Tyrimai rodo, kad žmogaus sąžiningumą ir nuolaidumą lemia genai
Mokslininkas savo knygoje „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“ teigia, kad šiandien išsivysčiusiose šalyse patenkinti bazinius vaikų poreikius jau nėra taip sudėtinga, kaip anksčiau, todėl mes sau, kaip tėvams, pradėjome kelti didesnius reikalavimus: šiuolaikiniai tėvai jaučiasi įsipareigoję įvairiausiais būdais investuoti į vaikų ateitį. Anot knygos autoriaus, taip jie tik apsunkina gyvenimą sau ir vaikams.
„Išgirdę mano patarimą žmonės iš karto regi vaizdinius, kuriuose tingūs tėvai veltėdžiauja, o barbarų vaikų ordos degina Romą. Tačiau vaikai daug atsparesni nei manome. Gamta laimi, ypač po kurio laiko. Jeigu jūsų vaikas būtų augęs visai kitokioje šeimoje, veikiausiai būtų užaugęs toks pats. Tėvai nenori girdėti, kad aukojasi veltui. Tačiau iš tiesų jums nereikia sukti galvos dėl to, kaip užauginti pasididžiavimo vertus vaikus. Nereikia stengtis atitikti varginančių standartų, kuriuos nustatė kaimynystėje gyvenantys Supermama arba Supertėtis. Užuot tai darę, auginkite savo vaikus taip, kaip patogu jums, ir liaukitės nerimauti. Jūsų vaikai užaugs gerais žmonėmis. Dauguma tokie ir užauga“, - revoliucingą idėją skaitytojų teismui pateikia B. Caplanas.
Anot jo, tipiškose šeimose paveldėjimas ir auklėjimas glaudžiai susiję, todėl sunku atskirti jų įtaką. Tačiau įvaikintų vaikų tyrimai rodo, kad kol vaikai maži, jie šiek tiek panašūs į įtėvius, tačiau kai suauga, panašumas dažniausiai išnyksta. Tuo tarpu identiški dvyniai, net ir augdami skirtingose šeimose, būna labai panašūs.
„Žinoma, yra begalė pavyzdžių, kai auklėjimas svarbus. Jei vaiką auginsite spintoje ir jis niekada negirdės žmonių kalbos, kalbėti neišmoks“, - sutinka B. Caplanas. Visgi jis tikina, kad jei ne viską galima paaiškinti genetika, dar nereiškia, kad viską galima paaiškinti auklėjimu. Dažnai dedamas lygybės ženklas tarp auklėjimo ir aplinkos, kitaip tariant, tarp „vienodai auklėjami“ ir „užauginti tų pačių žmonių“. Jei tėvų pajamos, išsilavinimas, šeiminė padėtis, religinės pažiūros, gyvenamasis rajonas daro poveikį vaikui, tai vadinama auklėjimu. Tačiau tai tik aplinka.
Knygoje autorius pateikia tyrimų rezultatus, anot kurių, atskirai augę identiški dvyniai mokslo testus atlieka labai panašiai, o įvaikinti vaikai, net auklėjami aukštą intelekto koeficientą turinčių tėvų, yra ne protingesni nei augę vidutinėse šeimose. Taip pat JAV nacionalinis ilgalaikis jaunuolių sveikatos tyrimas parodė, kad kartu užaugusių, bet giminystės ryšiais nesusijusių vaikų pažymių vidurkis labai skiriasi, tuo tarpu dvyniai, net ir augdami skirtingose šeimose, mokėsi panašiai.
„Bene labiausiai nepajudinamas teiginys, kad tėvai gali paveikti vaikų charakterį. Taip jau nutinka, kad dažniausiai geri vaikai užauga gerose šeimose, tačiau tai susiję ne su auklėjimu, bet su paveldėjimu. Švedijoje buvo tirti 500 atskirai ir 600 kartu užaugusių dvynių. Asmenybės testai parodė, kad auklėjamasis poveikis yra nedidelis arba vidutinis. Vėlesni tyrimai nustatė dar mažesnį auklėjimo poveikį charakterio formavimuisi. Pavyzdžiui, Vokietijoje apklausus apie 2000 dvynių nustatytas didelis paveldėjimo poveikis sąžiningumui ir nuolaidumui, bet auklėjimo įtaka nerasta“, - tikino amerikiečių mokslininkas.
