„Labai nedaug trūko iki mirties ir galvojant apie tą epizodą pradedu tikėti stebuklais. Nors esu racionalus žmogus, esu mokslininkas, tiriu šį reiškinį, gyvenimuose atsitinka tokių dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti racionaliai. Tam tikrose aplinkybėse iš tikrųjų jaučiu, kad kažkas valdo mano gyvenimą ir man padeda. (Nors koks nors kitas žmogus galėtų pamanyti, kad kas nors bandė mane nužudyti, tik jam dar reikėtų pasitreniruoti tikslumą)“.
„Tikėjimas turi daug sluoksnių. O daugeliui žmonių atsakymas, ypač kai kalbama apie stebuklus, yra „Didžioji dalis manęs tuo netiki, bet kažkokia dalis tiki“, - „Psychology Today“ sakė psichologė Carol Nemeroff.
Žmonės dažnai suvokia savo nuojautą ir sako, kad elgtis vadovaujantis nuojauta nėra jokio pagrindo, bet vis vien taip pasielgia. Kartais į savo pasaulėžiūrą be kitų dalykų jie įpina ir prietarų. „Pavyzdžiui, Dievas suveda jus su ŽIV užsikrėtusiu asmeniu, kurį įsimylite, bet virusas į jūsų organizmą iš jo sėklos patenka dėl biologijos veikimo“, - sako Michigano universiteto psichologė Susan Gelman.
Neretai mes netgi nesuvokiame savo nepagrįstų įsitikinimų. Dėsningumą atsitiktinume galime įžvelgti dar prieš tai, kai spėsime padoriai pagalvoti apie įvykį. Klaidingas situacijos suvokimas kartais yra percepcinis, o ne racionalus.
„Pagalvokite, kas atsitiktų, jei jums vos paspaudus garsinį signalą tuo pačiu momentu išsijungtų gatvės šviestuvas. Nė akimirkai netikėtumėte, kad jūsų signalas galėjo išjungti šviesą, bet negalėsite atsispirti pagundai sudaryti priežasties ir pasekmės ryšį. Faktas yra toks, kad mūsų vizualinės sistemos atsisako tikėti sutapimais“, - aiškina Yale‘io Suvokimo ir pažinimo laboratorijos direktorius Brianas Schollas.
Mūsų pernelyg uolios akys iš esmės sukuria pagrindą detalesniam prietaringam tikėjimui. Yra žinoma, kad ir kokiais racionaliais save bevadintų žmonės, jei jie vertina nuojautą, tuomet jie priešinasi strėlytės pataikymui į vaiko nuotrauką, pakabintą ant smiginio lentos. Kažkokiame lygmenyje jie nuotrauką sulygina su realybe. Netgi mūsų taiklumas iš dalies priklauso nuo intuicijos.
Kodėl vieni dalykai atrodo šventi, o kiti – paprasti?
Šventumo dalykams suteikia ne jų materialioji sudėtis, o jų unikali istorija. Ir tai, dėl ko esmę mes vertiname labiau nei išvaizdą, išryškėja dar vaikystėje. Bristolio universiteto (JK) psichologas Bruce‘as Hoodas su kolega Paulu Bloomu iš Yale‘io universiteto (JAV) 3-6 metų vaikus įtikino, kad jie pagamino „kopijavimo aparatą“.
Vaikai laimingi namo nešdavosi šio aparato pagamintą brangiojo metalo gabalėlio kopiją, bet Karalienės Elžbietos II šaukšto kopija jiems neįtiko – jie norėjo originalo.
Daugeliu atvejų daikto vertė priklauso nuo to, kam jis priklausė, kas juo naudojosi ar kas jį lietė – tai yra „magiškojo užkrėtimo“ pavyzdys.
Vieno tyrimo metu 80 proc. koledžo studentų sakė, kad yra bent 10 proc. tikimybė, jog vieno iš pono Rogerso megztinių dėvėjimas, net nežinant, kad šis megztinis yra jo, žmogui suteiktų jo „dvasios“ – pagerintų dėvėtojų nuotaiką, padidintų jų draugiškumą.
Gloria Steinem prisiminė vieną įvykį, atsitikusį dar prieš jai išgarsėjant. Viena panelė matė, kad ji buvo prisilietusi prie „Beatles“ grupės narių, taigi šioji mergaitė paprašė G. Steinem autografo.
Pennsylvania universiteto (JAV) mokslininkas Paulas Rozinas ir C. Nemeroff mano, kad stebuklingojo užkrėtimo suvokimas galėjo atsirasti dėl evoliucijos eigoje atsiradusios mūsų bakterijų baimės – šie maži sutvėrimai, taip ir daikto esmė, yra nematomi, lengvai perduodami ir jų pasekmės yra pastebimos bei ilgalaikės.
Žmonėms dar nė nenutuokus, kad gali egzistuoti kas nors panašaus į bakterijas, mes jau karantino sąlygomis laikydavome sergančiuosius ir vengėme liesti mirusiųjų žmonių kūnus.
Gilus intuityvus tikėjimas, kad moralinės ar psichologinės savybės gali būti perduodamos iš vieno žmogaus kitam ar kad daiktas saugo savo istoriją, gali būti tik adaptyvios tendencijos įdėmiai stebėti ligos kelių tąsą.
