Ką rodo naujausi tyrimai?
Paauglio būseną stipriai veikia stiprūs jo kūno pokyčiai. Anksčiau mokslininkai manė, kad irzlumo priežastis yra pakitusi hormonų veikla. Tačiau dabartinės naujausios tyrimų technologijos, tokios kaip galvos smegenų skenavimas, parodė, kad paauglių smegenyse vyksta daugiau nei dvidešimt struktūrinių pokyčių. Amerikiečių mokslininkas atliko tyrimus su 400 vaikų: jų smegenis skenavo kas dvejus metus. Mokslininkai pastebėjo, kad per paauglystę smegenys po truputį „džiūsta“, netekdamos apie 1 proc. pilkųjų ląstelių kasmet.
Dėl šio „smegenų džiūvimo“ pradeda veikti vaikystėje atsiradusios, tačiau iki tol nenaudotos jungtys smegenyse. Taip paauglių smegenyse atsiranda daug daugiau jautrių vietų. Mokslininkai teigia, kad visa tai vyksta priekinėje smegenų dalyje, kuri atsakinga už impulsų kontroliavimą, sprendimų priėmimą bei jų įgyvendinimą.
Tyrimo autoriai įsitikinę, kad būtent dėl šio smegenų jautrumo paaugliai kartais priima keistus sprendimus. Priekinė smegenų dalis taip pat prižiūri ir emocinės informacijos keliavimą. Tad padidėjęs jautrumas kai kuriems paaugliams gali lemti nepastovias nuotaikas.
Tyrimai rodo, kad paauglystėje sumažėja baimingumas. Pavyzdžiui, žymiame moksliniame leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbti tyrimų su pelėmis duomenys patvirtina baimingumo sumažėjimo paauglystėje biologinį pagrindą: „kai pelės tampa paauglėmis, atsiranda laikinas baimės užgniaužimas, kuris yra susijęs su atbukusia migdolinio kūno sinapsine veikla ir sumažėjusiais hipokampui siunčiamais signalais“.
Mokslininkai daro išvadą, kad panašūs procesai vyksta ir su paaugliais. Šis baimingumo sumažėjimas paaiškina, kodėl paaugliai linkę gana drąsiai eksperimentuoti ir patiria sunkumų vertindami riziką ir neigiamas pasekmes (pavyzdžiui, viršija greitį vairuodami, vartoja svaiginamąsias medžiagas, užsiima nesaugiu seksu).
Tyrimai rodo, kad emociniam brendimui ankstyvojoje paauglystėje yra itin svarbus prieškaktinės srities ventral striatum vystymasis (smegenų srityje, dažniausiai siejamoje su malonumo potyriu), šios srities aktyvumas apie tryliktuosius gyvenimo metus būna reikšmingai padidėjęs. Kaip tik apie tryliktus metus tėvai ryškiausiai pastebi pasikeitusias vaikų nuotaikas ir stipresnes jų išraiškas, netgi patys vis dažniau sako: „Atrodo, jis specialiai mane erzina ir dar mėgaujasi tuo, kad gali greitai mane išvesti iš pusiausvyros.“
Oregono universiteto psichologijos profesorė Jennifer H. Pfeifer patvirtina, kad, kaip ir paprastai manoma, paaugliai lengvai pasiduoda bendraamžių spaudimui. Kita vertus, anot autorės, paauglystė – tai metas, kai jaunas žmogus išmoksta ir atsispirti bendraamžių spaudimui.
Paauglystė – tai laikotarpis, kai smarkiai padidėja rizika susirgti depresija, ypač mergaitėms. Atliekant tyrimus pastebėta, jog paauglių smegenų migdolinis kūnas (corpus amygdaloideum) pastebimai reaguoja tada, kai demonstruojami liūdni veidai. Migdolinis kūnas vaidina svarbų vaidmenį emocinėse reakcijose. Tyrėjų teigimu, šis padidėjęs jautrumas matant liūdnus veidus gali paaiškinti, kodėl paaugliai yra linkę susirgti depresija.
Taigi, apibendrinant tyrimų išvadas galima pasakyti, kad paauglystė – tai laikotarpis, kada sumažėja baimės jausmas, atsiranda daugiau liūdesio, padidėja kritiškumas aplinkiniams, o didžiausias malonumas patiriamas būnant su bendraamžiais. O visa tai yra nulemta biologiškai.
Pagalba sau
Nevaldomos situacijos ir nepageidaujamas elgesys mus, tėvus, paprastai varo iš proto. Kitais žodžiais tariant, kyla daug pykčio ir desperatiškas noras situaciją sukontroliuoti, kad viskas būtų taip, „kaip turi būti“. Net ir susilaikę nuo beatodairiškos kontrolės, bet neapvaldę savo emocijų dažnai „baudžiame“ savo paauglį kitais būdais: nebebendraujame su juo, vengiame būti kartu arba elgiamės šiurkščiai ir pernelyg griežtai. Taip atstumtas paauglys išgyvena nerimą, netikrumą, įtampą. Neišvengiamai atsiranda per didelis atstumas tarp paauglio ir tėvų. Taigi, ką daryti, jei dėl netinkamo paauglio elgesio mums sukilo stiprios neigiamos emocijos ir sunku jas suvaldyti?
Mums būtina turėti bent vieną ar keletą žmonių, su kuriais galėtume pasikalbėti apie tai, kaip mus paaugliai ir jų elgesys varo iš proto. Gerai būtų, jei šie žmonės sugebėtų mus išklausyti be kritikos ir pamokslavimų.
Nuleidę garą, savo paaugliui galėsime jau ramiau pasakyti: „Aš jaučiuosi beviltiškai. Sužinojęs, kad su draugėmis prisigėrei, norėjau tave prilupti, nežinojau, kur padėti savo įsiūtį. Dar ir dabar man kraujas verda. Matau, kad tu taip pat jautiesi nekaip. Apie šį įvykį turėtume pasikalbėti rytoj.“
Praktika rodo, kad, išaušus rytojui, nors pokalbis ir nebus malonus, tačiau jo metu galbūt labiau seksis išvengti pažeminimų, kategoriškumo, o ir nuoskaudos bus mažiau. Svarbiausia – išsakyti, kaip tuo metu jaučiamės dėl vaikų elgesio patys, ir nepriimti jokių sprendimų tuojau pat. Skirkime laiko sau. Juk nėra jokio efektyvaus būdo, kaip nuolatos sutarti. Reikia kalbėti apie savo jausmus ir apibūdinti problemą. Tai yra gana efektyvi savigalba.
Šiuo savigalbos būdu ne kartą pasinaudojau ir pati. Kam skambinau norėdama nuleisti garą? Savo bendradarbėms, jau atlaikiusioms savo vaikų paauglystę. Už tai esu joms labai dėkinga.
Bus tęsinys
Spalio mėn. žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Geisti gyvenimo. Interviu su poete Indre Valantinaite
Pirmojo įspūdžio anatomija
Mes – paauglių tėvai
Kaip pagauti bėgantį laiką?
Atidėliojimas
Trys klausimai apie laiką
Kaip (ne)padėti artimui savo?
Meilė tinkle
Ką mena jūsų vardas?
Netikėtas susirinkimas
Viešųjų intelektualų dilemos
Kai sudūžta meilė...
Paslaptingasis ebru
Radikali tiesa praktiškai
