Maestro virtuvėje pirmuoju smuiku visuomet „griežia“ kiaušinienė ir patys įvairiausi gurmaniški patiekalai.
Vaikystėje padėtas kūrybinis pamatas – labai svarbus...
Kaip ir dera, kiekviena pažintis turi pradžią. Žymaus pedagogo Vytauto Miškinio pažintis su virtuve ir išties begalinių galimybių kulinarijos pasauliu prasidėjo anksti. Pirmieji kulinariniai bandymai – penkiamečio kepinto cukraus gardumynai. O būdamas keturiolikos metų iškepė tikrą „Napoleono“ tortą. Tai keturiolikmečiui paaugliui buvo daugiau nei pripažinimas.
Kūrybinga asmenybė gyvenimiškos patirties sėmėsi gyvendama autentiškame Dzūkijos Zervynų kaime, kur akis į akį susidurta su išlikusiais to krašto papročiais, tradicijomis ir gyvensenos ypatumais. Ką reiškia šešiamečiui vien turėti galimybę dalyvauti naktigonėje ar autentiškose ritualinėse apeigose, įvairiausiuose senovinio kaimo susiėjimuose!
Dar iki šių dienų išlikęs nepakartojamas vaikystės sriubos, vadinamos „biguzu“, skonis su salstelėjusiu naminės duonos kvapu, šaltinio vandens gaiva... Visa tai tik sutvirtina, įkvepia ir palieka begalines erdves formuotis savimonei. Todėl kūrybinės galios pradėjo reikštis ne tik mene ir muzikoje, bet ir virtuvėje. Jaunuolis visuomet mėgo gaminti tai, kas nustebintų kitus, o neretai tekdavo pavaduoti ir darban išėjusią mamą. Vytautas prisipažino, kad jei nebūtų tapęs muziku, mes jį tikrai rastume kokiame restorane, vilkintį baltutėlaitį virtuvės šefo apdarą.
„Mums patinka viskas, kas natūralu...“
Na, jei nepavyko tapti restorano šefu, savo virtuvės vyriausiuoju ir vieninteliu kūrėju Vytautas tampa kada tik panorėjęs. Nors čia dažniausiai sukiojasi žmona, atsiradus laisvesnei minutei po darbo dienos, sugrįžus iš tolimų kelionių ar sugužėjus svečiams, šios valdos tampa tikra Vytauto kitokios kūrybos ir improvizacijų vieta. Dažniausiai įkvėpimas užplūsta poilsiaujant sodyboje. Tuomet laiko pakanka ir žvejybai, po kurios laimikis kaipmat atsiduria puode ar keptuvėje ir namiškiai ar svečiai palepinami gurmanišku patiekalu.
Leidžiant laiką užmiestyje, senovinė krosnis ima skleisti ne tik džiovinamų prieskoninių, vaistinių žolelių įstabius aromatus, bet ir grybų, ir... mėsos. Jos sodybos šeimininkas prisidžiovina, kad keliaujant ir intensyviai dirbant pakaktų tik paužkandžiauti, mat priešingu atveju, gausiai pavalgius, apsunksta skrandis, aptingsta protas. Todėl pietų beveik niekada nevalgo, tik šiek tiek užkanda. Sodyboje Miškinių šeima užsiaugina ir pačių reikalingiausių daržovių, vaisių, prieskoninių augalų.
„Mums patinka viskas, kas natūralu ir ką gali pasidaryti pats“, – šeimos gyvenimo būdą nusako pašnekovas. Šiemet sodą okupavo sraigės, tad gynybiniais sumetimais teko paragauti ir iš jų gamintų patiekalų. Gurmaniška ir kiek neįprasta, bet įdomu. Bet prieskonius, deja, anos sušlamštė...
Geriausios lauktuvės sau – prieskoniai
Kuriant, mokant, vadovaujant ir reprezentuojant mūsų šalį, Vytautui Miškiniui nemažai laiko tenka praleisti užsienyje. Svečių šalių kultūrą jis stengiasi pažinti ne tik bendraudamas su to krašto žmonėmis, lankydamas kultūrinius objektus ir renginius, bet ir bandydamas pajusti tos kultūros dvasią per jutiminius potyrius: ragaudamas nacionalinius patiekalus, pažindamas gatvėje parduodamo maisto specifiką.
