Savęs neėda
Samojedai pavadinti vienos iš tautų, gyvenusių Rusijos šiaurėje, vardu. Iškraipius žodį saamod, nencus vadino samojedais. Pavadinimas samoja rusų kalboje aiškinamas kaip samo (само – pats save) ir ėd (ед – ėdantis). Dėl nemalonaus šio žodžio atspalvio samojedai buvo pakeisti į nencus, o šunų pavadinimas išliko, bet jis neturi nieko bendra su savęs ėdimu.
Samojedai žmonėms padėjo prižiūrėti elnius, nakvojo įsirausę į purų sniegą arba elnių kailiais dengtuose čiumuose. Šildė ir saugojo žmones. Juos šaukė nencų laikomis, bjelkier, Arkties špicais. Vadino ir besišypsančiais šunimis, būtent šis pavadinimas geriausiai apibūdina samojedų charakterį.
Nukeliavo į Arktį ir Antarktidą
Fritjofas Nansenas, įžymusis geografas ir tyrinėtojas, su samojedų kinkiniais pasiekė Šiaurės ašigalį. Nemažai samojedų negrįžo ir pasiliko sniegynuose, jų pėdsakus sukaustė amžinasis įšalas.
Ši šunų veislė siejama ir su kitu istoriniu žygiu – 1911 m. Roaldas Amundsenas su 28 samojedais pasiekė Pietų ašigalį.
Vėliau minėti Šiaurės gražuoliai buvo atgabenti į Didžiąją Britaniją, juos pamėgo Karališkoji šeima, o tai garantavo populiarumą šunų parodose ir kasdieniame gyvenime.
Vaikiškai naivūs
Paklausti apie samojedų būdą, jų augintojai pabrėžia, kad tai primityvieji šunys. Gamtos grynuoliai, į kurių selekciją žmonės nesikišo. Tai gerai, bet turi ir savų trūkumų.
Žmogus, laikantis šunį šiaurietį, pirmiausia turi įsigilinti į tokio gyvūno prigimties slėpinius. Reikia būti kantriam šeimininkui. Vengti muštro ir prievartos. Geriau sukurti tokias situacijas, kad pats samojedas susidomėtų siūloma veikla. Iš prigimties jis yra darbštus, tuo ir reiktų pasinaudoti.
Šios veislės šunys visą laiką dirbo su žmonėmis ir dalijosi rūsčia Šiaurės kasdienybe. Todėl samojedai nori nuolat būti greta žmogaus, stebėti jo darbus. Palikti vieni, jie liūdi. O laimingi yra ne vienišo žmogaus draugijoje, bet šeimoje, ir dar laimingesni, jeigu žmonės turi Šiaurės šunų auginimo patirties.
Samojedai yra džiugūs ir naivūs kaip vaikai, tačiau jie savarankiški. Jų charakteris susiformavo dirbant proto įtampos reikalaujančius darbus, atšiauriomis sąlygomis nuolat talkinant žmonėms.
Mūsų krašte šios veislės šunų kiekis artėja prie šimto. Estai jų laiko apie 150, daug samojedų Suomijoje, Švedijoje bei Norvegijoje, kur su jais ir dabar medžiojama. Visai įprasta juos laikyti lauke, net spaudžiant 20-25° C šalčiui, samojedai gali nakvoti po atviru dangumi. Tik svarbu, kad būtų sausa, nes drėgmė samojedams, kaip ir kitiems šunims, gali pakenkti.
Kailis kvepia snaigėmis
Nesunku prižiūrėti ir samojedų baltus kailinius. Prilipęs purvas greit išdžiūva, šuo pasipurto ir vėl yra baltas. Tačiau pašukuoti specialiu šepečiu reikėtų kasdien. Ir, jei netingite, suverpę vilną, galėsite megzti visokias grožybes, kurios ne tik saugos nuo šalčio ir drėgmės, bet malšins reumato bei artrito skausmus.
Puiki žinia tiems, kuriuos erzina specifinis šuns kvapas, – samojedai kvepia žiema, snaigėmis, bet ne šunimi! Jų kailis neturi specifinio kvapo ir neperšlampa. Ir dar, samojedų kailis yra „termosas“: žiemą jis šildo šuns kūną, o vasarą saugo nuo perkaitimo.
