Prancūzijos padėtis ypatinga tuo, kad į šeimą ten visada buvo žiūrima... na, pasakysim taip... gana žaismingai. Abortai legalizuoti jau 30 metų, du trečdaliai moterų naudoja kontraceptikus. Ir visgi šioje vynų, aukštųjų technologijų, sūrių, puikios virtuvės bei gero kino šalyje gimsta daugiau vaikų negu bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Kitos ES šalys irgi labai stengiasi padėti motinoms ir apskritai šeimoms.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vyriausybė priėmė, sakytum, labai palankius įstatymus: gimdyvė 14 mėn. gauna 67 proc. savo buvusios algos, bet ne daugiau kaip 1 tūkst. 800 eurų per mėnesį, pradedamas statyti lopšelių ir darželių tinklas, nuo 2013 m. kiekviena vokiečių šeima galės naudotis nemokama vaikų globa.
Ispanijos ministras pirmininkas ir valdančiosios socialdemokratų partijos šefas Jose Luisas Zapatero labai palaiko moteris. Jo kabinete pusė ministrų – moterys. Net eiti krašto apsaugos ministro pareigas paskyrė moterį. Be to – nėščią. Ko gero, daugelis matė, kaip ji, savo labai gražiai atsikišusiu, simpatišku pilvuku, priima kariuomenės paradą. Išdidūs ispanų generolai ir admirolai už galvų griebėsi, nežinojo, ką daryti – nusišauti ar išeiti į atsargą. Nieko, įprato. O ministrė laimingai pagimdė berniuką ir už poros savaičių grįžo į darbą. Tėvystės atostogų išėjo jos vyras.
Premjeras paskelbė, kad kiekvienas vaikas, gimsiantis Ispanijoje, gaus 2 tūkst. 500 eurų kūdikio kraitelį, o jeigu šeimoje yra daugiau vaikų, pridedama dar 1 tūkst. eurų.
Švedijoje motina arba tėvas (pasirinktinai) gauna 480 dienų atostogų, iš jų ne mažiau kaip du mėnesius privalo atostogauti tėvas – tegul įpranta prie riksmo ir keisti sauskelnes. Per visą tą laiką mokama 80 proc. buvusio uždarbio, o vaikui iki penkerių metų suteikiama nemokama priežiūra. Visa tai puiku – galime čepsėti lūpomis iš pavydo, bet tos minėtųjų vyriausybių pastangos bent kol kas neduoda lauktų rezultatų.
Ispanijoje tiesiog demografinė krizė – tauta mažėja jau 20 metų. Tiesa, per pastaruosius 10 metų gyventojų skaičius išaugo, tačiau kaip? Kadangi trūksta darbo jėgos, Ispanija palengvino imigracijos iš Afrikos šalių sąlygas ir plačiai atidarė duris ateiviams iš Lotynų Amerikos. Gyventojų skaičius gana greitai padidėjo penktadaliu, bet jau dabar aišku, kad po 20 metų ispanų odos spalva bus daug tamsesnė. Naujoji karta išsirinks savo valdžią, o dar po kurio laiko gal ir juodaodis karalius sės į sostą. Nieko baisaus. Pažiūrėkite, kaip Amerikoje reikalai klostosi.
Tačiau jeigu nenorime, kad taip būtų, privalome imtis priemonių jau dabar. Nes mūsų bendra Tėvynė Europa tampa senių žemynu. Vyresnių nei 65 metų žmonių Europoje dabar jau šešiais milijonais daugiau negu vaikų ir paauglių iki 14 metų. Tam, kad tauta liktų gyva, kiekviena statistinė moteris turi pagimdyti 2,1 vaiko, tai reiškia – vieną už save, vieną už tėvelį ir vieną dešimtąją už tas moteris, kurios negali arba nenori turėti vaikų. Kitaip sakant, iš dešimties moterų, pagimdžiusių po du vaikus, bent viena turi pagimdyti tris.
Tik tokia tvarka užtikrina kartų kaitą. Bet tik kaitą – ne prieaugį. Tačiau Europa ne tik nepasiekia indekso 2,1, bet ir net nesiekia 2. Blogiausia padėtis naujose ES narėse. Be to, jaunimas dabar tuokiasi penkeriais metais vėliau, padaugėjo skyrybų. Dabar viena europiečių pora drauge gyvena vidutiniškai tik 13 metų.
Tai kaip visgi susitvarko Prancūzija?
