Šeima tampa tik ekonominio saugumo garantu
Kalbant apie visuomenėje nepriimtiną seksualinę laisvę (šiuo atveju – Tarptautinio valiutos fondo vadovo seksualinį išpuolį prieš kambarinę), pašnekovo manymu, daug kas priklauso nuo to, koks yra užimamų pareigų įvaizdis. Pavyzdžiui, aktorių meilužės tik puošia ir jis tikrai neprarastų nei darbo, nei naujų pasiūlymų filmuotis. Tuo tarpu Tarptautinio valiutos fondo vadovo atveju etikos klausimas tampa svarbus, nes elgesys prieštarauja organizacijos kuriamam įvaizdžiui.
Tiesa, pono ir tarno santykių modelis atėjęs iš senų laikų. Nuo seno visi tarnautojai turėdavo laikytis tam tikrų žaidimo taisyklių. Karaliai galėdavo sau leisti, ką nori, o tarnams tekdavo prie jų prisiderinti. Jei ponas norėdavo, kad į kambarinės pareigas įeitų patenkinti jį seksualiai, taip ir būdavo.
Panašu, kad tokia tarnystės filosofija buvo nepriimtina Arnoldo Schwarzeneggerio žmonai, kuri, sužinojusi apie seną vyro romaną su kambarine, kurio rezultatas – nesantuokinis sūnus, pareikalavo skyrybų.
Anot psichologo, daugėja jaunų šeimų, net ir Lietuvoje, kai žmonės susitaria, kad bus kartu kaip šeima, ves bendrą ūkį, rūpinsis vienas kitu ir savo turtu, augins vaikus, tačiau jų seksualinis gyvenimas – jų reikalas. „Man, kaip psichologui, tenka susidurti su šiuo reiškiniu. Žmonės, iki šiol gyvenę su daug partnerių, nenori atsisakyti seksualinės laisvės. Taigi ateina nauja karta, kuri gyvena gana laisvai. Nemanau, kad toks gyvenimo būdas dominuos, kadangi sociumas, valdžia, politikai padarys viską, kad to nebūtų, nes valstybei tokia „palaida bala“ nenaudinga, tačiau 10-15 proc. tokių šeimų gali būti“, - svarstė pašnekovas.
Nuo vaikystės kalamos vertybės verčia elgtis neadekvačiai
„Būkime nuoširdūs – mūsų vertybės gali būti laibai aukštos, tačiau realybė kartais mus paverčia tuo, kuo neketinome būti. Pavyzdžiui, tu gali būti susikūręs kokias nors beprotiškas vertybes, tačiau atsiduri situacijoje, po kurios pakliūni į kalėjimą ir turi ten išgyventi. Tuomet darai bet ką, kad tik išgyventum, numodamas ranka į visas savo vertybes.
Su vertybėmis viskas paprasta – jei jos tau trukdo būti laimingam, velniop tas vertybes. Į vertybes reikia žiūrėti ūkiškai. Ką mes bekalbėtume, jos yra primestos to sociumo, kuriame gyvename, ar tų knygų, kurių prisiskaitėme. Vien todėl, kad mes žinome, jog vertybės keičiasi, jos negali būti mūsų gyvenimo kelrodis. Jeigu sveikas protas mato, kad tam tikra vertybė trukdo būti laimingam, kam ji reikalinga?“ - įsitikinęs psichologas.
Anot T. Lagūnavičiaus, vertybės reikalingos vergams – kad būtų lengviau juos valdyti. Sakoma: būk ištikimas, būk geras, dievobaimingas ir pan. Žmonės „prisivalgo“ tokių dalykų ir vėliau tam tikrose situacijose elgiasi neadekvačiai.
„Vertybės – tam tikras žmonių valdymo mechanizmas, daug pigesnis nei turėti tikrus vergus. Paprasčiau mus išauklėti, prikišti visokių vertybių ir tuomet vaikštome kaip zombiai – valgome, miegame, vartojame, imame kreditus, nes esame įtikėję, kad turime turėti dvi mašinas ir namą, – tiek to ir gyvenimo. Šeimos vertybės, pasižadėjimas vienas kitam iki gyvenimo pabaigos – lygiai toks pat valdymo mechanizmas. Mat pirmiausiai vaikui į galvą vertybes kemša tėvai. Kas bus, kai neišauklėtas vaikas išeis į sociumą? Jis pradės skeryčiotis, kad viskas yra jo, nenorės dalintis su kitais ir galiausiai ką nors užmuš bei paklius į kalėjimą.
Nemuši gi visų rimbais ir nesodinsi į kalėjimą. Yra daug racionalesnių valdymo būdų, kurie paremti puikiomis technologijos – ryšiais su visuomene, reklama. Šiandien valdyti žmones nereikia daug fizinės jėgos. Užtenka „paleisti“ žinutę, kad, pavyzdžiui, už pagimdytą vaiką suteikiama premija, ir žmonės pradeda reaguoti, vykdyti programą. Tokia mūsų prigimtis – gauname impulsą ir pradedame judėti. Žinoma, mes turime savo filtrą, savo patirtį, dar kažkokius dalykus, galime pasakyti „taip“ arba „ne“, tačiau mums sudaromos tokios eksperimentinės sąlygos, kad mūsų poelgiai tiktų valstybei“, - įsitikinęs pašnekovas.
