Po itin sėkmingo pasirodymo jaunųjų muzikų festivalyje „The International Holland Music Sessions“ drauge su violončelininku Glebu Pyšniaku buvote pakviesti surengti pasaulinį koncertų turą žymiausiose salėse. Kuo Jums, daugelio tarptautinių konkursų laureatui, svarbus šis laimėjimas?
Manau, tai yra pirmas rimtas laimėjimas mano gyvenime. Pirmiausia todėl, kad šis festivalis yra suaugusių atlikėjų festivalis-konkursas, tuo tarpu ligšioliniai mano laimėjimai buvo labiau jaunimo kategorijoje.
Festivalis truko kelias savaites. Iš 60 dalyvavusių atlikėjų, atstovavusių įvairioms šalims, 11 vėliau buvo pakviesti surengti pasaulinį koncertų turą. Visą festivalio laiką vyko atviros pamokos, koncertai, kuriuos stebėjo Paryžiaus Superior National Conservatory bei kitų garsių konservatorijų ir muzikos akademijų profesoriai. Jie vertino visus pasirodymus ir išrinko tuos atlikėjus, kurie kviečiami dalyvauti pasauliniame ture.
Mus labai šiltai sutiko ir olandų publika: nuo pat pirmųjų koncertų buvome kviečiami bisams, tekdavo į sceną grįžti po keletą kartų. Prieš koncertus stengdavomės nuteikti publiką, papasakoti apie lietuvių muziką, A. Šenderovo kūrinį „Dvi Sulamitos giesmės“, kurį grojome. Siekėme šiek tiek supažindinti ir su Lietuvos kultūra. Galbūt tokio pokalbio tradicija yra atėjusi iš JAV, tačiau manau, kad pašnekesys, kūrinio pristatymas, koncertą padaro jaukesnį – juk žmonės ateina ne teisti atlikėjo, bet taip praleisti savo laisvo laiko.
Kuo vertingi tokie festivaliai?
Svarbiausia – salės, kuriose atsiranda galimybė groti gerai pasirodžius festivalyje. Tai yra salės, kuriose groja žymiausi pasaulio atlikėjai bei orkestrai.
Aš pats labiausiai laukiu pasirodymo Amsterdamo Concertgebouw. Kai lankiausi Olandijoje, užėjau į tą salę, apsidairiau, bet tuomet nedrįsau svajoti, kad pats ten grosiu.
Dar vaikystėje žiūrėjau paskutinio V. Horowitzo koncerto, kuris vyko būtent šioje salėje, įrašą. Pagrojęs jis sakė: „Kodėl aš čia negrojau anksčiau?“ Tai buvo pirmas ir paskutinis jo koncertas Concertgebouw, ir mane ši istorija labai patraukė.
Iki šiol pelnėte prizų kaip solo atlikėjas. Ką atradote, grodamas kamerinę muziką?
Kamerine muzika susidomėjau visai neseniai. Pernai surengėme koncertą su smuikininke Diana Galvydyte, kuri šiuo metu gyvena Londone. Ji atvyko, kai iki koncerto buvo likę mažiau nei savaitė. Pamenu, pagrojome, ir abu išsigandome: ji grojo sau, o aš - sau. Pirmoji mintis: gal reikėtų koncertus atšaukti. Bet paskui pasakiau sau: reikia mokėti pamiršti savo egoizmą.
Žmonių yra daug ir įvairių, nebūtinai jie mąsto taip, kaip tu. Reikia mokėti priimti jų idėjas, tuo pačiu ir išsakyti savo mintis. Tai - muzikinė diplomatija. Apskritai gyvenime reikia būti diplomatu, o kiek pamenu save iki šiol, man tos diplomatijos labai trūko. Manau, geras atlikėjas turi sugebėti groti įvairią muziką, su skirtingais atlikėjais ir įvairaus charakterio žmonėmis.
