Geriausių istorijų autoriams TravelOnline.lt dovanoja romantišką savaitgalį dviems Paryžiuje. Išvykimo data - nuo kovo 15 iki balandžio 15. Apie išvykimo datą laimėtojas turi informuoti per savaitę nuo laimėjimo. Laimėjimas į pinigus nekeičiamas ir neperleidžiamas kitiems asmenims.Pirma dalis
Skaitytojų istorijos
Pamenu, pamenu tą dieną taip ryškiai, kad ji, atrodo, buvo tik vakar. Atsikeliu ryte visa išvargusi po ilgai užtrukusios dienos darbelyje. Oi, kaip skauda galvą. Brrr ir miego kaip trūksta. Tik pakeliu akis, o čia - blynai. Mano mėgstami lietiniai, braškės ir arbatos puodelis. "O kaip smagu", - pagalvoju.
Laiškelis šalia: "Labas rytas, mieloji. Tu tokia graži, kad pusė nakties neatplėšiau akių nuo tavęs. Prisiminiau visą mūsų pažinties istoriją. Tiek daug mes visko patyrėm, išgyvenom, o atrodo - tik 4 metai. Tiek daug ir tiek mažai! Bet tokie ypatingi. Aš tik noriu padėkoti, kad esi šalia, kad esi tokia, kokia esi - gera, nuostabi, tobula.. Bučkis, skanių pusryčių, pavalgyk ir tada lėk, kur pirmiausiai leki tik prabudusi".
Kokie pusryčiai? Lėkiau kaip akis pametusi į vonią, o ten ant veidrodžio priklijuotas lapelis su užrašu "Puiku, užduotį išpildei. Ar pameni mano sapną, kai susapnavau tave dar prieš pažintį ir, kai pamačiau tave, iškart priėjau. Ir sakau: "Būsim kartu ilgai ilgai". O tu tik juokeisi? Jau 4 metus gyvenam kartu. Aš toks laimingas! Bučkis. Dabar surask kitą nuorodą čia pat, šioje patalpoje, mėgstamam tavo kvape". Kuičiu vonioje dėžutes ir vienoje randu mėgstamą medaus kvapo dušo želę su lapeliu: "Tu nuostabiai kvepi. Kaip medutis. Dabar ramiai sau išsimaudyk ir eik, kur mes mėgstam vakarus leisti plepėdami".
Norėjau jau lėkti į virtuvę, bet visgi ramiai išsimaudžiau, o taip kvepia medučiu. Ir ateinu į virtuvę, o ten mano brangusis su chalatu taria: "Labas rytas". Ir bučiuoja į skruostą: "Aš pagaminau tavo mėgstamus cepelinus!" Ką? "Cepelinus, - ramiai sako. - Taigi tu nemoki jų gaminti, niekad negaminai? O dabar pagaminau". Kada? Naktį, kai miegojau. Apšalau. Jis man gamino cepelinus. Fantastika!
O jų skanumas buvo dieviškas. Kaip aš juos mėgstu. Pabučiuoju ir padėkoju už fantastiškiausią rytą pasaulyje. Jis man: "Čia - tik pradžia". Užsikaičiam karšto gėrimo, žinoma, pritariu. O užkaitė stikliniame ąsotėlyje. Pilant į taures, šakšt ir sudužo tiesiai ant jo kojos... Brrr, o varge, sakau greitąją kviečiam visą koja nuplikinus. Aš greit užsimetu suknelę, jis su chalatu ir į ligoninę. Koja baisi, nudegimas, išmėtė pūslėm, skausmas didelis. Jis begulint ligoninės lovoje sako: "Viskas ne taip turėjo baigtis". Ir toks liūdnas: "Aš taip planavau, aš taip planavau". Visgi ištrauka iš chalato kišenės žiedelį; "Brangioji, ir skausme, ir ekstremaliose situacijose, ir skurde, ir laimėje noriu būti tik su tavimi, mylėti tik tave, džiaugtis tik su tavimi. Būki visada tik mano! Juk tu - tai aš, aš - tai tu!"
