Viešėdamas JAV, jis be galo susižavėjo vešliais šių augalų pasėliais ir nusprendė pagaliau įgyvendinti seną svajonę – pavyti ir aplenkti Ameriką mėsos ir pieno produktų gamybos srityje vos per 2–3 metus. Pagrindinis klausimas – kuo šerti galvijus, atrodė išspręstas. Juk kukurūzai išaugina daug žaliosios masės. Tad juos įsakyta sėti visur, kur anksčiau bangavo javai, žaliavo ganyklos. Atsisakyta net sėjomainos.
Taip prasidėjo kukurūzų epopėja, kuri baigėsi greitai ir visišku fiasko. Mat visiškai buvo neatsižvelgta į klimato sąlygas, neparinktos tinkamos veislės. Daugelyje sričių pasėliai pavasarį apšalo, kitur vasaros viduryje vos siekė kelius. Šiltesniuose rajonuose kukurūzai užderėjo, bet nepasiruošta derliaus sandėliavimui, siloso gamybai, tad jie supuvo.
Pasekmės buvo katastrofiškos – didžiulei šaliai, anksčiau užsiaugindavusiai sau pakankamai duonos, po kelerių „kukurūzinių“ metų grėsė badas. Grūdus teko pirko užsienyje už auksą.
Botaninės žinios
Gausiai miglinių (Poaceae), seniau varpinių, šeimai priklausanti kukurūzų (Zea L.) gentis labai nedidelė. Iki 1962 metų ji laikyta monotipine, t. y. turinčia tik vieną rūšį. Vėliau priskirtos anksčiau vadintos Euchlaena Schrad. vardu. Dabar manoma, kad yra 4 laukinės rūšys.
Paprastasis kukurūzas (Zea mays L.) – vienmetis 1–4 m aukščio augalas. Stiebas paprastas, retai apatinėje dalyje šakotas, pilnaviduris. Lapai linijiškai lancetiški, 5–12 cm pločio, apatinėje pusėje gali būti nežymiai plaukuoti, pakraščiuose blakstienoti. Kuokeliniai žiedai susitelkę į viršūnines šluoteles. Piesteliniai žiedai keliomis eilėmis išsidėstę storose mėsingose burbuolėse, augančiose po vieną lapų pažastyse. Jos apsuptos dengiamųjų lapų, iš kurių per žydėjimą kuokštais išsikiša ir nusvyra žemyn liemenėliai. Žydi liepos–spalio mėnesiais.
Daugiausia kukurūzai yra kryžmadulkiai, nors pasitaiko ir savidulkių. Nepasisėja. Tai šilto ir drėgno klimato, trumpos dienos augalai. Grūdai į dirvą beriami pavasarį, šalnoms pasibaigus, kol žemė dar drėgna.
Ši rūšis pasižymi dideliu polimorfiškumu. Veislių daugybė. Jos skiriamos į 7 grupes.
Vienos augintinos atogrąžų, paatogrąžių, vidutinio klimato juostose, kitos – stepių ir pusdykumių srityse. Grūdai skiriasi forma (apvalūs, suploti, inkstiški, įdubusiomis ar iškiliomis viršūnėmis) ir spalva (įvairūs geltoni atspalviai, rudi, raudoni, tamsūs mėlyni, žali). Ypač ryškiais spalvotais, nors ir nedideliais grūdais pasižymi dekoratyvinės veislės.
Istorijos nuotrupos
Paprastasis kukurūzas žinomas tik kaip kultūrinis augalas. Egzistuoja kelios jo kilmės teorijos. Laukinės rūšys auga Meksikoje, Balsas River upės baseine. Gali būti, kad paprastasis kukurūzas išvestas ilgos atrankos būdu iš vienmečio Z. mexicana. O gal jis dar kryžmintas su Z. diploperennis, Z. luxurians ar net kitos genties augalu Tripsacum dactyloides?
