžiui yra 1850 metų. Ąžuolas puikiai išsilaikė, nes gulėdamas vandenyje konservavosi. „Drožti iš tokios medienos – ypatingas darbas. Kai kurie žmonės prašo nors mažos skiedrelės, kad galėtų prisiliesti prie žilos senovės“, – sako drožėjas.
Svarbu mokėti tinkamai panaudoti tokią medieną. Jeigu rąstas būtų džiovinamas saulėje, jis suskeldėtų skersai ir išilgai, nieko neliktų iš medienos: „Padėjau ąžuolą į šaltą akmenįnį rūsį, kur vanduo išgaruoja labai lėtai. Drožti galima tada, kai mediena kelerius metus paguli. Būtina ir skulptūros vidų išskaptuoti, kad besitraukdamas medis nesupleišėtų.“
Pasak Rimanto, Šventosios upėje yra ir daugiau ąžuolų. Tik jeigu juos išplauna į krantą ir laiku nepastebi, rąstas susproginėja ir tampa bevertis.
Lietuviškas rūpintojėlis Vengrijoje
Rimanto Zinkevičiaus medinės skulptūros išsibarsčiusios po visą Lietuvą. Tautodailininkas dalyvavo medžio skulptorių kūrybinėse stovyklose Raganų kalne Juodkrantėje, Vilkaviškyje, Birštone, Utenoje, Pasvalyje, Rokiškyje, Kupiškyje, taip pat tarptautiniuose pleneruose – Vengrijoje ir Švedijoje. Jo skulptūras įsigijo Ukmergės, Panevėžio kraštotyros muziejai, Lietuvos Respublikos dailės muziejus, Čikagos lietuvių kultūros centras.
Dvidešimties metų draugystė R. Zinkevičių sieja su Vengrija, jam suteiktas Kiskunmajsa miestelio garbės piliečio vardas.
Pirmą kartą medžio skulptorius išvažiavo į Vengriją su Sąjūdžiu, į Rytų Europos emigrantų suvažiavimą. Kol dalyviai posėdžiavo, tautodailininkas drožė skulptūras, kurias padovanojo viešbučiui už nemokamą sąjūdiečių nakvynę. „Artimai susipažinau su Vytautu Griniumi, kuris subūrė Vengrijoje gyvenančių lietuvių draugiją. Jis sumanė pasveikinti vengrus, kai išėjo paskutinis tarybinės armijos dalinys iš Kiskunmajsa miestelio. Medinė skulptūra, simbolizuojanti išsivadavusią šalį, vengrams patiko ir jie vėl pakvietė R. Zinkevičių kitam darbui. Vėliau atsirado muziejus, skirtas 1956-ųjų metų vengrų sukilimui atminti, kuriame stovi ir lietuvio sukurtas rūpintojėlis.
2006 metais, pažymint vengrų sukilimo 50-ies metų sukaktį, V. Griniaus iniciatyva Budapešte pastatytas Rimanto išdrožtas kryžius.
„Pernai per Dainų šventę Vilniuje prie Vilnelės pastatėme keturių metrų obeliską, skirtą pagerbti kariuomenės vadui vengrui Kasparui Bekešui, toje vietoje palaidotam prieš 430 metų“, – sako R. Zinkevičius.
Medis nenuvylė
Tautodailininkas 30 metų nesiblaškydamas drožė skulptūras, todėl dabar gali raškyti savo pastangų vaisius: „Mane daug kas pažįsta, turiu didelį klientų ratą. Per kelerius metus to nepasieksi. Svarbiausia, kad medis nenuvylė, kiekvieną kartą patiriu kūrybos džiaugsmą. Jeigu nori niekada nedirbti, susirask mėgiamą darbą. Man taip ir yra – galiu drožti nuo ryto iki vakaro ir nenusibosta.“