Žinoma, kad atsakiau taip. Dabar jau mes turim du mūsų meilės vaisius - dvi nuostabias dukrytes, mylim vienas kitą taip pat beprotiškai.Visus laiškelius išsaugojau, jų gavau dar ne vieną kartą. Likimo ženklai mus lydi iki šiol. Per vestuves buvo saulėta, o kai tuokėmės bažnyčioje, lijo kaip iš kibiro. Tada dangus mus laimino ir kunigas pasakė: "Dangus iš džiaugsmo apsiverkė". Esam įsimylėję ir laimingi jau trylika metų. Kaip gera mylėti ! Na, cepelinus valgėm tik vėlai vakare, koja pasveiko, o žiedelis dar dabar gražiai puošia ranką. Na, prie mūsų meilės trūksta tik sūnelio ir Paryžiaus.
Neigaja
**********
Esu daug girdėjusi romantiškų istorijų apie piršlybas, tačiau niekada negalėjau įsivaizduoti, kad mano „ešeriukas“ (vėliau suprasit, kodėl aš jį taip pavadinau) man pasiūlys tuoktis taip originaliai ir juokingai.
Buvo 2008 metų vasara... Tiksliau tariant, eilinis karštas rugpjūčio savaitgalis. Kaip paprastai mes su draugais (3 poros) ramiai sau leidom laiką prie ežeriuko: merginos deginosi, vaikinai meškeriojo... Vienu žodžiu, tipiškas lietuviškas vaizdelis. Vėlesni įvykiai parodė, kad tokį idilišką vaizdelį tik aš vienintelė ir temačiau, draugų ir mano mylimojo galvelėse jau sukosi visai kitokios mintys...
Pasiplaukioję valtele, berniukai nusprendė eiti panardyti. Jokių įtarimų mano galvoje net ir būti negalėjo, nes tai buvo tikrai ne pirmas jų toks pasiplaukiojimas. Praėjus geram pusvalandžiui, išgirdau akordeono garsus, pakėliau galvą ir net išsižiojau... Į krantą brido trys vyrukai (labai tiktų ir pavadinimas -„trynukai“)... Su ląstais, su nardymo akiniais, vienas jų rankose turėjo akordeoną, kitas – butelį gėrimo ir dvi taures, o maniškis - jų viduryje, dantyse nešinas lauko gėlių puokštelę... Šito vaizdo net ir mirdama neužmiršiu !!!
Jiems išlipus į krantą ir sudainavus Ryčio Cicino dainą „Meilės laivas“, mano mylimasis tarė:
- Ar mylėsi mane tokį??? Ar kabės spyna kitam???... Jeigu TAIP, tai susituokim, atrakinkim viens kitam!
Tai pasakęs, nusisuko teištaręs “skaityk”… Aš prapliupau juoktis, nes ant jo glaudžių buvo užklijuotas užrašas: „Ar būsi mano...žmonytė?“
O kaip toliau įvykiai klostėsi, turbūt ir patys suprantat...Žiedelį ant piršto turiu, o savo mylimąjį dar vis taip pat karštai myliu!!!
Ina
*****************
Vasaros laukėm su nekantrumu, kadangi po ilgų remonto darbų, kraustymosi, pinigėlių taupymo, pagaliau galėjome sau leisti normalias atostogas... Deja... Viskas susiklostė visai kitaip... Dar vasaros pradžioje, vienos mūsų išvykos metu, mano draugas pateko į nelaimingą atsitikimą, teko ištverti operaciją, buvo sugipsuota koja ir likusius du vasaros mėnesius teko praleisti namuose be mūsų išsvajotųjų atostogų.
Bet rugpjūčio 15 d. mano atmintyje išliks visą gyvenimą. Mano draugas jau buvo išvykęs reabilitacijai į Druskininkus, todėl savaitgaliui išsiruošiau ir aš aplankyti savo mylimojo ir pailsėti šiame nuostabiame mieste... Iš vakaro paskambinęs draugas liepė atvykti apie 12 val. dienos, mat tuomet jis būsiąs centre ir galėsim nueiti iš karto papietauti. Taip pat paprašė, kad apsirengčiau ką nors gražaus, pvz., suknelę (tai sukėlė įtarimų) Bet pagalvojau, kad tiesiog norėjo sukurti šventinę nuotaiką po ilgo mūsų nesimatymo.
