„Visi, kuriuos myliu, miršta“, - sakė aktorė. Tai buvo tragedija, savo scenarijumi galėjusi varžytis ir su puikiausiais jos filmais.
Klasikinė istorija
G. Garbo ne visuomet vengė viešumos. Tiesą sakant, Švedijoje augusi maža mergaitė Greta Lovisa Gustafsson svajojo apie šlovę kaip apie būdą pabėgti nuo tuometinio gyvenimo skurdo ir brutalumo. Jos gyvenimo istorija – klasikinis pasakojimas, kaip skarmaluota mergaitė tampa turtuole ponia.
1905 m. rugsėjo 15 d. Karlo Alfredo ir Annos Lovisa šeimoje gimusi mergaitė buvo jauniausia iš trijų vaikų. Su tėvais, seserimi Alva ir broliu Svenu ji gyveno viename iš skurdžiausių Stokholmo rajonų, mažučiame bute, kuriame net nebuvo karšto vandens.
Karlas buvo alkoholikas ir šeima neretai likdavo be maisto dėl to, kad jam reikėjo viskio. Bet jis ir mažoji Greta dievino vienas kitą – taip labai, kad jos pavydi motina pradėjo įtarti, jog jų ryšys buvo ne visai kaip tėvo ir dukters. Jų namų atmosfera buvo kupina baimės ir prievartos. Kai Karlas namo grįždavo girtas, Anna jį mušdavo kočėlu.
Jauniausioji šios šeimos duktė nuo skausmo bėgdavo į susikurtą fantazijų pasaulį, kuriame nebuvo niūrios realybės. Ji yra sakiusi Karlui, kad mėgdavo pasijusti pasakojimų veikėja „nes nekenčiau mus supančio gyvenimo“. Tačiau bet kokia parama, kurią tėvas galėjo suteikti savo dukteriai, buvo laikina.
Vieną naktį, kai jai buvo 14 metų, ji rado sniege parkritusį savo tėvą. Užvilkusi jį laiptais į ketvirtą aukštą pasibaisėjusi stebėjo, kaip jos motina šaukė: “Tu girtas, negaliu tavęs pakęsti!“. Tąnakt jis mirė nuo kepenų veiklos sutrikimo. G.Garbo pyktis motinos atžvilgiu liko visam gyvenimui.
Bebandant susitaikyti su tėvo netektimi, ji taip pat turėjo susivokti ir savo seksualume. Ją visada traukė ir berniukai, ir mergaitės, o pasak vieno meilužio, pirmoji jos seksualinė patirtis buvo su seserimi. Vėliau ji pripažino: „Savo seksualines pažiūras galiu apibūdinti vienu žodžiu: painiava“.
Kad finansiškai paremtų šeimą, G. Garbo metė mokyklą ir pradėjo dirbti parduotuvėje. Išsiskyrusi savo grožiu panelė buvo kviečiama fotografuotis ir filmuotis reklamoms – taip pat ir reklaminiam filmui, pavadintam „Kaip nesirengti atsitiktinai“. Dėl tokio reklamų modelio darbo 1922 metais jai buvo pasiūlytas vaidmuo švediškame farso filme, kur ji suvaidino besimaudančią gražuolę.
Tačiau šis debiutas, kad ir koks kuklus bebūtų, įtikino panelę, kad vaidyba - jos lemtis. 17-metei G. Garbo buvo skirta stipendija Stokholmo karališkojoje teatro mokykloje, kur ją atrado vyras, vėliau tapęs jos meilužiu ir vadovu (ir „Ekrano legendos Gretos Garbo“ kūrėju) režisierius Mauritzas Stilleris.
M. Stilleris, kurį ji vadino Moje, ėmėsi iš G.Garbo kurti rafinuotą būtybę. Prieš pradėdamas kritikuoti jos eiseną, balsą ir šypseną, jis jai rėžė: „Esi stora“. O panelė ir taip kompleksavo: nemėgo savo šiek tiek atsikišusių dantų, negalėjo pakęsti kojų ir vyniodavo jas elastiniu bintų, kad šios atrodytų plonesnės. Be to, mergina avėdavo vienu dydžiu mažesnius batelius, kad paslėptų neva dideles pėdas.
