Mes tik pastebime,kad yra kvapas, tada klausiame ar vėl problema... Jis sako kad nespėjo. O dabar žiūriu, kad tai nesisprendžia ir jis tik pats kartais tai pastebėjęs ir jau pavėlavęs nusimauna suteptas kelnaites ir kažkur paslepia. Tik vėliau aš randu iš kvapo arba atsitiktinai.
Kai eina į mokyklą,prieš pamokas po pusryčių būtinai sakom, kad nueitų į tualetą atlikti "rimto" reikaliuko. Pasėdi ir padaro. O savaitgalį reikia daug ginčytis ir priversti nueiti pasėdėti, o kas keisčiausia, dažnai pasėdi ir nepadaro. Sako, tikrai nenoriu, kai norėsiu-nueisiu, net verkia kai kada, kad nebeverstume ilgiau sėdėti. Vėliau arba kitą dieną vėl užuodžiame tikra to žodžio prasme problemą.
Taip būdavo dažnai, kai buvo mažas. Arba apie trejus metus jam buvo tokia kaip ir krizė, nes aš klausiau net gydytojos. Jis atsisėsdavo ant puoduko, bet nieko nepadarydavo...
Dabar su tuo visaip bandom susitvarkyti. Kalbam, prašom, būna ir pykstamės stipriai, jis pradeda verkti, pažada, kad rytoj tikrai tai nepasikartos. Bet, pavyzdžiui, šiandien jau trečia ar ketvirta diena vyko tas pats. Vakar vakare apie tai kalbėjom, susitarėm. O ryte griežtai pasakiau pasėdėt, padarė. Bet kai vakare grįžo iš kiemo, užuodėm problemą ir buvo tas pats.
Kadangi jis antras sūnus, o pirmasis jau suaugęs ir kartu negyvena, noriu pabrėžti, kad mažajam tikrai dėmesio netrūksta. Yra su juo daug kalbama, jis pats yra bendraujantis, išreiškia savo mintis, parodo ir pasako kaip myli tėtį ir mamą. Mes taip pat per dieną daug kartų jam tai pasakome.
Mes vis galvojame, kokia priežastis ir sprendimas čia galėtų būti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Neseniai išleistoje vienos vaikų psichoterapeutės, Violetos Ouklander knygoje, labai taikliai ir nuostabiai įvardinama, jog suaugusieji kreipiasi pagalbos dėl tų vaikų elgesio segmentų, kurie vaikams padeda išgyventi ar kažkada atliko be galo svarbų vaidmenį jų išgyvenimo procese, jog jie vis dar nėra pasiruošę su jais atsisveikinti.
Kaip neįtikėtina, kad būtent tie veiksmai, kurie tėvams sukelia daugiausiai sunkumų, yra iššūkis su jais būti ir juos priimti, vaikui yra pagalba suvokti save, kartais net vienintelis būdas pajusti save kaip asmenį, kaip gyvą, vertą būti būtybę.
Iš kur tai kyla? Vėl toje pačioje knygoje nuostabiai ir paprastai aprašoma kaip vaikams sunku gyventi visuomenėje ir šeimoje, kurioje pyktis yra suvokiamas kaip bloga, nepageidautina, kitus gąsdinanti emocija.
Paprastai tėvams atrodo, jog šeimoje yra svarbiausi švelnūs, gražūs jausmai. Dėmesingumas vienas kitam. Savo laiške taip pat pabrėžiate juos, kaip jūsų šeimai būdingus ypatumus. Tai išties labai svarbu ir vaikui be galo reikalinga, kad jis jaustųsi mylimas ir saugus.
Tačiau vaikui svarbu, jog būtų priimama visa jo savastis. Tai yra ir sunkioji, prieštaraujančioji, pasimetusioji, baimingoji, liūdinčioji jo pusė, kuri dažniausiai pasirodo per pyktį.
Iš karto noriu pasakyti, kad mums, tėvams, priimti vaikų pyktį labai sunku. Net jei tai darome mintimis, žodžiais, pasitelkdami savo racionalumą ir žinojimą, jog to reikia vaikui, labiausiai mūsų požiūrį į šią stiprią emociją, vaikas perima stebėdamas mūsų elgesį. Tame tarpe ir mūsų pačių santykį su savo pykčiu, mūsų veiksmus, kai išgyvename šią emociją poroje, su artimais žmonėmis. Kaip jaučiamės, kai pykstame ant vaiko.
Labai dažnai, vaikai kurie slopina pyktį, jį slopina ne tik dėl to, kad mes jiems draudžiame pykti, bet ir dėl to, jog patys jaučiamės kalti dėl savo pykčio, suvokiame jį kaip sunkumų šaltinį, kaip jausmą, kurio reikia išvengti, kurio nereikia rodyti, kuris nepageidaujamas, kuris mus daro „negerus“, „nepriimtinus“ ir panašiai. Tokį savo asmeninį santykį su pykčiu mes lengvai perduodame vaikui, slopindami jo pykčio reakcijas, gėdydamiesi savo pykčio ar bijodami jo tiek savo, tiek vaiko pasaulyje.
Kaip tai siejasi su jūsų berniuko sunkumu? Išmatų sulaikymas yra vienas iš būdų neparodyti savo jausmų. Vaikas tarsi sulaiko tai, kas jame yra blogo: pyktis, nepasitenkinimas, baimės, liūdesys, kad tik neišgąsdintų jūsų, nesugriautų jūsų noro, kad „blogybių“ būtų kuo mažiau.
Berniukas tai daro tikrai pats to nesuprasdamas, tai jo organizmo reakcija į sunkius jausmus ir būdas juos išgyventi. Dėl to čia visiškai neveiksminga bandymas racionaliai keisti elgesį ar reguliuoti tuštinimosi įpročius, nes vaiko kūnas šiuo atveju yra nepavaldus protui. Jūsų noras kontroliuoti berniuko tuštinimąsi tik dar labiau pagilina sunkumą.
Ką daryti? Taigi pirmiausia labai svarbu jums, tėvams pasitraukti nuo šio sunkumo kontroliavimo ir bandymo spręsti. Kaip jau minėjau, šis sunkumas yra tik vidinių berniuko įtampų išraiška. Bandydami ją atimti iš berniuko, tik dar labiau ją įtvirtinsite.
Kitas dalykas, yra svarbu kuo daugiau sužinoti apie vaikų pyktį, jo svarbą vaiko ir iš esmės žmogaus asmens vystymuisi, brandai ir emocinei sveikatai. Ir pagrindinis žingsnis, kurį labai verta žengti, yra pagalbos ieškojimas pas vaikų psichologus. Tai yra vaiko vidinis pasaulis, į kurį tėvams ne visada drąsu ir saugu įeiti. Kita vertus, vaikui būtų labai sunku savo vidinius sunkumus spręsti su tėvais. Iš to, jog berniukas nevalingai sulaiko tuštinimąsi, galima nuspėti, jog jis kažką sulaiko savyje. Kažką, kas jam kelia nerimą ir nedrąsa dalintis tuo su jumis.
Tai yra normalu. Jokiu būdu nereiškia, jog esate blogi tėvai (dažnas jausmas, kuomet vaikui kažkas yra negerai). Visgi ne visada savo vaikams galime padėti patys ir dėl to verta prašyti profesionalų pagalbos, kurie parodys kryptį tiek jums, tiek jūsų sūnui.