Taigi, atvykstu aš į Druskininkus ir leidžiuosi prie Druskonio ežere esančio fontano, kur buvome susitarę susitikti, o ten jau iš tolo matau stovintį savo brangiausiąjį (pagaliau be gipso, ant abiejų kojų!!!), o rankose laiko nuostabią, spalvingą kaip vasara, gėlių puokštę.. Pribėgu prie jo ir apsikabinu... "Kaip gera, - galvoju. - Po tiek laiko vėl būti jo glėbyje". O jis ištiesia ranką link puokštės ir jos viduryje pamatau raudoną rožę, kurią stebuklingai praveria ir joje sužiba žiedelis...Ir nuskamba vienintelis klausimas:
- Ar būsi mano žmona?
- Taip, - atsakau. Ir nežinau, kiek kartų dar pakartojau “taip”. Iš jaudulio virpėdama nežinojau kurią ranką ištiesti, kad užmautų žiedelį... Tiko idealiai!
Bet tuo mūsų sužadėtuvės dar nesibaigė! Neskubėdami pasukome link netoliese esančios kavinukės ir lyg tarp kitko juokaudamas vis klausė, “gal nieko nelaukiam ir dabar nueiname į bažnyčią susituokti?” Sako, “einam į vidų, pažiūrėsim, gal kunigas yra ir gal galės sutuokti jau šiandien”... Vis dar galvojau, kad juokauja... O jis mane veda tiesiai prie bažnyčios durų. Pajutau palengvėjimą, kai pamatėme, kad durys užrakintos.
Bet mano mylimasis buvo atkaklus ir toliau mane vedėsi prie kitoje bažnyčios pusėje esančių klebonijos durų. Manęs paprašė palaukti lauke, o pats sakė nueisiąs pažiūrėti, ar yra kunigas. Na, galvoju, erzina mane. Stoviu aš laikydama puokštę lauke, o širdelė nerimauja. Ir štai pamatau savo mylimojo veidą. Sako, einam į vidų. Na, ir vėl galvoju, užeisim į bažnyčią, pasigrožėsim ir išeisim.
Bet tik įėjus į vidų, pamatau iš kambario išsukantį kunigą. Pamoja mums ranka ir sako: “Einam vaikai!” O dabar tai ne juokais išsigandau ir kaip mažas vaikas įsispyriau, ir bandžiau tempti savo mylimąjį atgal. Bet jis tvirtai laikė mano ranką ir nusivedė prie altoriaus. Suklaupėm abu, aš su puokšte rankose, kaip jaunoji. Ir dabar, galvoju, jau viskas...
Nei mamos, nei sesės, nei mūsų mažųjų krikšto vaikų, kurie taip laukia mūsų vestuvių, nei suknelės. Galvojau apie kitus, o apie tai, kad taip to troškau, užgožė baimė. Pradedu drebėti, nesitikėjau, kad taip baisu ir sunku žengti tokį žingsnį. Juk taip norėjau ir taip ilgai laukiau. Ir staiga išgirstu kunigo tartų žodžių nuotrupas “Palaimink, sužadėtuvių proga”... Lyg akmuo nuo mano krūtinės nusirito išgirdus tuos žodžius, pagaliau ir išgąstį pakeitė šypsena. Tai juk sužadėtuvių ceremonija.
Taip savo apsisprendimą sutvirtinome Druskininkų bažnyčioje, savo meilės mieste. O kunigas dar lyg ir pagrūmodamas pirštu priminė, kad tai tik sužadėtuvės, o ne šliūbas, ir mūsų laukia po metų.
Išėję iš bažnyčios dar ilgai juokėmės iš mano baimės ir spyriojimosi eiti į bažnyčią. Pati stebėjausi savimi, kad taip to bijojau. Manau, kad po metų, vestuvių dieną žengdami prie altoriaus šypsosimės ir širdyse juoksimės, prisiminę mūsų sužadėtuves bažnyčioje.
Ačiū, mielasis, už nepamirštamą meilės dieną mūsų meilės mieste!
G.R.
**************
Tą šaltą, tamsų rudens rytą, kažkur dideliam mieste ant didelio kalno, į dar didesnį namą atėjo nerimo ir laukimo nuotaika. Ta nuotaika atėjo į chaoso kambarį, kuriame mėtėsi marškinėliai, kelnės, kelnaitės, kojinės, kremai, tabletės virškinimui pagerint ir kitos smulkios kvailystės, su kuriomis mielai žaidė katinas. Žinojau, kad tas buitinis vaizdelis reiškia tik viena - savaitę be rūpesčių kažkur faraonų žemėj. Tos betvarkės ir nerimo labai laukiau, nes jaučiau, kad taip bus tik pusdienį.