Pavyzdžiui, kaip sukuriama vertybė turėti darbą? Anot psichologo, tiesiog sudaromos sąlygos, kad be jo neišgyventume. Jei bedarbiui pasiūlo darbą, o jis atsisako, jis netenka bedarbio pašalpos. Todėl žmogus eina į tą darbą, kad ir koks jis jam nemielas. Taip žmogų galima priversti elgtis valstybei naudingu būdu.
Realybė mums yra tokia, kokią ją susikuriame mintyse
„Tas pats ir su šeima. Vertybės – savotiška saviapgaulė. Kaip galima patikėti, kad tą patį žmogų įmanoma mylėti 25 metus? Reikia save kažkaip apgauti – Dievu, tikėjimu, dar kažkuo. Tu pats viduje jauti, kad seksualinės aistros nėra, tačiau tau į galvą kala, kad turi mylėti, nes svarbi ištikimybė, svarbus buvimas kartu, nuo kurio turi jausti malonumą – nesvarbu, kad vienas kitą seniai erzinate. Taip ir nesupranti, kas yra tikra – pojūčiai, kuriuos jauti, ar tau įkaltos mąstymo konstrukcijos.
Gudrybė tame, kad realybės mes praktiškai neatskiriame nuo tos, kuri yra mūsų mintyse. Pavyzdžiui, jei penkias minutes pasėdėtume įsivaizduodami, kad esame paplūdimyje, pajustume visus su šia situacija susijusius pojūčius. Lygiai taip pat mes savo mintyse kuriame tai, ko nėra. Taip visi ir gyvename svajonėse. Kad ir katalikų postulatas – tu dabar kenti, bet tau bus atlyginta po mirties. Ir vien nuo šios minties širdį užplūsta gerumas, nesvarbu, kad sėdi mėšle“, - teigė T. Lagūnavičius.
Taigi kuo žmogus lankstesnis, kuo lanksčiau sugeba keisti savo vertybes, tuo geriau prisitaiko prie aplinkos. Kaip tik toks lankstumas, anot jo, galbūt galėtų išsaugoti ir nykstančią šeimos instituciją.
„Įsivaizduokime, kad mano žmona sukuria dar penkias šeimas, bet aš dėl to, kad ji dar kažką myli, su ja nesiskiriu. Pavyzdžiui, su manimi ji būna pirmadienį iš ryto ir sekmadienį per pietus, su kitais partneriais – kitu metu. Aš ir pats turiu dar keturias šeimas. Kodėl gi ne? Perženkime šias mąstymo ribas. Žinojimas yra didelė jėga – kai žinai, kad gali būti ir kitaip, atsiranda galimybė rinktis. Laisvas žmogus kiekvieną akimirką renkasi skirtingai, tuo tarpu mus verčia rinktis visada tą patį“, - įsitikinęs psichologas.
Anot jo, laisvas žmogus gali nuspręsti, kad tris savaites gyvens su viena šeima, po keturių dienų nutaria gyventi penkiose šeimose, o dar po savaitės nusprendžia vėl gyventi su viena šeima, tačiau su šešta. Paklaustas, kur šioje situacijoje atsiduria kitų žmonių, kurie gali likti įskaudinti, jausmai, T. Lagūnavičius tikino, kad jie taip pat turi laisvę rinktis.
„Vieno žmogaus laisvė visuomet atsimuša į kitų laisvę. Aš renkuosi tai, kas geriau ir smagiau man, gaunu grįžtamąjį ryšį, prasideda bendravimas ir tuomet aš priimu racionalius sprendimus: jei kiti balsuoja, kad taip nenori gyventi ir reikalauja pasirinkti „arba-arba“, tuomet aš galiu pritarti šiam sprendimui, ieškoti partnerio, kuris sutiktų taip gyventi, arba vykti ten, kur galėčiau rinktis. Toks gyvenimas. Laisvė ir yra galimybė rinktis kiekvieną akimirką, o ne vieną kartą visiems laikams, nesvarbu, kaip dėl to sprendimo jautiesi. Žinoma, visuomenei reikia prognozuojamų žmonių, o laisvas žmogus kaskart pasirenka tokį sprendimą, kokio jis nori“, - teigė pašnekovas.
T. Lagūnavičiaus teigimu, nebūtina pritarti tokiam gyvenimo modeliui, tačiau tai nereiškia, kad toks modelis negali egzistuoti mūsų visuomenėje. Daugumos nuomonė atspindi nusistovėjusias nuostatas, bet neatspindi visos įvairovės. Šiaip ar taip visos normos susiformuoja tik tam tikram istoriniam laikotarpiui ir kultūrai. Kai ji pasikeičia, turi keistis ir normos.