Jums pavyksta derinti tiek pianisto karjerą, tiek prodiuserio darbą drauge su bendraminčiais įkurtoje koncertų organizacijoje „Naujoji muzikų karta“. Kaip šiuos darbus pavyksta suderinti?
Jei gyvenimas būtų Holivudas, o aš - aktorius, turėčiau vaidinti tiek veiksmo filmuose, tiek dramose. Žinoma, yra gerų aktorių, kurie vaidina tik vieno žanro filmuose. Tačiau yra ir tokių, kurie sugeba vaidinti ir melodramose, ir komedijose.
Aš nemėgstu vienos srities. Daug kuo domiuosi. Kad ir tokiais „pasaulietiniais“ dalykais, kaip sūriai. Pavyzdžiui, kai grįžau iš studijų Italijoje, parsivežiau drauge ir kulinarinių knygų...
Kas paskatino įkurti „Naująją muzikų kartą“ ir ieškoti jaunų gabių atlikėjų?
Ši mintis kilo drauge su pianistu Kasparu Uinsku. Pastebėjome, kad šiandien menedžeriai į vieną atlikėją ir jo reklamą investuoja tiek daug, kad galiausiai, kai tas atlikėjas ima nešti pelną, jie nori atsiimti investuotus pinigus. Tuo tarpu naujiems atlikėjams, kokie bebūtų gabūs, reikia naujų investicijų, tad dažnai jie lieka už borto.
Organizatoriai nebegyvena pagal tas taisykles, kurios galiojo anksčiau. Juk tas pats V. Horowitzas karjerą pradėjo P. Čaikovskio koncertu fortepijonui, kai jo buvo paprašyta tiesiog... pavaduoti susirgusį solistą. Pavykus koncertui, jau po kelių savaičių jis buvo kviečiamas koncertuoti į Carnegie Hall.
Dabar tiek daug įvairaus purvo, kad pro jį prasibrauti labai sunku. Atlikėjams tenka daug investuoti į popierius, rūbus ir įvaizdį, kol juos pastebi koncertų organizatoriai. Tuo tarpu mes savo atlikėjus randame internete. Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje koncertavo tikrai ypač ryškus pianistas Aleksejus Grynyukas. Tačiau tikros koncertuojančio pianisto karjeros jis neturi dėl tų pačių priežasčių – reikia atsidurti reikiamu laiku, reikiamoje vietoje. Atvažiavęs jis buvo nustebęs: „Jūs manęs net nepažįstate, bet pakvietėte, reklamuojate – ar išprotėjote?“ Bet mes norime, kiek galime, padėti visiems, kurie yra talentingi ir verti groti publikai.
Beje, mūsų veikla plečiasi, nes neseniai pradėjome dirbti užsienio salėse - Londono Wigmore Hall ir Berlyno filharmonijoje. Jose buvo surengti pianisto K. Uinsko koncertai.
Tačiau dažnai pasigirsta skeptikų, kurie sako, kad klasikinė muzika Lietuvoje negali nešti pelno...
Iš pradžių dirbome nuostolingai. Turėjome susikurti vardą. Pirmasis mūsų atlikėjas – Miroslavas Kultyševas, tarptautinio P. Čaikovskio pianistų konkurso nugalėtojas. Kad surengtume jo koncertą, dirbome pusę metų. Susiradome vos keletą informacinių partnerių, tuo tarpu kitų rėmėjų nebuvo. Ir aš, ir mano kolega K. Uinskas skolinomės, mokėjome iš savų pinigų. Tačiau susirinko pilnos salės klausytojų ir mūsų skola beveik sutirpo. Tuo tarpu dabar atsiranda vis daugiau rėmėjų, jie įvertina tai, kad mūsų rengiami koncertai yra lankomi. Viskas po truputį įsibėgėjo ir dabar jau galime sakyti, kad dirbame pelningai.