Kaip bebūtų, M.Stilleris įžvelgė potencialą. Jis pakeitė jos pavardę iš Gustafsson („pernelyg dažna“) į Garbo, pripirko jai brangių drabužių ir išsireikalavo laikytis dietos.
„Kai baigsiu su tavimi dirbti, tikriausiai nebeturėsi draugų, užtat neatsiginsi gerbėjų“, - paskelbė režisierius.
Jo prognozės realybe tapo beveik per vieną naktį. G. Garbo susilaukė milžiniškos sėkmės kitame filme ir netrukus tapo režisieriaus meiluže. Kai netrukus po to M.Stillerio ieškoti atvyko kino studijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ agentas, režisierius pareikalavo, kad studija taip pat pasirašytų holivudinę sutartį su Garbo. MGM nenoriai sutiko – nes jiems atrodė, kad panelė „per stora“ ir „be krūtinės“.
Tačiau jos pirmojo holivudinio filmo – „The Torrent“ – kritikai nesutriuškino. Atvirkščiai - tiesiog kliedėjo apie androginišką grožį ir išskirtinį vaidybos talentą. Pasinaudojusi galimybe ir tarusi sakinį, kuris vėliau tapo jos įprastiniu grasinimu: „Manau, grįšiu į Švediją“ – 21 metų sulaukusi aktorė su MGM pasirašė naują sutartį, išsireikalavusi 5000 JAV dolerių savaitinį atlyginimą.
Tikra žvaigždė
G. Garbo skleidė paslapties atmosferą. Ji niekuomet neteikdavo interviu, niekuomet nedalindavo autografų, niekuomet nedalyvaudavo premjerose ir neatsakinėdavo į gerbėjų laiškus (jie buvo deginami, neatplėšus netgi maišų, kuriuose šie atkeliaudavo). Ji buvo nuošali ir nepasiekiama – tikra žvaigždė.
Bet netgi ankstyvas G.Garbo triumfas buvo užtemdytas liūdesio. Kuriant jos antrąjį filmą, „The Temptress“, aktorė su žinojo, kad jos sesuo mirė nuo vėžio. G.Garbo dar labiau užsidarė savyje ir gyveno emocinėje tremtyje. Prie jos dabar priartėti galėjo tik M.Stilleris.
Populiarumas karštligiškų aukštumų pasiekė pradėjus kurti filmą „Flesh And The Devil“ ir 1927 metais užmezgus romaną su kolega aktoriumi Johnu Gilbertu. Pagarsėjęs mergišius buvo išvaizdus, nežabotą gyvenimo būdą dievinantis aktorius. Tuo metu G.Garbo ir M.Stilleriui buvo kilę problemų, kurias dar labiau apsunkino tai, kad jis buvo atleistas iš filmo, kuriame vaidino G.Garbo.
Tuo tarpu J.Gilbertas buvo linksmas ir lipšnus vyrukas – jis plukdydavo aktorę savo jachta ir jai nuolat piršdavosi.
Sugniuždytas G. Garbo romano ir darbo netekimo, M. Stilleris grįžo į Švediją. Per metus prasta sveikata ir nederamas gyvenimo būdas pareikalavo savo aukos – režisierius mirė būdamas 45 metų. Viena Holivude likusi G. Garbo buvo taip sugniuždyta kaltės ir sielvarto, kad beveik persismelkė savižudiškomis nuotaikomis.
Jos santykiai su J. Gilbertu pradėjo vėsti – labiausiai dėl vyruko nesugebėjimo susitaikyti su besibaigiančia karjera. Atsiradus filmams su garsu, jam buvo siūloma mažiau vaidmenų, o G. Garbo kimus balsas tik didino jos paslaptingumą ir tuo pačiu jos šlovę – jai buvo pasiūlyti pagrindiniai vaidmenys tokiuose filmuose, kaip „Anna Karenina“, „Mata Hari“ ir „Camille“.
1933 metais aktorė pasirūpino, kad iš vieno filmo aktorių sąrašo būtų išbrauktas Laurence‘as Olivier ir ir vietoj jo atsirastų J. Gilberto pavardė – tai buvo paskutinis bandymas padėti jam susigrąžinti populiarumą, tačiau aktorius jau niekada nebegrįžo į ankstesnes aukštumas.