Lagaminų krovimas man visada būdavo kažkas malonaus, bet tuo pačiu ir sudėtingo (panašiai būna kai glostai ežiuką). Priešingai galvojo mano draugas, kuris į viską žiūrėjo supaprastintai filosofiškai - be nerimo, skubėjimo ir įkyrių minčių. Toks jis buvo ir tą rytą, ramus, suskaičiavęs kojines ir pasiruošęs skrist į paplūdimį, pilną pagyvenusių vokiečių. Tokia jo ramybė mane siutino.
Kadangi Egipto dar nebuvau aplankiusi, man vis iškildavo įvairūs klausimai, todėl atsakymų puldavau ieškoti internete ar skambinti draugei. Išbandžiusi abu variantus, tačiau negavusi atsakymų, prisiminiau, kad galiu pažiūrėti kelionių katalogus. Taigi, puoliau į draugo naktinės spintelės antrą stalčių, kuriame kažkada laikiau kelionių katalogus. Tuo pačiu pajutau, kad ant lovos sėdėjęs mano ramusis, "susikrovęs" maišą bernelis, pakeitė veido spalvą, išsižiojo, norėjo kažką pasakyti, tačiau jau buvo per vėlu.
Nieko neįtardama pagriebiau stalčiuje rastą, nematytą dailią dėžutę ir klūpėdama ant kelių ją atidariau. Keistai atrodo suaugęs žmogus, netikėtai suradęs tai, ką paslapčia tikėjosi rasti jau keletą metų. Būtent taip atrodžiau aš, rankoje laikydama sužadėtuvių žiedą. Tuo metu klausimas "kas čia?" atrodė labai kvailas, bet daugiau nieko nesugebėjau ištarti. Mano mylimasis sėdėjo išsišiepęs ir manęs klūpančios paklausė: "Ar būsi mano žmona?" Taip. Bučkis ir pagaliau žiedas pateko į jam skirtą vietą.
Tik vėliau sužinojau, kad vyras savo spintelę laikė labai saugia vieta, o spintelės stalčiuose jau seniai nebuvo jokių kelionių katalogų. Vėliau paaiškėjo, kad į kelionę nepasiėmiau kelių būtiniausių daiktų ir kad žiedą turėjo pasiūlyti mylimasis, ant šiltos jūros kranto, o ne aš - ant lovos. Paaiškėjo ir tai, kad tokios piršlybos vyrui sutaupė nemažai nervų ir tai, kad tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo radinių.
Sigita
******************
Na, o man buvo taip. Manasis nėra romantiškas, tad tai man buvo didžiulė staigmena.
Kartą nusprendėme dalyvauti Encounter (toks žaidimas naktį, kai reikia ieškoti paslėptų objektų, daiktų ir kt.). Surinkome dvi komandas, ir išvažiavome nuotykių ieškot.
Entuziastingai vykome į nustatytas vietas ir tikėjomės nebūti paskutiniais (bent aš). Žaidimas ėjosi pusėtinai, tad kovingos dvasios netrūko. Atvažiavusi į 4 objektą, radau ne tik žaidimo nuorodą, o ir nupieštą bučkį. Galvoju, „keverzonė ant sienos“ ir tiek.
Kitame etape randu gėlę. Nepasiimu. Drovumas... Toliau važiuojant gavome užuominą, kad reikės kalbėti su žmogum, kvepiančiu duona ir lašiniais (sunku įsivaizduoti). Atvažiavę radome žmogų (atrodantį, kaip konteinerių erelį), kadangi ten buvo tik vienas, ilgai negalvojome. Ateinu ir klausiu:
- Jūs kažką žinote?
- Žinau.
- Na, tai duokite.
(O jis man gėlių puokštę kiša.)
Aš (pasimetusi): Ne to man reikia.
- To, to...
Pasiėmiau. Perskaičius laiškelį, abejonių neliko. Aišku, žaidimo taip ir nebaigėme..
Keri.
