Daug kartų ieškojau atsakymo į klausimą: kas jis man ar aš jam esame, deja, neradau. Visus mano spėjimus ar bandymus jį suprasti paneigia jis pats ar jo elgesys. Elgesys šio žmogaus labai labai keistas. Jis ateina pas mane kada pats nori, išeina irgi kada nori. Vėlai vėlai vakare gali ateiti, o kitą dieną nieko nesakęs atsistoja ir išeina.
Apie santykius kalbėti jis vengia. Jei kalba, tai labai abstrakčiai ir tai kas tuo momentu, o kartu ir visoje šioje istorijoje, išlaisvina ir pateisina tik jį. Aš jo draugų ar tėvų nepažįstu (nė karto nė vieno jų nesu mačiusi; mes kartu niekur neiname; jokių normalaus gyvenimo veiksmų, išskyrus tyliąją aštuonerių metų istoriją po antklode...).
Jis išvis nedega noru pažinti mano draugus ar artimuosius, nors daug kartų esu jo prašiusi apsilankyti pas mano artimuosius ir pan. Deja, bet per laiką supratau ką jis mąsto, galiu nuspėti jo elgesį, mintis ir pan. Būdavo momentų kada atrodė, kad viskas pasibaigė, bet jam pasirodžius viskas vėl iš naujo.
Daugeliui žmonių (kartais ir man) atsakymas visos šios tylios istorijos kaip ir aiškus, bet kaip teisingai pasielgti savo ir jo atžvilgiu, kada prarandama kantrybė kęsti ir tęsti tokius santykius?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
„Jis ateina pas mane kada pats nori, išeina irgi kada nori. Apie santykius kalbėti jis vengia. ... nedega noru pažinti mano draugus ar artimuosius... jokių normalaus gyvenimo veiksmų, išskyrus tyliąją aštuonerių metų istoriją po antklode...“. Skaitant šiuos sakinius prieš akis iškyla žaismingas katino, kuris mėgsta vaikščioti vienas, paveikslas. Personažas, kuris mėgaujasi savo tariama laisve, nepriklausomybe ir galimybe lakti pieną be įsipareigojimo, atsakomybės ir tik tada, kai jam to reikia.
Be to, kad šis pasidalinimas nupiešė vaizdą, kaip jūs regite šį žmogų, kaip jaučiatės šalia jo, jie tarsi svarmuo ant judviejų santykių svarstyklių. Jūsų gyvenime esantis vyras jau aštuonerius metus (ne aštuonerias savaites ar mėnesius) mėgaujasi galimybe gauti tai, ko jam stinga, tuo tarpu jūs liekate laukime, neaiškume, prašyme, siekyje suprasti, apie ką šis ryšys, bandyme įžvelgti daugiau nei patiriate... Tarsi būtumėte patekusi į kito asmens režisuojamą filmą, kuriame neturite galios keisti scenarijaus, tačiau tas filmas įtraukia vis labiau ,ir nors su daugybe klausimų bei pasimetimo, jūs renkatės likti jame.
Kai jūs rašote, kad kitas asmuo daro su jūsų gyvenimu ką nori ir būna jame kada ir kiek nori, atrodytų, jog esate jam padovanojusi save ir pamiršusi, jog visgi turite galimybę rinktis. Rinktis ne tai, kaip kitas turėtų būti su jumis, bet kaip jūs leisite elgtis su savimi.
Vyras ateina kada panorėjęs, nes jūs leidžiate jam ateiti, jis neįsitraukia į jūsų gyvenimą ir neįtraukia jūsų į savąjį, nes jūs leidžiate taip būti, jis mėgaujasi šilta lova, nesivargindamas ieškoti oresnių santykių, nes tai jam leidžiate. Tai rašau gerai suprasdama, jog išgyvenate bejėgiškumą, liūdesį, pyktį, kad kitas su jumis būna būtent taip, tačiau svarbu priimti, kad kitas gali veikti tiek, kiek jo veiksmams yra suteikiama galimybė. O ji yra jūsų rankose.
Žinoma, jūsų nuomonė, jūsų pagarba sau, jūsų meilė sau ir netoleravimas tokios bendrystės yra be galo rizikinga ir ji tikrai negarantuoja kitokio vyro požiūrio, labiau tikėtina, jog jis tiesiog pasitrauks iš santykių, kuriuose keičiasi žaidimo taisyklės. Visgi ryšys pats savaime nėra gyvenimo tikslas. Tai yra kelias link savęs. Vyro ir moters bendrystė mums suteikia galimybę mokytis mylėti, augti ir auginti, palikti po savęs palikimą, gydyti vienas kito žaizdas. Dėl to derėtų stabtelėti ir paklausti, ar šis santykis leidžia jums išsipildyti ir siekti būtent šių tikslų.
Galvojant apie tai, kaip likti jautriai sau ir kitam, galima pirmiausiai svarstyti apie save. Jei jaučiatės prarandanti pagarbą sau, vergaujanti kitam, tampanti auka, santykiai neša sunkumą ne tik jums. Jūsų tylėjimas ir leidimas būti tokiai bendrystei ne tik jus stumia į nuskriaustosios vaidmenį, bet ir kitą paverčia skriaudėju. Leisdama jam elgtis su jumis taip, kaip jums skauda, paliekate kitą jo tamsoje, jo abejingume, jo žaizdose.
Bijau, kad prašytojos vaidmuo, tos, kuri kantriai laukia ir tikisi, kad vieną dieną tai baigsis ar pasikeis labiau veda į pasyvumą, negalę kaip nors daryti įtaką. Čia kur kas svarbiau yra vidinis savęs pajautimas ir sprendimas, kaip toliau būti su šiuo žmogumi. Paklusti jo taisyklėms, žinant, jog kuo toliau, tuo tvirtesnės jos bus. Įnešti savo sąlygas ne prašymo būdu, bet savo elgesio pokyčiais, o gal pasitraukti iš žaidimo, kuris menkina jūsų tikėjimą savimi ir žeidžia jūsų kaip moters vertę.