Tačiau tai nereiškia, kad mes galime lengvai nustatyti, kas yra infekcijos šaltinis. C. Nemeroff nustatė, kad žmonės savo artimųjų bakterijas piešia mažiau baisias nei priešų bakterijas bei mano, kad artimųjų bakterijos juos susargdintų ne taip stipriai.
Ji taip pat nustatė, kad paaugliai sprendimą naudoti arba nenaudoti prezervatyvo grindžia pagal tai, kaip emociškai saugiai jie jaučiasi su savo partneriu, o ne pagal objektyvius lytiškai plintančios ligos pasigavimo rizikos veiksnius.
Prakeikta gali būti bet kas?
Materialių dalykų esmė ne visuomet yra gera. Tiesą sakant, žmonės neigiamą esmės atspalvį suvokia stipriau nei teigiamą. Motina Teresė nesugebėjo visiškai neutralizuoti blogio, susikaupusio megztinyje, kurį dėvėjo Hitleris – šis faktas atitinka moralinio užkrato bakterijų teoriją. Lašas srutų kibire švaraus vandens jaučiasi labiau nei lašas vandens kibire srutų.
Tradicinis valymas taip pat negali pašalinti blogos daikto auros. P. Rozino ir jo kolegų atliktais tyrimais nustatyta, kad žmonės stipriai priešinasi idėjai dėvėti išskalbtus rūbus, kurie kadaise priklausė žudikui ar netgi žmogui, kuris nelaimingo atsitikimo metu neteko kojos.
Stebuklingas užkratas gali judėti ir kita kryptimi. Daugelis žmonių nenorėtų, kad į ligoninės lovą, kurioje jie neseniai gulėjo, būtų paguldytas AIDS sergantis pacientas, o trečdaliui paauglių būtų nejauku, jei jų priešo rankose atsidurtų jų anksčiau naudotos šukos: „Tai grindžiama prielaida, kad erdvė ir laikas yra neatskiriami dalykai. Aš turėjau kontaktą su šukomis, mes buvome susijungę. Šiame mistiniame lygmenyje, kur viskas susivienija, veiksmai prieš šukas yra veiksmai prieš mane“.
Materiją valdo protas
Svajonės yra bene labiausiai pasaulyje paplitęs stebuklas – nepagrįstas tikėjimas, kad jūsų mintys turi galios ir energijos paveikti supantį pasaulį. Kas iš mūsų tikėdamasis sėkmės nėra pasidavęs tokioms mintims? Sugalvojote norą, užpučiant žvakutes ant gimtadienio torto? O gal bandėte minties ir susikaupimo galia pakeisti jau skriejančio golfo kamuoliuko kryptį?
Emily Pronin su kolegomis iš Princetono ir Harvardo universitetų įtikino tyrime dalyvavusius studentus, kad kitus studentus prakeikė vudu prakeiksmu. Tiriamieji, sukoncentravę savo mintis į „prakeiktuosius“, durdavo adatėlėmis į vudu lėlės, o „aukos“ apsimesdavo, kad juos apėmė siaubingas galvos skausmas.
Kai kurioms aukoms buvo nurodyta tyrimo metu elgtis kaip mulkiams (marškinėliai su užrašu „kvailiai neturėtų daugintis“ buvo puikus akcentas) tokiu būdu išprovokuojant tiriamuosius durti adatėles į lėles.
Tie tiriamieji, kuriems teko susidurti su mulkiais, jautėsi kur kas labiau atsakingi už galvos skausmus nei kontrolinės grupės studentai. Jei apie kažką pagalvojote ir taip atsitiko, vadinasi, tai jūsų darbas, ar ne?
E. Pronin rezultatus apibūdina kaip tam tikrą priežastingumo ryšio įžvelgimą atitiktinume, kuomet „priežastis“ itin krenta į akį, nes sunku nepastebėti to, kas vyksta jūsų galvoje.
Pavadinimai turi galios
Galios turi objektai, galios turi mintys, tad nenuostabu, kad galios turi ir pavadinimai. Kalbos gebėjimas paskatinti kurti asociacijas mus veikia lyg užkalbėjimas. Jeanas Piaget tvirtino, kad vaikai neretai neskiria objekto nuo jo pavadinimo – šis reiškinys vadinamas nominaliuoju realizmu.
P. Rozinas su kolegomis pademonstravo, kad nominalusis realizmas būdingas ir suaugusiems. Žmonės, stebėję, kaip į dvi vandens stiklines buvo įpilama cukraus, o vėliau patys ant tų stiklinių užklijavę etiketes su užrašais „sacharozė“ ir „ne nuodai“, tiriamieji daug mieliau gerdavo iš stiklinės su užrašu „sacharozė“. Jie netgi vengė stiklinės su etikete „ne nuodai“ (pasąmonė neoperuoja neiginiais).
P. Rozinas taip pat nustatė, kad žmonės nenoriai perplėšia popieriaus lapą, ant kurio užrašytas jų mylimo žmogaus vardas. Sutartiniai simboliai perteikia esmę to, kam jie atstovauja.
„Dėl tos pačios priežasties vardo Adolfas populiarumas penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje smarkiai sumažėjo“, - nurodė mokslininkas.
Bus daugiau
