Buvau tuomet vieno Lietuvos universiteto pirmojo kurso magistrantė. Keli metai kaip ištekėjusi, beje, mano santuokos „laimingu bilietu“ tikrai niekas nebūtų pavadinęs. Auginome sūnelį, gyvenome šeimyniniame bendrabutyje su bendra virtuve. Mano tuometiniam vyrui nelabai rūpėjo šeimos gerovė, taip pat nebuvo labai laimingas, kad aš tęsiau studijas magistrantūroje. Man mokslai sekėsi puikiai, buvau įsitikinus, kad sugebėsiu viską suderinti, todėl visomis jėgomis kabinausi į gyvenimą ir svajojau apie studijų pabaigą, savarankišką gyvenimą, darbą.
Tuomet mūsų universitetas bendradarbiavo su Didžiosios Britanijos firmomis, kurios kviesdavosi studentus vasarai padirbėti. Be abejo, tai buvo legalūs darbai, ir tuomet dar nebuvo tokios masinės emigracijos ir darbo paieškų, kokios prasidėjo prabėgus keletui metų. Taigi aš kaip pavyzdinga studentė be jokių problemų gavau teisę išvažiuoti pusei metų.
Į šią kelionę dėjau dideles viltis kažkiek užsidirbti ir susitaupyti galbūt kažkokio nuosavo būsto daliai, kadangi gyvenimas šeimyniniam bendrabutyje su darželinuku tikrai neatrodė ilgalaikis. Kai visi kelionės dokumentai jau buvo sutvarkyti, leidimai gauti, netikėtai pasijutau nėščia... Mano abejones patvirtino ir gydytoja.
Prisimenu, per ašaras nemačiau kelio į namus, tiesiog nuo tos žinios netikėtumo ir užgriuvusios nežinios - ką dabar daryti? Sveiku protu supratau, kad turėti du mažylius ir gyventi toliau viename kambarėlyje, be to, atidėti studijas metams, na, kažkokia nesąmonė, o važiuoti tokioje padėtyje - vėlgi, dar didesnė beprotybė... Atrodė, kad vienintelė išeitis, „susitvarkyti“, kaip sakoma.
Visą savaitę praverkiau, ir mažylį vesdama į darželį, ir paskaitose sėdėdama, ir vakare, žiūrėdama į savo žaidžiantį vaiką, kol priėmiau tą sprendimą. Gydytoja nieko nesakė, tik išrašė lapelį ir paskyrė dieną - kada ir kur atvažiuoti.
Kai atėjo ta diena, buvo dar truputis laiko iš ryto, ir aš, nerasdama sau vietos, išėjau visai iš namų, kad nebūčiau tarp tų keturių sienų. Nuėjau į universiteto skaityklą, kažką varčiau, kažką bandžiau skaitinėti. Ir taip besklaidant lapus netikėtai už akių užkliuvo mūsų gerbiamos aktorės Doloresos Kazragytės duotas interviu.
Pradėjau skaityti, ten buvo daug minčių apie gyvenimo prasmę, mūsų sielos ramybę, vidinę harmoniją ,teisingumą... Atrodė,kad kiekvienas žodis tinka būtent mano situacijai, ir tarsi kas nušvito mano mintyse, pasidarė viskas aišku ir skaidru, tą akimirką aš supratau, kad negaliu prarasti savo vaiko, nes niekada nepamatysiu jo akelių žvilgsnio, negaliu pasielgti kitaip.
Seniai buvo praėjęs paskirtasis man laikas, kai grįžau namo. Aš žinojau, ką toliau darysiu. Kadangi besilaukdama pirmojo vaiko jaučiausi tikrai labai gerai, dirbau visokius darbus, jokių sveikatos problemų nebuvo, o mažylis gimė puspenkto kilogramo, buvau įsitikinus, kad ir dabar man nieko nenutiks.
Prieš išvažiuodama pasidariau visus tyrimus, jie buvo puikūs. Tėtei, broliui ir seserims pasakiau apie savo būklę, aišku, jie bandė mane atkalbėti, mamai, žinoma, nepasakojau nieko, nes įsivaizdavau jos reakciją. Taip aš išvažiavau, dirbau Anglijoje beveik penkis mėnesius, grįžau atgal ir pagimdžiau sveiką didelį sūnų.
Šiandien jam beveik penkiolika metų, žiūrėdama į jį, aš džiaugiuosi, kad tada nepadariau tokios klaidos, o ryžausi didžiausiai savo gyvenimo avantiūrai. Už uždirbtus pinigus sugebėjau nusipirkti butą, kuriame iki šiol gyvename, o su vyru seniai išsiskyriau. Esu laiminga, kad užauginau du didelius gražius sūnus, kurie yra mano gyvenimo atrama ir paguoda.
Saulė
**********
DALYVAUK ir Tu konkurse, papasakok savo gyvenimo nuotykį ar avantiūrą ir laimėk žurnalo „Iliustruotoji istorija“ metinę prenumeratą.