Nežinia, kas paskatino žmones pradėti auginti kukurūzus. Archeologai jų liekanų randa 3450 metų prieš Kristų ir dar ankstesniuose kultūriniuose sluoksniuose. Ypač šių augalų įvairovė padidėjo 1500 metais prieš Kristų.
Pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį kukurūzai išplito dabartinės JAV pietvakariuose, o per antrąjį – iki Vakarų Kanados. Į Europą atkeliavo XV amžiaus pabaigoje. Pirmiausia buvo atvežti į Ispaniją, iš ten pateko į Indiją ir Kiniją. Dabar auginami visuose žemynuose, nuo atogrąžų iki vidutinio klimato sričių, bet daugiausia pasėlių – beveik pusė viso derliaus – yra JAV. 2004 metais visame pasaulyje buvo apie 33 000 000 ha kukurūzų.
Lietuvoje kukurūzai atsirado vėlai. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje nedaug jų buvo sėjama daržuose, kai kur ir darželiuose. To meto veislės dar sunkiai augo mūsų krašte, grūdai nespėdavo subręsti. Po Antrojo pasaulinio karo, 1955-aisiais, jų pagausėjo, bet daugiausia naudoti silosui, tik nedidelė dalis – grūdams.
Dabar kukurūzai – pašariniai, maistiniai ir techniniai augalai. Iš stiebų galima gaminti net popierių, kartoną. Silosui pjaunami, kol dar žali, o grūdai nesubrendę. Sėklai paliekami laukuose iki vėlyvo rudens (iki šalnų), kad gerai išdžiūtų.
Laukų karaliai
Kukurūzai dažnai vadinami laukų karaliais. Kas gi uždėjo šiems gerai pasaulyje žinomiems augalams karūną ir kas nulėmė, kad grūdinių kultūrų tarpe užima tik garbingą trečiąją vietą (po kviečių ir ryžių)? Tai ir per praėjusį šimtmetį pagausėjusios auginimo sritys, ir viso augalo panaudojimas (maistui, vaistams, techninėms reikmėms), bet svarbiausia – grūdų biocheminė sudėtis.
Atsižvelgiant į veislę ir auginimo sąlygas, baltymų grūduose susikaupia 7–20%, riebalų – 8–10% (sočiųjų, mono- ir polinesočių riebalų rūgščių pavidalu), angliavandenių – 70% (daugiausia krakmolo). Juose yra iki 2% mineralinių medžiagų – fosforo (108 mg%), kalio (229 mg%), natrio, mangano, kalcio, magnio, fosforo, geležies, cinko, seleno, jodo, vario ir kitų elementų, vitaminų A, E, B grupės (B1, B2, B6), PP (niacino), C (apie 12 mg%), folio rūgšties, biotino, pantoteno rūgšties.
Kukurūzai nėra kaloringi: 100 g – tik 94 kcal.
Ant mūsų stalo
Daugiausia grūdų sunaudojama miltams, kruopoms, dribsniams, lazdelėms, pūstiems kukurūzams, krakmolui, dekstrinui, gliukozei, sirupui gaminti. Iš jų išgaunamos gliutamo ir acto rūgštys, varomas spiritas. Iš gemalų spaudžiamas aliejus, išgaunamas vitaminas E. Kai kuriose Pietų Amerikos valstybėse (Brazilijoje, Argentinoje) iš kukurūzų verdamas aukštos kokybės alus, gaminamas burbonas (viskio destiliatas), džinas. Daug pieninės brandos grūdų, neprinokusių „nykštukinių“ burbuolių konservuojama.
Iš kukurūzų galima pasigaminti įvairių vertingų patiekalų. Garnyrams, sriuboms, košėms tinka kruopos ir miltai. Konservuoti grūdai – nepakeičiamas salotų, mišrainių priedas. Jie tiekiami prie kitų daržovių, omletų, tinka sklindžiams įdaryti.
