Žiūrėdami į Romualdo Čarnos kūrinius, ne vienas pajunta pavasarinio gervių šokio lengvumą. Pavasarį jo paveikslai skamba lyg vieversio trelės neaprėpiamose lygumose. Dailininkas pripažįsta, kad paveikus paveikslas gimsta tik aplankius įkvėpimui.
Priešpriešų sintezė
Su dailininku grafiku R.Čarna matėmės prieš porą metų. Svečiavausi jo dirbtuvėje Kauno senamiestyje, norėdama užrašyti prisiminimus apie dailininkę Gražiną Didelytę, Dzūkijos miškuose įkūrusią „Andeinės“ galeriją.
Speiguotą vasarį susitikome prie Katedros. Negalėjau neatpažinti impozantiškos, šiek tiek artistiškos išvaizdos vyriškio vėjyje plevėsuojančiu juodu paltu. Vešlias žilas garbanas pridengęs juoda berete, pakreipta ant šono, jis man priminė prancūzų dailininką.
Skvarbus, gilus ir veriantis žvilgsnis iš karto persmelkė kiaurai. Šis žmogus kalba tik tiesą. To paties reikalauja ir iš kitų. Tačiau dailininko akyse užsidegus šelmiškoms ugnelėms, įtampa atslūgo. Dailininko žodis šmaikštus, o humoras subtilus. Gamta apdovanojo R.Čarną ne tik talentais, bet ir sąmoju.
Ši dailininko savybė pakeri visus. Kaip ir netikėta priešprieša – poe-tiški ir net nostalgiški paveikslai, rodos, negali turėti nieko bendra su gaivališka prigimtimi spinduliuojančiu menininku.
Svarbiausia – dvasia
Kauno rajono viešojoje biblio-tekoje Garliavoje savo paveikslų parodą atidaręs R.Čarna prisipažino mylįs jaunimą. Paveikslų apžiūrėti susirinkę Garliavos moksleiviai džiaugėsi galimybe taip atvirai pabendrauti su dailininku. Daugelį metų jis dėstė Juozo Naujalio meno mokykloje. Todėl kai viena moksleivė paklausė apie įdomią paveikslų techniką, dailininkas nuoširdžiai nudžiugo. Jis patikino norįs visa, ką moka, perduoti kitiems, todėl neturįs jokių meno paslapčių. R.Čarna pripažino, kad tokiems darbams sukurti reikia laiko ir daug kruopštaus darbo. Tai – ne akvarelė, kuri išsilieja užvaldžiusia nuotaika. „Kurdamas paveikslus, turiu prisiminimuose nuolat atgaivinti tą nuotaiką ir tą būseną, kuri buvo apėmusi įkvėpimo akimirką. Bet grįžti į ją nėra taip paprasta“, – atviravo dailininkas.
R.Čarnos paveiksluose atsiveria begalinės spalvotos erdvės. „Viskas ateina iš vaikystės“, – pasakojo autorius. Peizažas išnyra kaip tobulesnio, išsiilgto pasaulio vaizdinys. Spalvotos erdvės primena impresionistinės tapybos mirgėjimą. Žalsvai melsvos ar melsvai pilkos prigesintos spalvos sukuria poetiškos paslapties atmosferą. „Vadovaujuosi principu, kad reikia atgimti dvasia, o ne paskęsti daiktuose“, – sakė dailininkas. Tačiau ne visada autoriaus darbai buvo tokie.
Išbandė įvairias technikas
Dar prieš tapdamas dailininku R.Čarna rimtai mąstė apie literatūros studijas, bandė rašyti eilėraščius. Pakruojo rajono, kur yra gimęs, laik-raštyje buvo išspausdinęs ne vieną posmą.
„Pasirinkau dailę. Už tai esu dėkingas dėstytojui Antanui Kučui“, – kalbėjo menininkas.
Pirmi jo piešiniai buvo žmonių portretai. Anot R.Čarnos, portretuose svarbiausia – ne tiksliai pavaizduoti žmogaus veido bruožus, išvaizdą, bet užčiuopti jo esmę – vidinį pasaulį. „Vien išorinis panašumas paveikslą paverčia bedvasiu“, – neabejojo dailininkas. Vėliau R.Čarna ėmė kurti paveikslus tušu ir mišria technika, lieti akvareles. Kuo toliau, tuo labiau dailininko kūriniuose nyko materialusis pasaulis. Didžiausia kūrinio paslaptis yra jo paveikumas, kai negali žodžiais nusakyti, iš kur jame atsiranda prasmių, nuotaikų švytėjimas.