Gimdyvė, kūdikis, visa šeima Prancūzijoje – visuomenės dėmesio centre, ir tai pasireiškia įvairiais būdais, ne vien duodant pinigų ar suteikiant ilgesnes atostogas. Pašalpos ir visokia kitokia parama gimus pirmiesiems dviem vaikams geresnės negu kitose Europos šalyse, bet ne kažin kiek. Tačiau gimus trečiajam vaikui – čia visas triukas – pirmus metus gaunama po 750 eurų (2 tūkst. 500 litų) per mėnesį, nesvarbu, kiek buvo uždirbama anksčiau.
Jeigu gimdyvė gali ir nori dirbti puse etato, kitą pusę jai apmoka valstybė. Be to, ji turi teisę važiuoti pirmos klasės traukiniais ir vežtis visą šeimą. Valstybei tai beveik nieko nekainuoja, o motina jaučiasi ypač pagerbta. Jai suteikiama kelialapių į kurortus, jeigu ji nenori naudotis valdiškais nemokamais vaikų lopšeliais, gauna iš valstybės pinigų auklei pasisamdyti. Jeigu gimdyvė – vieniša motina, kol vaikui sukanka ketveri metai, kas mėnesį gauna pusantros minimalios mėnesinės algos, o Prancūzijoje ji nemenka.
Jeigu vieniša moteris turi daugiau vaikų, kas mėnesį už kiekvieną gauna dar po pusę minimalios mėnesinės algos. Visa tai motinoms ir jų šeimoms, turinčioms normalias pajamas. Jeigu pripažįstama, kad motina gyvena sunkiai, ji kasmet gauna pašalpą, skirtą vaikams paruošti mokyklai ir dar pridedama tiek, kiek trūksta sumokėti už butą bei komunalines paslaugas – dujas, vandenį, elektrą.
Kaip dabar madinga sakyti Lietuvoje – apie viską pagalvota. Tai ir yra prancūziškojo recepto esmė – ne tik padėti motinai, bet ir įvairiapusiškai ja rūpintis. Ji turi jaustis visiškai saugi, žinoti, kad nėra vieniša, kad nei su ja, nei su vaikais negali atsitikti nieko bloga. Šis jausmas jai svarbesnis negu pora šimtinių daugiau ar mažiau. O koks rezultatas? Prancūzės vykdo, jeigu galima taip sakyti, savo pilietinę pareigą ir pagimdo vidutiniškai po 2,2 kūdikio.
Gerai, kai valstybė turtinga, nenualinta karų, okupacijų, virsmų ir turi tokias galimybes. Prancūzijoje pati trumpiausia Europoje darbo savaitė – tik 35 val., t. y. penkios darbo dienos po septynias valandas, o mokamos atostogos labai dažnai trunka pusantro mėnesio ar net du. Todėl žmonės gali daug laiko praleisti šeimoje ir padėti vienas kitam.
Gražu, tačiau profsąjungų mūšiuose prancūzų iškovotos lengvatos dabar susiduria su žiauria realybe. Prancūzų gaminiai tiek pramonės, tiek žemės ūkio srityse neatlaiko Azijos šalių konkurencijos. Žmonės dirba mažai ir nesunkiai, teisybė, bet neretai atėję į darbą randa užsklęstus vartus ir užrašą „Įmonė uždaryta“. Prezidentas Nicolas Sarkozy bando įtikinti savo piliečius, kad reikia dirbti daugiau, ilsėtis trumpiau. Kol kas jam sunkiai sekasi.
Yra dar viena ES narė, kur gimstamumo rodikliai geresni nei mirštamumo. Tai Airija. Ten irgi gerai rūpinamasi motinomis ir kūdikiais – gal ne taip kaip Prancūzijoje, bet Airijoje veikia kitas veiksnys. Tai katalikiška šalis, joje religija giliai įsišaknijusi ir abortai uždrausti.
Ar mūsų tauta ritasi į nebūtį?
Būtina pasižiūrėti, kodėl Lietuvoje ir apskritai visoje Rytų Europoje gimstamumas toks mažas ir mūsų tautos ritasi į nebūtį?
Pirmas atsakymas, šaunantis į galvą, – sunkus, neteisingas žmonių gyvenimas, skurdas. Pažiūrėkim į mūsų gatves – automobilių tiek, kad negalima pravažiuoti. Ir daugiausia naujų, tviskančių. Pažiūrėkim į mūsų statybas – niekada istorijoje tiek daug, taip greitai ir taip gražiai nestatėme. Pažiūrėkim, kaip rengiamės. Ar dabar priversi jaunuolį apsirengti seną drabužį? Nebent tyčia praplėš savo džinsus.