Turbūt tai lemia ir tai, kad naujoves, kurios egzistuoja plačiojoje rinkoje bandome pritaikyti klasikinėje muzikoje: gražus maketas, dizainas, reklama. Pavyzdžiui, per TV, kurią žiūri paaugliai matome daugybę kvailų šou ar reklamų, bet į tą srautą nevengiame „įmesti“ savo reklamą - kad jie matytų kažką gražaus.
Daugiau nei metus vykdote edukacines programas vidurinių mokyklų moksleiviams.
Kaip sekasi?
Viena vertus, tai mūsų reklama, kadangi taip jauni žmonės sužino mūsų vardą ir vėliau ateina į koncertų sales. Keturias penktąsias mūsų publikos sudaro jaunimas, neprofesionalai, nors už tai sulaukėme kai kurių konservatyviai nusiteikusių sluoksnių kritikos. Tačiau nenorime, kad scenoje būtų daugiau žmonių, nei salėje. Juk Dž. Verdžio laikais visa Italija, turguose ir gatvėse, dainavo jo operų arijas.
Dabar sakoma, kad popmuzika skirta jaunimui. Taip, ji skirta visiems žmonėms. Bet kodėl klasikinė muzika turi atsiriboti nuo tam tikros žmonių kategorijos? Galbūt patys profesionalai įnešė tą madą, kad ši muzika ypatinga, ją reikia labai išmanyti? Išmanyti ją reikia, bet ir klasikos galima klausyti taip pat, kaip ir paprastos popmuzikos dainos, o naudos iš to turėti žymiai daugiau.
Kuriate savotišką „masinės“ klasikinės muzikos kultūrą?
Masinės, bet geros, kokybiškos. Kam patinka, kam ne, tačiau laikas eina tik į priekį, ir turime eiti kartu su laiku. Jei sustosi, tai liksi vienas arba su grupele žmonių. Tada atsitiks taip, kad į klasikinės muzikos koncertus ateis dešimt klausytojų. Deja, šiuo metu, norint pritraukti žmonių dėmesį, svarbus ne tik pats atlikėjas, bet ir tai, kaip jis yra pristatomas klausytojui.
Žinoma, visada visa ko pagrindas privalo išlikti gera, tikra muzika. Čia mums yra svarbiausi talentingi atlikėjai, kurie palaiko mūsų idėją, groja fantastiškai ir sugeba sudominti pilnutėles sales klausytojų.
Kokie naujosios klausytojų kartos lūkesčiai? Kokia skirtis tarp tradicinių klausytojų salėse ir tų moksleivių, kuriuos sutinkate mokyklose?
Vaikai gauna kalnus informacijos, yra matę daugybę TV laidų. Jie kaupia į save tai, kas juos supa.
Kai atvažiuojame koncertuoti į vidurinę mokyklą, pirmiausia susiduriame su pilna sale skeptikų. Jie juokiasi: „Klasikai!“ Švilpia, elgiasi labai nekultūringai. Bet kai pradedame su jais nuoširdžiai kalbėti, kalbėti apie tikrus dalykus, pristatome žmones, kurie buvo meistrai ar net genijai, atmosfera keičiasi. Kiekvienas žmogus turi ne tik kūną, bet ir lašą vidinės šviesos. Kai šie dalykai paliečiami, jis iš karto tampa kitoks.
Pavyzdžiui, aš moksleiviams pasakoju istoriją apie Venesueloje susibūrusį Simon Bolivar simfoninį orkestrą. Pirmiausia jis gimė kaip vyriausybės projektas, siekiant užimti gatvės vaikus ir išmokyti juos groti. Taip suburta šimtai orkestrų. Geriausieji muzikantai vėliau tapo Simon Bolivar orkestro nariais ir dabar yra žinomi visame pasaulyje. BBC televizija tiesiogiai transliavo jų koncertą ir šiandien šis orkestras nenusileidžia geriausiems pasaulio orkestrams.
