Ar bausime vaikus?

Prakalbus apie vaikų auklėjimą, tėvai pasidalija į keletą stovyklų. Vieni sako savo atžalas auklėjantys griežtai, nes tik taip išugdysi pagarbą suaugusiesiems ir išmokysi prisiimti atsakomybę už savo poelgius, o kiti – priešingai – teigia, kad draudimai ir bausmės neleidžia atsiskleisti vaiko asmenybei, nemoko tinkamai elgtis, neskatina noro keistis, tik žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą. Šiais laikais taikyti vaikams fizines bausmes nebeatrodo normalu (jas reikėtų vertinti taip pat, kaip ir bet kurį kitą smurto atvejį), tad tėvams primygtinai siūloma neleisti įsiūčiui prasiveržti ir auklėjant vaikus pasitelkti diplomatiją.

Lietuvoje vis dažniau pasigirsta siūlymų įstatymu drausti smurtą šeimoje ir fizines bausmes, tačiau Seimas kol kas jiems nepritaria. Kaip informavo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, Švedija viena pirmųjų (1979 m.), priėmė įstatymą draudžiantį fizines bausmes. Didžiausia priešiškai nusiteikusių įstatymo kritikų baimė, kad jaunimas praras bet kokią discipliną – nepasitvirtino. Po 20 metų atlikus tyrimą paaiškėjo, kad fizinių bausmių taikymas vaikams šeimose sumažėjo nuo 50 proc. iki 10 proc., pasikeitė viešoji nuomonė (fizinės bausmės imtos vertinti griežčiau), padaugėjo registruotų smurto atvejų – padidėjo dėmesys smurto apraiškoms.

Psichologas Antanas Mockus sutiko atsakyti į klausimus ir pateikė keletą patarimų, kaip tėvams elgtis kebliose situacijose.

Kaip Jūs vertinate fizines bausmes? Ar auklėjant vaikus jos neišvengiamos, ar yra ir kitų priemonių suvaldyti savo atžalas?

Fizines bausmes vertinu neigiamai. Jų paskirtis – kontroliuoti vaiko elgesį. Tikslas – geras, tačiau pats būdas (pavyzdžiui, mušimas diržu), keliantis grėsmę vaiko sveikatai, man yra nepriimtinas. Yra kitų priemonių laimėti vaiko paklusnumui. Fizinės bausmės – neperspektyvus dalykas. Daugiau kaip dvidešimt valstybių yra priėmusios įstatymus, draudžiančius bausti vaikus fizinėmis bausmėmis. Lietuvoje taip pat ketinama tokį įstatymą priimti. Taigi būsim priversti keisti auklėjimo įpročius.

Ką duoda fizinių bausmių draudimas?

Švedijoje, kur jau senokai draudžiamos fizinės bausmės, mokslininkai nustatė, kad jų visuomenėje agresyvumo lygis žymiai sumažėjo. Fizinių bausmių netaikymas dar nereiškia, kad apskritai nereikia kontroliuoti vaikų elgesio. Juk tėvų pagrindiniai auklėjimo uždaviniai – mokyti ir kontroliuoti.

Kokią alternatyvą siūlau fizinėms bausmėms?

Kontrolę, paremtą aiškiomis taisyklėmis ir norimo elgesio skatinimu, o ne baudimu. Yra būdų suvaldyti vaiką aiškinantis, koks yra jo elgesio tikslas (ne priežastis): ar vaikas siekia dėmesio, keršto, ar parodyti savo jėgą? Atsižvelgiant į tai, reikia reaguoti atitinkamai. Yra ir daugiau poveikio būdų: padrąsinimas, pasirinkimo metodas, natūralių ir loginių pasekmių metodai, bendrumo jausmo formavimas šeimoje. Tėvams patariu paskaityti vaikų psichiatro Rudolfo Dreikurso (Rudolf Dreikurs) knygą „Laimingi vaikai“.

Kokią įtaką tolesniam vaiko charakterio vystymuisi gali turėti fizinės bausmės?

Tyrimai rodo, kad yra ryšys tarp vaikystėje patirtų fizinių bausmių ir agresyvaus, smurtaujančio elgesio tapus paaugliu ar suaugusiuoju. Beje, visi pavojingiausi nusikaltėliai vaikystėje yra patyrę nuolatines fizines bausmes ir grasinimus jomis. Principas paprastas – agresija gimdo agresiją. Tėvai elgdamiesi agresyviai su vaikais rodo jiems pavyzdį, kaip išreikšti pyktį, spręsti problemas.

Kaip pakomentuotumėte tokius mamos, kuri pasisako už bausmes, žodžius: „Suaugusysis vaikams turi būti autoritetas ir bausti už prasižengimus turėtų abu tėvai, nes jeigu vienas baus, o kitas guos – vaikas greitai pajus, kad gali manipuliuoti tėvais ir ims jų nepaisyti, elgtis pagal savo taisykles. Prasižengęs vaikas turi atsakyti už tai, ką padarė (nors ir kaip tėvams skaudėtų širdį)“?

Su mama sutinku iš dalies. Ji įžvalgiai pastebėjo svarbų principą, kad abu tėvai turi reikalauti, jog vaikas laikytųsi nustatytų taisyklių. Jie turi veikti kaip komanda, turinti bendrą strategiją vaiko elgesio atžvilgiu. Tokiu atveju vaikui siunčiama aiški žinia, kaip jis turi elgtis, ir nesudaromos sąlygos manipuliuoti.

O kaip vertintumėte kitą kraštutinumą, itin atlaidžius tėvus, kurie vaikams leidžia viską?

Labai neigiamai. Tokie vaikai dažnai turi elgesio problemų, jų pasiekimai mokykloje būna prastesni. Apskritai bet kokie kraštutinumai yra blogai. Tad jų tėvai turėtų mokytis daugiau reikalauti ir išsireikalauti.

Kodėl, Jūsų nuomone, vaikai tyčia neklauso suaugusiųjų ir elgiasi priešingai, nei yra liepiama?

Priežastys gali būti pačios įvairiausios. Toks elgesys būdingas kai kuriuose amžiaus tarpsniuose (3 metų vaikui, paaugliui). Kartais tėvai įsivelia į jėgos, valdžios žaidimą su vaiku, kurį pavadinčiau „Daryk – nedarysiu“. Ir suaugusieji jį dažnai pralaimi. Spręsti šią situaciją galima pasitelkus loginių pasekmių metodą. Pavyzdžiui, tėvai vežantys vaikus į vasaros stovyklą galėtų sakyti: „Jei nebaigsite stumdytis automobilyje, niekur toliau nevažiuosime.“ Jei vaikai neklauso, reikia būti nuosekliems ir pasielgti taip, kaip žadėjote – sustokite ir pradėkite važiuoti, kai jie baigs stumdytis.

Ką galėtumėte patarti mamai, kaip spręsti konfliktą, jei vaikas ožiuojasi viešoje vietoje (parduotuvėje, keliaujant autobusu ir pan.)?

Ji turėtų reaguoti kiek galima ramiau. Jei esate su vaiku parduotuvėje, pasakykite: „Jei nebaigsi, išsivesiu iš parduotuvės“ (loginių pasekmių metodas). Jei vaikas vis tiek ožiuojasi, išsiveskite jį iš parduotuvės (nuoseklumo principas). Kai kuriems tėveliams padeda stiprus apkabinimas pasisodinus vaiką ant kelių.