Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Prieš pradėdama dalinti rekomendacijas, kaip išgyvendinti jums nepatinkantį vaiko elgesį, norėčiau stabtelėti prie pačių laiške panaudotų sąvokų. Tai, kaip mes, tėvai, apibūdiname savo vaikų elgesį, rodo, kokiu žvilgsniu žvelgiame į mažylių bandymus pranešti apie save. Tokie žodžiai kaip „isterija“, „ožiukai“ patys savaime siejasi su kažkuo nemaloniu, su kažkuo, ko norisi nesutikti, auginant vaikus. Tačiau kas iš tikro slypi po jais?
Gaila, kad savo laiške nepaminėjote, kaip dažnai ir kokiose situacijose jūsų vaikas naudoja veiksmus, kuriuos priskiriate ožiavimuisi. Tai gana svarbus faktoriu, siekiant įvertinti, kiek tai yra normali vaiko emocijų išraiška, o kiek verta išties sunerimti. Stokodama žinių apie jūsų konkrečią situaciją ir remdamasi sakiniu „būna, kad užeina isterijos...“, kalbėsiu apie natūralias vaiko emocijas, kuriose galima rasti ir tokių apraiškų, kaip ilgas stiprėjantis verkimas, pereinantis į kūkčiojimą, spiegimą, rėkimą.
Taigi grįžtant prie sąvokų, norėčiau atkreipti dėmesį, kad tėvų neretai norimas panaikinti ir sutramdyti elgesys yra ne kas kita, kaip ypatingai intensyvus emocinis potyris, kurį išgyvena vaikas. Tai gali būti pyktis, liūdesys, bejėgiškumas, nusivylimas, nuovargis, nepasitenkinimas, didelis noras ir panašiai.
Bet kuriuo atveju vaikas patiria savo planų žlugimą (pvz., „noriu žaisti, bet esu pavargęs“, „noriu lipti ant lentynos, bet mama neleidžia“, „turėjau nuostabų planą, bet liepė eiti valgyti“) ir reakcija į tai. Kaip ir suaugusiųjų, taip ir vaikų elgesys gali labai skirtis. Vieni į tuos pačius dalykus reaguoja švelniau, kiti ypatingai impulsyviai, tačiau pagrindinė žinia, kai vaikas ima stipriai verkti, turėtų būti ta, kad jis yra apimtas stiprių nemalonių jausmų.
Kodėl reakcija stiprėja? Jūsų vaikas save suvokia kaip tą, kuris turi veikti pasaulį, o šis turi tenkinti jo poreikius. Jūsų mažylis vargiai suvokia jūsų norus, būseną, net jei jums atrodo, kad yra kitaip (tai labiau suaugusiųjų įsivaizdavimas). Vaikui yra blogai, jis ima naudoti tokį būdą, kuris, jo manymu, leistų greičiausiai gauti norimą daiktą, veiklą, kitų poreikių patenkinimą ir jį naudoja. Tačiau emocija stiprėja, vaikas nesupranta, kas su juo vyksta, pats negali nusiraminti, atsiranda pašaliniai jausmai ir reakcija „užsisuka“. Verkimą keičia rėkimas, žviegimas, kūkčiojimas, neretai ir vėmimas. Tai yra jūsų vadinama isterija arba ypatingai intensyvi emocinė išraiška.
Žinoma, kad tėvams ji yra nepatogi, nemaloni, per stipri, tačiau ją svarbu suvokti kaip vaiko ženklą, jog su juo kažkas ne taip ir jam reikia pagalbos. Tai reiškia, kad tikslas išgyvendinti „ožiukus“ turėtų pasikeisti į bandymą padėti vaikui nusiraminti. Tai yra pirmas žingsnis ir žinia – vaikas taip elgiasi ne tam, kad padarytų bloga mums, o dėl to, kad jam negerai.
Vaikas, kaip ir visi žmonės, negali nejausti. Bėda ta, kad jis kol kas sunkiai atpažįsta savo jausmus, o dar sunkiau jam pasirinkti konstruktyvius emocijų išreiškimo būdus. Stiprias emocines reakcijas derėtų ne slopinti, naikinti, o palaipsniui koreguoti. Pamažu vaiką mokyti naudoti kitus kelius savo jausmams parodyti.
Tam pasiekti naudojami keli būdai. Pradėti derėtų nuo aktyvaus klausymosi metodo. Kai vaikas jaučia, nederėtų sakyti „Nusiramink!“, „Neverk!“, o juo labiau ant jo pykti ar kaip nors gėdinti, žeminti, gąsdinti. Pagrindinis dalykas kantriai, ramiai būti su vaiku, neleisti jam žaloti savęs ir kitų, nenaudojant daug žodžių įvardinti jo jausmą. “Tu pyksti!” – pauzė – “Tu labai pyksti!” – “Aš su tavimi” ir panašiai. Tai gali užtrukti gana ilgai, net iki valandos. Kartotis ne vieną kartą. Tačiau ilgainiui vaikas jūsų išorinį balsą padaro vidiniu. Jis pats ima atpažinti savo jausmą ir sureaguoti švelniau.
Naudojant jausmų įvardinimą, galima neįkyriai bandyti vaiką nukreipti prie kitos veiklos. Duodant jam žinią, kad matote jo skausmą, liūdesį, nesėkmę, pyktį, su juo kurį laiką pabuvote, ir pamažu rodote jam galimybes veikti toliau. Toks jūsų buvimas su vaiku augina ir jūsų autoritetą jo akyse: jūs nenusileidžiate, jei iš ties negalima to, ko jis nori, tačiau leidžiate jam reaguoti į draudimą taip, kaip jis moka. Nederėtų tikėtis, kad vaikai ne tik nedarys to, kas nepatinka jums, bet patinka jiems, bet dar ir mandagiai priims draudimus.
Visgi savo reikalavimų sąrašą vertėtų peržiūrėti. Svarbu, kad vaikas turėtų aiškias ribas ten, kur jų būtinai reikia ir pakankamai savarankiškumo bei jūsų pasitikėjimo juo kitose situacijose. Vaikai su amžiumi vis labiau jaučia, kur tėvai draudžia dalykus dėl to, kad to reikia ir kur dėl to, kad ima nekantrauti, nepasitikėti ir panašiai. Čia neretai ir atsiranda erdvė stipriems prieštaravimams.
Jei vaiko intensyvūs jausmai pasikartoja konkrečiose situacijose, jas svarbu permąstyti ir arba jų vengti, nes gali būti, jog mažyliui jos yra per sudėtingos arba jas aptarti prieš joms įvykstant. Nederėtų daug reikalauti iš pavargusio, alkano, sergančio, bijančio vaiko. Arba tikėtis, kad mažasis išliks blaivus tose situacijose, kuriose mes patys pasimetame (pvz., vaikas parduotuvėje gali išsirinkti vieną daiktą, o mes patys išvažiuojame su vežimėliu prekių – vaikas yra per mažas, kad lengvai atsispirtų provokuojančiai aplinkai, o ypač jei to nedaro tėvai).
Taigi jūsų aprašytą vaiko elgesį vertėtų ne išgyvendinti, o mokytis priimti jo jausmus ir pamažu koreguoti jo reakcijas.
Rekomenduojame literatūra:
1. Gippenreiter J. “Bendrauti su vaiku. Kaip?”, 2008 m.
2. Faber A., Mazlish E. “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų.”, 2009 m.
Vaida
*******************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