Net ir pačių egzotiškiausių patiekalų, kurie eiliniam mūsų tautiečiui gali sukelti pasišlykštėjimą, Vytautas stengiasi paragauti: „Juk tai irgi pažinimas, o begalinė skonio įvairovė mane labai traukia...“ Todėl, grįždamas iš kelionių, maestro visuomet parsiveža lauktuvių ir sau – įvairiausių, netikėčiausių ir egzotiškiausių prieskonių ar pagardų: mažyčių džiovintų krevečių ar vytinto ungurių mailiaus, o vėliau pradeda daugiaspalves skonio improvizacijas virtuvėje.
Maestro Vytautas neneigia, kad užsienio virtuvių atgarsiai jaučiami ir jo gaminamuose patiekaluose. Tai neįkainojama patirtis, leidžianti nuolat tobulėti ir pasisemti tai, kas naudingiausia tavo kasdienybėje, kad ji nebūtų tokia pilka...
Pagrindinis receptas – improvizacija
Vytautas Miškinis pabrėžia, kad neturi poreikio žmonos Reginos kviesti į restoraną. Ištaigingus pietus ar vakarienę ji kuo puikiausiai sugeba surengti ir namuose. O jei reikia ruošti pusryčius – Vytautui lygių virtuvėje nėra. Tačiau tik su viena sąlyga – šaldytuve turi būti nors keli kiaušiniai. Tada virtuvėje karaliauja improvizacija, „skamba“ įvairiausio skonio natos ir sklando viliojantys kvapai.
Apie kiaušinienę su muziku galima šnekėtis ilgai ir labai įdomiai. Jis prisipažino, jog gali išleisti net knygą bemaž su 100 patiekalų iš kiaušinių, o kiaušinienių įvairove nustebintų net didžiausius gurmanus. Beje, Vytautas save taip pat laiko gurmanu, mat jam patinka ryškaus skonio maistas, tačiau jis turi turėti ir krislelį paslapties. Tokiomis paslaptimis maestro neretai nustebina ir savo artimuosius ar svečius. Vaišindamas sodyboje kiaušiniene, Vytautas paprašo įvardyti, iš ko ji iškepta. Dažnai atspėjama tik pusė skanumyno ingredientų, o visa kita – lieka paslaptis. Vyro improvizacijas virtuvėje geriausiai apibūdina žmonos ištarti žodžiai: „Jis kaskart pagamina vis kitokį patiekalą, nors daro tą patį...“
Vieniems kiaušinienė ir lieka tik kiaušiniene, bet tik ne Vytautui. Jis iš pažiūros šį nesudėtingą patiekalą gali paversti tikru kulinarijos šedevru. Skonio gama priklauso nuo to, kaip ją kepsi ir ką į ją dėsi. Pasirodo, paprasčiausią kiaušinienę galima kepti net keliais būdais, tai leidžia išgauti skirtingas patiekalo tekstūras ir skonį. Tai kone „mokslas“, paremtas ilgamečiais eksperimentais, interpretacijomis ir atradimais. Šio nepaprasto „mokslo“ pagrindiniais principais maestro mielai sutiko pasidalyti su skaitytojais.
Anot žymaus pedagogo, norint iškepti itin purią kiaušinienę, reikia ją kepti uždengtoje keptuvėje, o jei pageidaujate šiek tiek labiau apskrudusios – atviroje. Ji labiau apdžius ir bus tirštesnė. Beje, tirštesnę kiaušinienę galima iškepti ir po dangčiu, tačiau jis turėtų būti su skylutėmis, per kurias pasišalintų garai ir drėgmė. Yra ir daugiau kiaušinienės kepimo subtilybių, kurios leidžia išskirtiniam sudedamųjų dalių skoniui pasiskirstyti kepinio viduje. Tačiau ši kepimo „kvalifikacija“ įgyjama tik gerokai paeksperimentavus ir pasitreniravus.
Maestro virtuvėje kiaušinienės kepamos su daržovėmis, mėsa, žuvimi, įmantriausiais prieskoniais ir kt. Pasak gurmano, kiaušinienę galima skaninti viskuo, ką turime šaldytuve. Be abejonės, visos kiaušinienės, taip pat ir kiti patiekalai gardinami pačiais įvairiausiais prieskoniais, dažniausiai aštriais. Didžiausia nelaimė, kuri gali nutikti Miškinių virtuvėje, jei ankstyvą rytmetį šaldytuve nebus galima rasti nė vieno kiaušinio.
„Tada atsiranda didelė tikimybė likti be pusryčių“, – juokauja muzikas. Tačiau tikime, kad taip niekada nenutiks, juk šeimos virtuvėje šeimininkauja ne tik muzikos, bet ir maisto gaminimo virtuozas, kuriam nieko nereiškia klaidas paversti privalumais...
V.Miškinio receptai - čia, DELFI Gyvenimo rubrikoje "Virtuvės paslaptys"