Daugiausia kukurūzų maistui suvartojama Pietų šalyse. Italijoje iš jų gaminama polenta, Meksikoje kepamos tortilijos. Populiarūs ir kinų, tailandiečių virtuvėse. Rumunijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Moldavijoje ir kitose valstybėse nuo seno verdama mamalyga, patiekiama kaip garnyras. Daugumai šių šalių gyventojų ji atstoja duoną.
Kukurūzų košė „Mamalyga“
0,5 kg kukurūzų miltų, 100 g sviesto, 1,5 l vandens, 200 g brinzos, druskos (pagal skonį).
Į užvirusį pasūdytą vandenį plona srovele, atsargiai, kad nesušoktų į gumuliukus, suberiami miltai. Verdama ant silpnos ugnies, visą laiką maišant mediniu šaukštu, apie 35–40 min. Jei košė pradeda tirštėti, reikia įpilti truputį karšto vandens ir toliau virti, iki nebelips prie puodo sienelių.
Nukėlus nuo ugnies, ją reikia dar kelias minutes pamaišyti. Po to lygiu sluoksniu išpilama ant vandeniu suvilgytos skardos ar padėklo ir paliekama, kol sustings. Košė siūlu supjaustoma vienodais gabaliukais. Jie sudedami į lėkštes, pabarstomi susmulkinta brinza ir apšlakstomi ištirpintu sviestu.
Virtos burbulės su sviestu
8 kukurūzų burbuolės, 2 šaukštai sviesto, druskos, cukraus, pipirų (pagal skonį).
Pašalinami burbuoles dengiantys lapai. Jos nuplaunamos. Verdamos dideliame puode, pasaldintame ir pasūdytame vandenyje, apie 25 min, kol grūdai suminkštėja. Išvirusios burbuolės išgriebiamos, sudedamos ant sietelio, kad nusausėtų. Dar karštos užpilamos pasūdytu sviestu ir pagardinamos pipirais.
Virtos burbuolės imamos rankomis, ir nuo jų valgomi grūdai. Patogiau laikyti, į galus įsmeigus smeigtukus.
Gydymas kukurūzais
Kukurūzuose esančios veikliosios medžiagos:
*stiprina nervų sistemą, didina gyvybingumą, atsparumą stresui (vitaminas B1, pantoteno rūgštis, manganas), imuninę sistemą (selenas), raumenis, širdį, regeneruoja jungiamąjį audinį (kalis, magnis, cinkas),
*gerina nuotaiką, padeda susikaupti (niacinas, angliavandeniai),
*spartina kraujodarą, kraujo atsistatymą, stimuliuoja ląstelių augimą, jaunina organizmą (geležis, folio rūgštis),
*gerina lytinių liaukų veiklą, gydo lytinį šaltumą ir impotenciją (cinkas, polinesočiosios riebalų rūgštys, vitaminas E).
Netradicinėje medicinoje vartojami įvairūs šių augalų produktai. Aliejus (po 75 ml per dieną) taikomas aterosklerozės profilaktikai ir gydymui (gerokai sumažina cholesterolio kiekį).
Žiedynų liemenėliai su purkomis (Stigmata Maydis) renkami bręstant burbuolėms. Jie nedelsiant išdžiovinami, nes ilgiau laikant žūsta veikliosios medžiagos. Tinkamai paruoštoje žaliavoje yra sitosterolio, stigmasterolio, riebiųjų ir eterinių aliejų, karčiųjų glikozidų, gausu saponinų (net iki 3%), vitaminų C ir K, dervų.
Liaudies medicina kukurūzų purkų nuovirais, antpilais rekomenduoja gydyti kepenų, tulžies latakų ir pūslės, inkstų akmenligę, šlapimo pūslės uždegimus. Žinoma, kad jos skatina kraujo krešėjimą. Tad nuovirą ir antpilą galima vartoti kaip kraujavimą stabdančius vaistus. Norintiems sumažinti antsvorį ar suliesėti, patartina kukurūzų purkomis gardinti maistą, dėti jų į salotas, garnyrus.