Tėvai kenčia nuo kontrolės iliuzijos
B. Caplano teigimu, taip pat įrodyta, kad tėvai menkai gali paveikti su genais susijusius elgesio stereotipus. Dar 1984 m. buvo paskelbta apie Danijoje vykusį tyrimą, kuriame dalyvavo 15 tūkst. 15 metų ir vyresnių įvaikių, įtėvių bei biologinių tėvų. Jei įvaikintų jaunuolių biologiniai tėvai nepažeidinėjo įstatymų, jų įtėvių elgesys padėties beveik nepakeisdavo: už ką nors teisiami būdavo 13,5 proc. įvaikintų jaunuolių, kurių tiek biologiniai tėvai, tiek įtėviai laikėsi įstatymų, ir 14,7 proc. jaunuolių, kurių biologiniai tėvai laikėsi įstatymų, o įtėviai jiems nusižengdavo.
Tačiau jei įvaikiai turėjo įstatymams nusižengiančius tėvus, auklėjimas buvo svarbus: už nusižengimą buvo nuteisiama 20 proc. jaunuolių, turinčių įstatymų nesilaikančius biologinius tėvus ir jų besilaikančius įtėvius, bei 24,5 proc. jaunuolių, kurių tiek tėvai, tiek įtėviai nesilaikė įstatymų.
Tačiau kiti tyrimai, anot autoriaus, rodo, kad suaugusių vyrų polinkiui nusikalsti auklėjimas jau nebeturi įtakos. „Mes galime paveikti vaiko elgesį, tačiau ši įtaka neilgalaikė. Didesnė auklėjimo įtaka pastebima tik iki trejų-ketverių metų, o vėliau ji silpsta. Vertingiausia tėvų dovana vaikams – ne pinigai, ryšiai ar pagalba darant namų darbus, o tinkami genai“, - teigė B. Caplanas.
Anot jo, nevienareikšmiai tyrimų rezultatai tik dėl tėvų įtakos, lemiančios, ar vaikai rūkys ir vartos alkoholį bei narkotikus. Silpnas ryšys nustatytas tarp auklėjimo ir marihuanos. Taip pat jei vaiką užaugina rūkantys tėvai, jis turi daugiau šansų nerūkyti, o jei tėvai nevartoja alkoholio, tikimybė, kad ir vaikas jo nevartos, padidėja 20 proc.
„Savo vaikams tėvai linki geriausio, tačiau auklėjimo įtaka, ar vaikas gaus geriausia, stulbinamai menka. Kita vertus, tai gera naujiena ir tėvams, ir vaikams. Dėl bergždžio tikėjimo auklėjimo svarba veltui švaistomos jėgos ir praleidžiamos progos. Jei klaidingai manysite, kad jūsų vaiko sveikata, protiniai gebėjimai, laimė, sėkmė, charakteris ir vertybės labai priklauso nuo jūsų pastangų, veltui liesite prakaitą ir ašaras. Žinokite: jei kartu juokiatės, jūsų vaikams bus viskas gerai. Vaikus reikia tiesiog apgaubti meile ir pagarba, sudaryti jiems geras sąlygas atsiskleisti bei džiaugtis kartu praleistu laiku“, - tikina autorius.
Anot jo, tėvai kenčia nuo to, ką psichologai vadina kontrolės iliuzija. Skristi lėktuvu 100 kartų saugiau nei važiuoti mašina, tačiau didžioji dauguma žmonių saugiau jaučiasi prie vairo, nes jie mano kontroliuojantys padėtį. Deja, kontrolė pervertinama, nes auginant vaiką svarbiausias ne rezultatas, o kelionė.
„Tai nereiškia, kad jūsų vaikai bus blogi. Jeigu manyčiau, kad mano sūnaus ateitis pirmiausiai priklauso nuo mano veiksmų, kiekvieną kartą, kai sėdamės žiūrėti „Simpsonų“, jaudinčiausi: geriau perskaitytume dar vieną knygą. Jei norite vaiko, kuriuo galėtumėte didžiuotis – doro žmogaus ir darbingo piliečio – padovanokite jam gyvybę, duokite jam maisto ir vandens, neužrakinkite jo drabužinėje, o gyvenimas pasirūpins kita kuo“, - įsitikinęs B. Caplanas.
