Represijos prieš homoseksualų vaiką neturi jokios naudos
Paklaustas, ar reikėtų susirūpinti tėvams, kurių mažylis domisi ne savo lyčiai priskiriamais objektais, Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorius Vytautas Gudonis pirmiausiai pasidžiaugė tėvų akylumu.
„Šiandien tėvai nėra abejingi savo šiems reikalams ir yra pastabūs. Tai gerai. Labai dažnai, kai tėvai jau kreipiasi dėl kokių nors vaiko problemų, o psichologai klausinėja apie vaiko elgesį, jie sako nieko nepastebėję. Kita vertus, neturėtų būti didelių baimės akių, o jei vaikas ir bus netradicinės orientacijos, tai susiję su paveldimumu, taigi yra įgimta ir jokia korekcija neturės naudos. Jei pradėsime kažką keisti, brukti jam žaislus, su kuriais jis nenori žaisti, gausis, kad mes neįsiklausome į jo poreikius, o primetame savo žaidimo sąlygas.
Kita vertus, toks elgesys nebūtinai turi byloti apie seksualinę pakraipą. Bet kuriuo atveju tokių elgesio apraiškų, V. Gudonio manymu, nereikia drausti, nes jos kalba apie tai, kad vaikas turi kažkokių vidinių poreikių.
„Pavyzdžiui, aš buvau ketvirtas brolis šeimoje, o prieš mane buvo trys seserys. Ir aplinkui tik mergaitės augo. Visgi aš su lėlėmis nežaidžiau – ieškojau mašinyčių, o vėliau su kaimynų mergaitėmis, apsiginklavę „automatais“, eidavome šaudyti. Aš buvau jų karo vadas. Kita vertus, tėvai įpratę labai reguliuoti – sukišti vaiką į tam tikrus griežtus elgesio rėmus ir nė žingsnio į šoną. Žinoma, visada reikia pasiūlyti veiksmų įvairovę, bet ne drausti ir nereguliuoti. Reikia leisti tai raidai normaliai skleistis, be jokių laužymų ir draudimų, nes tai gali neigiamai paveikti vaiko psichiką“, - įsitikinęs psichologas ir pedagogas.
Šiandieninis šeimos modelis berniukus verčia mėgdžioti mamą
Anot psichologės Rūtos Bačiulytės, kalbant apie lytiškumą plačiąja prasme, vaikai visgi yra lytinės būtybės – mergaitės ir berniukai. Kelias, kuriuo vaikas atranda savo lytinę tapatybę, kas jis – berniukas ar mergaitė, kaip žaidžia berniukai ir kaip žaidžia mergaitės, gali būti individualus. Tačiau jau apie trečiuosius-ketvirtuosius gyvenimo metus visi vaikai žino, kokios lyties jie yra.
Šios tapatybės paieškoms didžiulę įtaką turi aplinka. Jei ji yra labai moteriška, perdėtai globėjiška, gali būti, kad ir berniukas išreikš tokias savybes, kurios atrodys labai moteriškos. O jei mergaitė, pavyzdžiui, auga su vyresniais broliais, visai gali būti, kad ji labiau domėsis mašinytėmis ir kitais stereotipiškai berniukiškais žaislais nei lėlėmis.
„Ką vaikas mato aplinkoje, tai jis ir mėgdžioja. Tai pagrindinė jo mokymosi forma. Jei mergaitė mato, kad mama dažosi, šukuojasi, dabinasi, ji, tapatindamasi su mama, tikrai mėgins tai daryti. Ji apsikarstys karoliais nuo galvos iki kojų, įsispirs į aukštakulnius, nes myli mamą ir nori būti į ją panaši. Berniukas taip pat gali mėgdžioti mamą. Tai yra šiuolaikinių berniukų problema, nes jie vis daugiau laiko praleidžia su moterimis – tiek namuose, tiek ugdymo įstaigose.
Neretai berniukui sunku atrasti mėgdžiojimo objektą tėtyje, nes jo praktiškai nemato, nežino, kaip jis elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje, todėl natūraliai ima mėgdžioti mamą. Pavyzdžiui, jis mato, kaip mama gamina ir nori daryti tą patį. Ir tame nėra nieko bloga. Jei vaikui drausime, užkirsime kelią jo individualioms paieškoms ir apskritai nuvertinsime jį kaip asmenybę. Taigi neturėtų būti panikos, jei trejų ar ketverių metus vaikas save vienaip ar kitaip išreiškia. Galbūt tik reikėtų atkreipti dėmesį, ar jis turi pakankamai bendravimo su kitos lyties atstovais“, - patarė psichologė.
„O jei vaikas iš prigimties yra homoseksualus... Tyrimai įvairūs, bet yra teorijų, ir jos visai pasitvirtina, kad dalis žmonių genetiškai turi polinkį į homoseksualumą. Ir nieko čia nepakeisi – gali ugdyti vaiką kaip nori, bet tai vis tiek anksčiau ar vėliau pasireikš. O tuomet turėsime ne tik homoseksualų, bet labai nepasitikintį savimi, sugniuždytą, kompleksuotą žmogų. Svarbu, kad vaikas, koks jis bebūtų, jaustų savo vertę, o tam tėvai turi jį priimti“, - patarė R. Bačiulytė.
Ar blogai būti „fifa“?
Beje, yra tėvų, kurie jaudinasi ir dėl kito kraštutinumo – kai ketverių-penkerių metų mergaitė taip domisi moteriškumo atributais, jog tėvai baiminasi, kad ji neišaugtų, liaudies žargonu tariant, „fifa“.
Anot V. Gudonio, galbūt iš tokios mergaitės išaugs garsi kosmetologė, kvepalų degustatorė ar itokia moteriškos industrijos specialistė.
„Pirmiausiai tėvams reikia pasidomėti, iš kur toks susidomėjimas ateina, ar ne iš visuomenės ir šeimos. Aš žinau atvejį, kai mergaitė, kurios mama – manekenė, taip pat svajoja apie manekenės karjerą ir nieko daugiau nenori žinoti. Ji neturi motyvacijos mokytis, nenori skalbtis savo rūbelių, nors yra tokio amžiaus, kad jau galėtų, nes įsitikinusi, kad viso to jai neprireiks. Tai, aišku, kraštutinumas. Tačiau iš esmės, jei vaikas nėra veikiamas stipraus pavyzdžio iš išorės, nereikėtų jam drausti domėtis tuo, kas jam patinka. Aišku, galima pasiūlyti adekvačių žaidimų, bet jeigu jis nepriima, nereikėtų taikytis prievartos“, - įsitikinęs pašnekovas.
„O ar tikrai blogai būti labai moteriška moterimi? Mokėti pasipuošti, paryškinti savo išvaizdą – tai irgi gali būti vienas iš prisitaikymo visuomenėje būdų. Jei tėvai jaudinasi, kad mergaitė nebūtų vienpusiška, reikia suteikti jai daugiau galimybių pamatyti, jog yra ir kitų patrauklių dalykų – sportas, menas, dailė, šokis ir pan. Nedraudžiant to, kas jai patinka, galima praplėsti jos saviraiškos galimybes, jos pasaulėžiūrą“, - antrino R. Bačiulytė.