***************
Šiandien kelionė po Lietuvą tikrai buvo įspūdinga, nors oras nieko gero nežadėjo. Ai, bet ką čia reiškia vietoj nenustygstančiai mano šeimynėlei, kuri, kad ir esant blogam orui, važiuoja į gamtą.
Paskambinom, kaip mama sako, žentui (mano draugui) ir pakvietėm vykti kartu. Visai nebloga mintis: ir man smagiau, ir tėveliams neatsibosiu. Kuprinė su maistu, gera nuotaika ir mes jau kelyje Vilniaus link. O su daina ir oras geresnis. Pirmas kelionės taškas – Kernavė. Stovim, dairomės prie senovinės bažnytėlės. Žiūrim: tiesiu taikymu prie mūsų atskuba vienuolė, kad tik niekur nepabėgtume. Nusiveda mus į kleboniją, mes ir nesipriešiname: smagu turėti gidą, ir pradeda pasakoti ilgas istorijas, nepasakyčiau, kad neįdomias.
Ekskursijos po kleboniją paskutinis taškas – balkonėlis, kuriame atsiveria neapsakomo grožio Kernavės apylinkų vaizdai, net kvapą užgniaužia. Girdžiu, kaip pro miglą vienuolės balsą: „Čia jaunieji fotografuojasi visada”. Atsigręžia į mano draugą ir lyg niekur nieko ištaria: „Gali ir tu čia pirštis!“
Maniškis pasimetė ir išraudo, o aš kikenu atsistojusi. Kokios gali būti piršlybos, jei man dar vėjai galvoje, be to, dar neseniai iškepta pora esam. Po kiek laiko sužinojau, kad reali galimybė, jog bernužėlis priklaups ir pasipirš iš tikrųjų, buvo, bet žiedelis gulėjo mašinoje.
Aplankę Kernavę, traukiam į Trakus. Akys mirga nuo baltų, pustų jaunųjų suknelių ir juodų jaunikių švarkų. Koks džiaugsmas! Ant tilto radau rožytę iš jaunosios puokštės! Tai visą laiką ją pranešiojau rankose, atseit jaunoji (ir šiandien ją turiu išsaugojus). Na, ką, kaip sakoma, nėra to gero, kas neišeitų į blogą. Apsipykom su brangiuoju... Jis nori pasiplaukiot valtele Galvės ežere nors tu kryžių jam ant galvos statyk, o aš priešinausi.
Ilgai kovojom, net atskirai pasivaikščiojom, kol ėmiau ir sutikau su jo prašymu. Išsinuomojom delfiną (tokio pavidalo vandens dviratis) ir plaukiojam abu po ežerą pasipūtę, delfinu kinkyti. O bijau, o pikta. (Dabar, kai pagalvoju, be reikalo taip pykau). Sustojom po medeliu, pasvirusiu nuo kranto, vanduo teliūškuoja, pažiūrėjus į vandenį, galva sukasi, bet vis vien pikta: plaukiam į krantą, noriu namo ir viskas! Maniškis pažiūrėjo į mane tokiom gailiom akim ir sako: „Ar tu žinai, ko aš noriu?“
Aš nė girdėt nenoriu – namo ir taškas! Drebančiom rankom jis ištraukia raudoną dėžutę, praveria ją, o ten – žiedelis! Taip ir netekau žado. Ką sakė – negirdėjau, kas dėjosi aplinkui – nemačiau. Atrodo, kad garsas buvo išjungtas. Gal sakiau taip, gal ne, nepamenu. Juk šokas buvo, nesitikėjau: kur man apie ženatvę galvot! Tik vis kartojau: „Ką man dabar daryt?! Ką daryt?“ Kaip kokia užsikirtusi plokštelė.
Tik puikiai pamenu vieną dalyką: kai maniškis dėjosi kuprinėn dėžutę, aišku jau tuščią, paprašiau, kad atiduotų ją man. Žiedelis – mano, tai ir dėžutė – mano. Plaukiant atgal, paklausiau, ar galiu žiedelį nusiimti ir apsiprasti su mintim, kad man pasipiršo. Atsakymas buvo aiškus, bet apsiprast su ta mintim reikėjo laiko. O kai dar galvojai, kad tai įvyks po kokių 5-10 metų! Visą kelią namo pratylėjau, kaip po didžiausios audros...