Dalį šios mūsų edukacinės programos mokyklose parėmė Kultūros ministerija, bet didžiąją dalį rengėme iš savo lėšų. Beje, mokiniai po koncertų anketose rašydavo labai teigiamus atsiliepimus ir sakydavo, kad tokių renginių reikia. Tad programą ketiname tęsti ir toliau. Juk kasmet ateina kiti vaikai.
Tad, atsakant į klausimą, ar jaunimas yra kitoks: tikrosios vertybės išlieka per šimtmečius. Žmonės, nepriklausomai nuo laikmečio, kuriame gyvena, nepriklausomai nuo daugelio kitų dalykų, tai jaučia. Galbūt galima užsidėti įvairias kaukes, bet kai imi kalbėti apie amžinus dalykus, jie tai atpažįsta bei įvertina.
Tuo tarpu kuo skiriasi naujieji klasikos atlikėjai?
Esame technikos amžiaus, interneto žmonės. Visi šie dalykai pastebimi tiek grojime, tiek apskritai mene. Juk dailininkai, kurie šiandien kuria, apie tam tikrus reiškinius kalba visai kitaip, nei aštuonioliktame amžiuje. Laikas diktuoja savas sąlygas. Sąvoka apie meilę irgi kiekviename amžiuje buvo skirtinga. Vienaip žmonės kalbėjo apie ją prieš šimtą metų ir kitaip – dabar. Nors iš esmės šnekama apie tą patį, bet išreiškiama jau kitaip.
Šiuo metu yra tūkstančiai puikiai techniškai pasiruošusių, gerai grojančių atlikėjų. Kas lemia, kad kai kurie prasimuša į žymiausias sales?
Dabar labai išaugo vartojimas, tad ir masinė gamyba. Atsirado didesnis poreikis, norisi daugiau padaryti, bet kokybė krenta. Taip ir su muzikantais. Yra daugybė įvairių konkursų, daugybė jų laureatų. Turime tiek daug atlikėjų, bet juos pavadinti tikrai vertingais ir gerais ko gero galima dar rečiau, nei anksčiau. Pavyzdžiui, paklausęs senų atlikėjų girdi visai kitą garso šilumą ar laiko valdymą. Jie tikėjo, tuo ką daro, o klausytojai tikėjo jais. Galbūt toks skirtumas yra todėl, kad dabar, norint pasiekti viršūnes, nebūtina puikiai groti - būtina gerai atrodyti, turėti gerą reklamą.
Tie, kurie šiandien yra viršūnėse, nebūtinai yra geriausi. Dažniausiai jie - vidutinio lygio atlikėjai. Kol kas nesupratau, kas tai lemia. Žinoma, idealiu atveju turėtų prasimušti tie, kurie yra asmenybės. Manau, dabar tikrai nėra daugiau gerų pianistų, nei anksčiau.
Kodėl esu toks tikras? Nes kasdien po kelias valandas praleidžiu ieškodamas atlikėjų įrašų internete. Paskelbti savo įrašą internete gali kiekvienas, nereikia jokių menedžerių, tad tikiu, kad todėl čia galima rasti ir pačius geriausius.
Tačiau „Naujoji muzikų karta“ taip pat investuoja į reklamą?
Taip, tačiau mes norime pasiūlyti labai gerą muziką, kuri šiuo metu gali būti palyginta su savotiška „ekologiška produkcija“.
Ar nerizikuojate bankrutuoti, jei norite pasiūlyti ekologišką produktą gražioje pakuotėje už masinės produkcijos kainą?
Kol kas nebankrutavom. Tie, kurie lankosi mūsų koncertuose įvertina skirtumą. Be to, mes ieškome naujų žmonių. Tie atlikėjai, kurie yra geri, bet, nepaisant to, dar neturi daug koncertų, neima šimtatūkstantinių honorarų. Jie dažnai tarnauja idėjai ir nori drauge propaguoti gerą muziką.
