Neurologai, neuropatologai, pediatrai, psichologai, psichiatrai, pedagogai – visų šių profesijų žmonės susiduria su vaikiškomis isterijomis kasdien.
Vaikiška isterija – tai stiprus emocinis išsiliejimas, priepuolis, lydimas neigiamų emocijų: susierzinimo, pykčio, nevilties, agresijos. Simptomai, kurie lydi vaikiškas isterijas, vienodi ir berniukų, ir mergaičių: garsus klyksmas, verksmas, kūno susirietimas atgal (isterinis tiltelis), vaikas isterijos būsenoje silpnai kontroliuoja savo motoriką, jis gali galva daužyti sieną ar grindis ir nejausti skausmo.
Vaikiška isterija lygi psichinei afekto būklei, ji gali kilti netikėtai, esant stipriam emociniam dirgikliui (vaikui stipriu dirgikliu gali tapti banalus tėvų „ne“, atsisakymas patenkinti jo norus ir prašymus). Pati isterija trunka neilgai, dažniausiai vaikas verkia ir rėkia tik tam, kad pasiektų savo tikslą.
Labiausiai į isterijas linkę vaikai su silpna nervų sistema, neurologiniais pažeidimais, taip pat isterinius priepuolius lemia ir pervargimas, emocinis susijaudinimas, alkis ar noras miegoti, prasta savijauta ir žinojimas, kad tokiu keliu galima pasiekti norimo objekto.
Vaikiška isterija – reiškinys, sutinkamas gan dažnai, vis dėlto jis nėra nepavojingas trapiai vaikiškai psichikai. Nesiimant jokių priemonių kovai su isterija ir jos profilaktikai, tai gali paveikti vaiko nervų sistemą ir jo charakterį. Dažni isteriniai priepuoliai išderina vaiko nervų sistemą ir gali nulemti psichogeninius pokyčius. Isterija taps vaiko charakterio dalimi ir lydės jį visą gyvenimą.
Kartais isterija baigiasi vėmimu, dusimu (vaikas lyg ima dusti), o kartais vaikas tampa labai tylus, silpnas, gali greitai užmigti. Jei jūsų vaikas kenčia nuo isterinių priepuolių su tokiais simptomais, kreipkitės į neuropatologą, gali būti, kad jo nervų sistemai reikia korekcijos.
Kaip ir bet koks kitas reiškinys, isterinis priepuolis kyla dėl kelių priežasčių. Kad vaikui kiltų isterija, jam reikia dingsties (emocijos, kaip jau sakėme), taip pat būtini žiūrovai (būdami vieni vaikai retai kelia isterijas ir greitai jas nutraukia, kai žiūrovų neatsiranda), ir... atsakomoji tėvų reakcija. Jei vaikas žino, kad mama ar tėtis pasimeta ir nieko negali padaryti, kai jam prasideda isterija, jis ims dažnai naudoti šį metodą.
Būdingiausias isterijos periodas – nuo metų iki penkerių. Jaunesni ir vyresni vaikai retai kelia isterijas, ypač jei žino, kad toks elgesys gresia nemalonumais ar bausme.
Sudėtingiausias – dvejų metų periodas, kai vaikas bando užsiimti poziciją „aš pats“ ir jo norų nevykdymas kelia jam isteriją.
Ką daryti, jei vaikui prasidėjo isterija?
Vaikiška isterija gali kilti visiškai netikėtai, ir dauguma tėvų, susidūrę su tokiu reiškiniu pirmą kartą, nežino, kaip elgtis ir kaip nuraminti vaiką.
Svarbiausia, kaip sakė Karlsonas: „Ramybės, tiktai ramybės“. Jei pasimesite, greitai bus galima išvysti du isteriškus personažus: vaiką, kuris suprato, kad nuspaudė reikiamą mygtuką, ir tėvą, kuris stengiasi atvesti savo atžalą į protą riksmais: „Liaukis, nustok, gausi per užpakalį“...
Jei vaikas pradėjo isterijas viešoje vietoje (parduotuvėje, poliklinikoje), geriausia kuo greičiau palikti veiksmo vietą. Išveskite iš ten vaiką ir nusisukite nuo jo, be žiūrovų jis greit nustos verkti ir rėkti, o ir jums neteks klausyti aplinkinių nuomonės bei patarimų.
Viena būdingiausių tėvų klaidų – kad jie nusileidžia vaikui, pradėjusiam klykti viešoje vietoje, kad išvengtų nereikalingų scenų. Nereikia to daryti, kartais gana vieno karto, kad vaikas suprastų, jog būtent toks elgesio tipas leis jam gauti tai, ko jis nori, ir tuomet pasekmių neišvengsite.
Jei vaikas isterikuoti ėmė namie, ramiu lygiu balsu pasakykite, kad taip jis nieko nepasieks, ir palikite patalpą. Nusiraminusį vaiką galima nuprausti, duoti jam atsigerti, užimti kokia nors veikla: parodyti žaisliuką, pavartyti knygelę, bet nešokinėkite aplink jį, nerodykite pernelyg daug meilės ir rūpesčio, nes vaikas tai prisimins ir gali kelti scenas vien tam, kad susilauktų dėmesio.
Kartais isterija – vienintelis galimas vaiko reagavimo būdas, jei jūs jį spaudžiate, elgiatės pernelyg autoritariškai. Jis protestuos keldamas isterijas, parodydamas, kad jam nepatinka jūsų elgesys ir santykis su juo.
Jei vaikas ėmė isterikuoti, neišsigąskite. Kone kiekviena šeima susiduria su šiuo mažylio raidos etapu. Kartais vaikai mato, kaip isterikuoja kiti ir kopijuoja jų elgesį, siekdami sužinoti, ką darys tokiu atveju jų tėvai. Priklausomai nuo to, kiek vaikui metų, galima bandyti jam išaiškinti, kad isterija – neveiksmingas elgesio būdas, kad nieko gero ji nesuteikia. Taip pat galima vaikui papasakoti apie tai, kad esti galybė būdų išreikšti savo norus, emocijas ir jausmus.