Anot genetikų, polinkį į tiksliuosius ar humanitarinius mokslus labiau formuoja aplinka
Kaip genų ir aplinkos veiksnių įtaką vertina genetikos mokslo atstovai? Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros prof. Algirdo Utkaus, šis klausimas svarstomas dažnai. Vieni mokslininkai linkę didesnę reikšmę teikti genotipui, kiti – aplinkai, bet tiesa, kaip dažniausiai būna, turbūt yra per vidurį. Net tokį, atrodytų, objektyvų dalyką, kaip intelekto koeficientas, nelengva objektyviai įvertinti genotipo ir aplinkos veiksnių įtakos požiūriu.
„Moteris rašytoja turi dukrą, kuri tapo žinoma noveliste. Nutukę moteris ir vyras turi nutukusius vaikus. Vyras, kurio tėvas priklausomas nuo alkoholio, turi panašių bėdų. Šios charakteristikos įgytos, išmoktos ir nulemtos aplinkos, kurioje vaikai gyveno ar tai genetinių ir aplinkos veiksnių kombinacija? Šio klausimo sprendimui pasitelkiamas dvynių tyrimo metodas“, - teigė pašnekovas.
Dvyniai gali būti monozigotiniai (MZ) ir dizigotiniai (DZ). MZ dvyniai yra išsivystę iš vienos zigotos, o DZ dvyniai – iš dviejų kiaušialąsčių, kurios apvaisintos atskirais spermatozoidais, todėl turi tik 50 proc. bendrų genų.
Kiekybiniam paveldimumo ir aplinkos vaidmens įvertinimui naudojamos įvairios formulės, tačiau dažniau naudojamas paveldimumo koeficientas (P). Jei P artimas nuliui, požymis nulemtas tik aplinkos veiksnių; jei P lygus 1-0,7, požymio pasireiškimui dominuojančią įtaką turi genetiniai veiksniai; jei P lygus 0,4-0,7 – požymį veikia tiek aplinkos veiksniai, tiek genetinis polinkis.
Pavyzdžiui, kraujo grupė nulemta tik genotipo (P = 1); verbalinių gebėjimų P lygus 0,68, tai reiškia, kad svarbūs abu veiksniai; matematinių gebėjimų – 0,12-0,3 (daugiau įtakos turi aplinka); istorijos ir literatūros gabumų – 0,45 (lemia abu veiksniai); gamtos mokslų gabumų – 0,34 (labiau lemia aplinkos veiksniai), intelekto – 0,5 – 0,8 (gali būti įvairiai). Ūgio P lygus 0,76, kūno konstitucijos – 0,81, kūno masės indekso – 0,5, arterinio kraujo spaudimo – 0,6.
„Kalbant apie žmogaus elgesio ypatumus, reikia pabrėžti, kad kiekvienas žmogus jį supančią aplinką suvokia savaip, t. y. kiekvienas iš mūsų turi savą ne tik vidinį, bet ir išorinį pasaulį. Todėl mūsų reakcijos ir elgesio ypatumai skiriasi. Akivaizdūs net pačių paprasčiausių elgesio ypatumų panašumai, kurie stebimi tarp atskirai augusių MZ dvynių, gali būti to identiškai suprantamo išorinio pasaulio pasekmė. Visuomenę labai domina, ar gali būti paveldimas polinkis nusikalsti ir socialiai rizikingam elgesiui. Ir šiuo atveju negalima vienareikšmiai atsakyti – vieni mokslininkai mano, kad didesnę įtaką turi paveldimumas, kiti – aplinka“, - svarstė genetikas.
Kita vertus, paveldimumas – taip pat gan sudėtingas reiškinys. Pavyzdžiui, kaip šeimoje atsiranda „balta varna“? Pasirodo, nors vaikas 50 proc. genų paveldi iš motinos ir 50 proc. - iš tėvo, iš gautų genų susidaro kombinacijos, kurių neturi tėvai. Taigi vaikas yra nauja biologinė asmenybė su tam tikromis savybėmis, kurios panašios į tėvų, tačiau turi ir tik jam būdingų genų kombinacijų bei auga aplinkoje, kuri skiriasi nuo tos, kurioje augo jo tėvai.
„Visi tėvai trokšta, kad jų vaikai būtų sveiki, protingi ir gražūs. Tačiau visuomet yra tam tikra rizika, kad vaikas gali sirgti, jam gali nesisekti mokytis ir pan. Be abejo, įsivaikinant vaiką rizikos daugiau , jei nėštumo metu veikė žalingi aplinkos veiksniai, biologiniai tėvai sirgo genetinėmis ligomis. Kita vertus, ir biologinis vaikas gali būti su negalia“, - apibendrino pašnekovas.
