Manoma, kad ypatingas Madeleine Vionnet požiūris į rūbų kūrimą atsirado iš jos vaikiškų svajonių, kuri taip ir liko neįgyvendinta. Mažoji Madeleine, gimusi 1876 metais nedideliame Chilleurs-aux-Bois (Prancūzija) miestelyje, svajojo tapti skulptore.
Bet jos šeimos finansinė būklė buvo labai skurdi, todėl mergaitė buvo priversta pati užsidirbti pragyvenimui dar nesulaukusi 12 metų. Kaip ir daugelis prancūzių mergaičių iš skurdžių šeimų, ji buvo išsiųsta mokytis amato pas vietinę siuvėją.
Madeleine Vionnet, kuri neįgijo net mokyklinio išsilavinimo, perspektyvos buvo ne pačios puikiausios. Atrodė, kad jos gyvenimas jau nulemtas ir nepateiks jokio džiaugsmo. Netgi tai, kad septyniolikmetė mergaitė, tapusi pakankamai patyrusia siuvėja, persikraustė į Paryžių ir įsidarbino mados namuose „Vincent“, nežadėjo jokių radikalių likimo posūkių.
Apie asmeninį M.Vionnet gvyenimą žinoma nedaug. Galbūt būtent šeimyninė drama privertė ją palikti Paryžių. Madeleine išvažiavo į Angliją, kur iš pradžių netgi ėmėsi skalbėjos darbo. Ir tik vėliau jai pavyko įsidarbinti sukirpėja Londono „Cathy O‘Reilly“ ateljė, kurios specializacija buvo kopijuoti populiariausius prancūziškus modelius.
Tačiau ties amžių sandūra madam M.Vionnet, nepaisant jauno amžiaus, jau visiškai subrendo tam, kad kurtų savo modelius, o ne dirbtų su kitų kūrėjų kopijomis. Kai ji grįžo į Paryžių, sugebėjo įsidarbinti vienuose žymiausių to laiko mados namuose „Callot Soeurs“.
Tai suteikė Madeleine šiek tiek žinomumo ir po keleto metų ją pasikvietė dirbti žymus madų dizaineris Jacques Doucet. Tačiau bendradarbiavimas su šiuo mados metru nebuvo labai sėkmingas. M. Vionnet su tokiu entuziazmu ėmėsi kūrybinio mados idėjų įgyvendinimo, kad išgąsdino ir patį dizainerį, ir jo klientus.
Tokiu būdu ji, tarkime, likvidavo kankinančius korsetus ir įvairius figūrą formuojančius rūbų elementus. Būtent Madeleine pirmoji prabilo apie tai, kad moters figūrą turi formuoti ne korsetas, o sveikas gyvenimo būdas ir gimnastika.
Be to, ji sutrumpino sukneles ir naudojo minkštus, prie kūno priglundančius audinius. O visa tai karūnuodavo sukneles demonstruojančios manekenės, kurios nedėvėjo apatinių baltinių – ir tai netgi laisvų pažiūrų Paryžiuje jau pasirodė pernelyg skandalinga.
Madam Vionnet ateljė
Viskas baigėsi tuo, kad savo novatoriškas idėjas Madeleine nusprendė įgyvendinti savarankiškai. Savo verslą ji pradėjo dar 1912 metais, tačiau ateljė jai pavyko atidaryti tik 1919 metais, nes sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.
Iš esmės galima teigti, kad M. Vionnet mados namai sugebėjo gyvuoti tik nuo vieno pasaulinio karo iki kito ir buvo uždaryti ties 1940 ir 1941 metų sandūra. Tačiau net tokia, atrodytų, trumputė mados namų istorija pasirodė esanti kupina ryškių ir novatoriškų idėjų.
Ir netgi atrodė, kad šis revoliucinis novatoriškumas sietinas ne tik su drabužių kūrimu. Tarkime, būtent Madeleine galima vadinti pradininke kovoje su tokiu anais laikais paplitusiu reiškiniu, kaip autorių teisių pažeidimai.
Norėdama apginti savo verslą nuo padirbinėtojų, ji dar 1919 metais pradėjo naudoti firmines etiketes bei specialiai sukurtą logotipą. Be to, kiekvienas jos madų namuose sukurtas modelis buvo fotografuojamas iš trijų pusių, smulkiai aprašomas bei įtraukiamas į specialų albumą.
Iš esmės tai galima būtų vadinti ganėtinai kvalifikuotą dabartinių autorių teisių apsaugos versija. Beje, per visą savo kūrybinį gyvenimą Madeleine sukūrė 75 tokius albumus.
1952 metais šiuos albumus (bei eskizus ir kitą medžiagą) ji perdavė organizacijai UFAC (Union Franfaise des Arts du Costume). Manoma, kad būtent M. Vionnet kolekcija ir jos vadinamieji „copyright-albumai“ vėliau tapo pagrindu, kuriant garsųjį Paryžiaus mados ir tekstilės muziejų.
Visiškai novatoriški buvo ir jos santykiai su mados namų personalu. Madam Vionnet nebuvo pirma drabužių modeliuotoja, kuri savo kūriniams pristatyti naudojo profesionalias manekenes. Tačiau būtent ji tokią veiklą išgarsino ir pavertė drabužių modeliavimą gerbiama profesija. Jos mados namuose visiems darbuotojams buvo suteiktos būtinos socialinės teisės.
Dirbant visuomet būdavo reguliarios pertraukos, visiems darbuotojams buvo suteikiamos atostogos, ligos atveju jiems buvo mokamos išmokos. Jos mados namuose specialiai personalui buvo įkurta ligoninė, valgykla ir netgi nedidelė kelionių agentūra.
Visgi mados istorijai svarbesnės kitos M. Vionnet pasiūlytos naujovės. Apie jas – antroje straipsnio dalyje.