O kaip valgome? Eilėse nestovime. Žinoma, ne visiems vienodai, daug kam tikrai labai sunku, jaunoms šeimoms nelengva pradėti gyvenimą, ir tikrai visiems norisi, kad būtų geriau, bet gimstamumas ir gerovė mažai susiję. Neturtingose šeimose kaip tik gimsta daugiau vaikų, neturtingose tautose – irgi. Pagalba motinoms Lietuvoje įspūdinga. Motinystės (arba tėvystės) pašalpa, kol vaikui sukanka vieneri metai, – 100 proc. ankstesnės algos, antrus metus – 85 procentai.
Gimus dvynukams arba trynukams pašalpa dvigubinama arba trigubinama. Neįgalių vaikų tėvai iš karto gauna atitinkamą pensiją vaikui slaugyti. Lietuvoje remiamas kiekvienas vaikas nuo gimimo iki pilnametystės. Šeimoms, auginančioms vieną ar du vaikus iki trejų metų, skiriama po 97,5 lito per mėnesį, nuo trejų iki 18 metų arba vyresniam, besimokančiam pagal bendrojo lavinimo programą arba pagal profesinio mokymo programą pirmai kvalifikacijai įgyti, bet ne ilgiau kaip iki 21-erių, – po 52 litus.
Šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (Lietuvoje jos vadinamos „gausiomis šeimomis“) iki trejų metų, mokama po 143 litus per mėnesį, nuo trejų iki 24 metų, jeigu mokosi, – po 97,5 lito per mėnesį. Vienkartinė pašalpa gimus vaikui – 1 tūkst. 40 litų, o nuo sausio 1 d. bus 1 tūkst. 430 litų. Nuo šiemet maitinimas mokyklose turi būti nemokamas. Lietuvoje to dar nebuvo. Mokyklų autobusiukų jau visai nemažai. Yra ir kitokių lengvatų. Mus lenkia tik daug turtingesnės valstybės – Islandija, kitos Skandinavijos šalys ir Prancūzija.
Ir vis tiek gimstamumas Lietuvoje, nors auga, tebėra tik 1,31 vaiko vienai statistinei moteriai, kitaip sakant, dešimt moterų Lietuvoje pagimdo tik 13 kūdikių. Mažesnis gimstamumas tik Vatikano valstybėje ir dar keliose Rytų Europos šalyse. Jeigu turėsime omeny neišvengiamą emigraciją (sienų spygliuota viela neužraišiosi), o trūkstant darbo jėgos, neišvengiamą jos importą iš Kinijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Afrikos šalių (tai, ką matome, – tik pradžia), tampa visiškai aišku, kad lietuvių tauta, jau dabar pradėjusi mažėti, tirpsta kaip ledas gegužį – po 40–50 metų išnyks, jeigu nežengsime ryžtingų žingsnių.
Materialinė pagalba motinoms didės. Tačiau to, kaip rodo patirtis, neužtenka. Vaikų vien pinigais nenusipirksi. Mums būtinai reikia pakeisti požiūrį į motiną, į gimdyvę – visokiomis prasmėmis, ir kuo daugiau išradingumo! Visi nekenčiame praeities, ir ne be pagrindo, bet „Motinos didvyrės“ institucija buvo visai nekvailas dalykas.
Svetimų mėgdžioti nereikia, tačiau Lietuvos nusipelniusios motinos arba panašus vardas jau būtinas. Ir jis turi būti apgaubtas rimtomis privilegijomis, materialinėmis – taip pat.
Turime tokį reiškinį kaip lietuvių bobutės, močiutės. Daugelyje šalių jos, jaunimui pasirinkus savo gyvenimo kelią, tame gyvenime jau nebedalyvauja. Pas mus, ačiū Dievui, dar dalyvauja, dažnai gana aktyviai. O jeigu taip imtume ir skirtume valstybinę algą močiutėms, padedančioms auginti kelis anūkus? Kaip atsijoti, kuri padeda, kuri prageria, – manau, ministrė Vilija Blinkevičiūtė sugalvos tokį sietą. Tik duokime jai laisvės.
Ir turime užversti vieną baisų mūsų istorijos puslapį. Užtenka. Kas pasakė, kas prisigalvojo, kad būti vieniša motina – nuodėmė ir gėda? Naujagimis neturi jokios nuodėmės. Galbūt jam ir jo jaunai mamai bus sunku be vyriškos paramos, todėl mes, visuomenė, jais turime rūpintis, apgaubti meile ir pagarba. Tokia šeima – be vieno sparno – turi susilaukti trigubo dėmesio ir pagarbos.