1936 metais visus pinigus alkoholiui iššvaistęs ir praradęs didžiąją dalį draugų J.Gilbertas mirė nuo infarkto.
Jo mirtis paskatino „Garbo prakeiksmo“ gandų atsiradimą – neva su ja vaidinančių vyrų aktorių laukia siaubingos nesėkmės. G. Garbo tikėjo, kad šiuos gandus skleidžia MGM – kino studijai neįtiko jos atsisakymas paklusti patriarchalinėms tradicijoms.
Studija taip pat nepalaimino ir jos draugystės (nors tai taip pat galėjo būti ir meilės ryšiai) su scenariste ir aukštuomenės dama Mercedes de Acosta, garsėjusia savo polinkiu dėvėti vyriškus rūbus.
G. Garbo taip pat pradėjo rengtis vyriškesniais rūbais bei paskelbė, kad norėtų atlikti pagrindinį vyro vaidmenį filme pagal Oscaro Wilde‘o novelę „Doriano Grėjaus paveikslas“. Faktas, kad jai tai pavyko, yra jos įtakos ženklas, tačiau aktorės karjeros jau tykojo ankstyva pabaiga.
Prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią ji suvaidino politinėje satyroje „Ninotchka“ ir kritikai buvo sužavėti jos perėjimo prie komedijų. Antraštės mirgėjo: „Garbo juokiasi!“. Paskatinta tokios teigiamos reakcijos ji nusifilmavo dar vienoje romantiškoje komedijoje „Dviveidė moteris“. Tačiau kritikai šį filmą be gailesčio sudorojo. Žurnalas „Time“ rašė: „Tai beveik taip pat gėdinga, kaip matyti girtą savo motiną“.
Po to G. Garbo nebesifilmavo. Tikėtina, kad aktorystės ji atsisakė dėl blogų kritikų įvertinimų, bet lygiai taip pat tikėtina, kad ji jau darėsi nebemadinga. Ankstyvasis Holivudas nežinojo ką daryti su stipria moterimi – išskyrus galimybę paversti ją melancholiška fatališka moterimi.
1951 metais tapusi JAV piliete G. Garbo nusipirko butą Manhetene, kur gyveno iki mirties. Per tą laiką ji buvo užmezgusi romanų su keliais vyrais ir moterimis, tai pat fotografu bei menininku Ceciliu Beatonu, bet neištekėjo ir vaikų nesusilaukė.
Vieni ilgiausiai trukusių jos santykių, prasidėję penktojo dešimtmečio viduryje, buvo romanas su George‘u Schlee. Jis buvo jos mėgiamos madų dizainerės, Rusijoje gimusios Valentinos, kuri taip pat rengė aktores Katherine Hepburn ir Glorią Swanson, vyras. Bet G. Garbo taip ir neatrado nieko, kas galėtų pakeisti Moje.
Po G.Schlee mirties 1964 metais G.Garbo atsiskyrėlišką gyvenimą beveik aklinai uždengė paslapties šydas. Jos vėlesnius gyvenimo metus galima nusakyti tik iš paparacių nuotraukų, fotografuotų Prancūzijos Rivieroje, kuri ji lankė tokius magnatus, kaip Aristotelis Onasis.
Niujorke G. Garbo turėjo keletą pažįstamų, bet jie nebuvo jai artimi ar brangūs.
„Mano mažas nereikšmingas draugų būrelis,“ – taip apie juos sakydavo. Būdama labai jauna, ji neteko žmonių, kuriuos mylėjo labiausiai ir šios netektys G. Garbo gniuždė visą gyvenimą.
Kai 84 metų (1990 m.) ją užklupo sunkus plaučių uždegimas, aktorės beveik niekas nelankė.
„Ekrano legenda Greta Garbo“ išliko, o „žmogiška būtybė Greta Garbo“ dingo. Vienam savo meilužių ji sakė: „Viskas, kas dabar iš manęs liko – tai tik mano legenda“.
G.Garbo visada sakė, kad nori būti palikta ramybėje. Jos noras išsipildė.