Žiedelį užsidėjau Kūčių vakarą, juk stebuklų būna, kai jais tiki. Negana to, pati padovanojau jam žiedelį toje pačioje dėžutėje. Šiandien ta dėžutė nebereikalinga, o ir jos jau nebėra, nes tą patį vakarą sugalvojom vieną didelį norą ir įmetėm į Nevėžį. Gal ten, giliai upėje, kažkam prireiks tos dėžutės, bet mums jau ne...
Agnė
*************
Ar žinai, drauge, koks tai jausmas, kai širdis užsipildo euforija, kai galva pasidaro lengva nuo pašalinių minčių, kai rankos instinktyviai sugniaužiamos, lyg mamai į sijoną? Žinok, drauge, tai būna tik kelis kartus gyvenime, o šis įvykis dar ir amžiams sujungia mane ir tave.
Ar būtum patikėjęs, kad kada nors taip pasielgsi? Juk visuomet baideisi žiedų ir gėlių, akis skandinai kompiuterio ekrane, o vakarais sakydavai, kad mane myli. Tau pasisekė, aš kantri, visuomet geros nuotaikos ir mėgstu žaisti, kaip ir tu. Žaisti ir tau nenusileisti.
Tu man pasakei: „ Kai mane aploši, įgysi teisę būti mano žmona“. Tik nesitikėjai, kad tai nutiks taip greitai...
Kaip visuomet grįžau iš darbo mažumėlę pavargusi. Tu mane pasisodinai ant kelių prie kompiuterio ir rodei dar vieną neįtikėtinai gerai sukurtą žaidimą. „Gal nori pasivaikščioti?“- paklausei. Žinoma, man visuomet patinka ištrūkti iš namų. Taigi aš sutinku ir štai mes jau einam senamiesčio gatve ramiai besišnekučiuodami. Tu įmetei mane į pusnį ir mes kartu gardžiai pasijuokėme, aš tave išvadinau niekšu. Pradėjo lengvai snigti, sutemo, visi žmonės sulindo į namus, o mes vis ėjom.
„Užeinam kur nors“ – ir mes pasukom į tamsų skersgatvį, užsukom į mažą kavinukę. Kaip visuomet užsisakiau žuvies.
Kelias namo jau buvo nuklotas nemenku sniego sluoksniu. Šilta ranka gniaužė mano delną kišenėje. „Dar negalima eiti namo, reikia dar šį tą nuveikti“ – pasakei ir surimtėjai. Nesustojome eiti namų link, tik kiek prilėtinome žingsnius. Tu sustojai po virš gatvės kabančiu žibintu, pasukai mane sau priešai veidą ir liepei nekalbėti. Stojo mirtina tyla.
„Myliu tave, - tyliai ir šiltai man pakuždėjai į ausį. - Žiūrėk, ką turiu“. Iš gilios palto kišenės tu išsitraukei mažą raištelį, medvilninį, ploną. Paėmei mano ranką ir užrišai jį ant piršto. „Tekėk už manęs“, - ramiu vyrišku balsu ištirpdei mano širdį...
Indrė
**************
Tai įvyko beveik prieš metus. Buvo kovo 8-oji. Ryte nubudusi pamačiau ant stalo priešais lovą pamerktas 5 raudonas rožes, o ant vienos rožės žiedo pamačiau pakabintą mėlyną dėžutę. Tuomet aš brangiausiojo paklausiau:
- Kas ten yra?
- Nueik ir pasižiūrėk, - atsakė jis.
Kažkaip keista nuojauta užplūdo širdį. Ji pradėjo taip smarkiai daužytis, kad ten sunku buvo pajudėt. Drebančiom rankom nuimu dėžutę ir žvalgausi, kas dabar bus. Tačiau brangiausiasis nieko nedarė, tik gražiai šypsodamasis paragino greičiau atidaryti. Kai pagaliau atidariau, dėžutėje pamačiau gražią grandinėlę su širdelės formos pakabuku. Aišku, tuomet širdį užplūdo ir nusivylimas, ir kartu nuostaba. Juk jau maniau, kad pagaliau jis man pasipirš, bet deja... Man apstulbusiai žiūrint į tą grandinėlę, jis priėjo prie manęs ir paėmęs grandinėlę tarė:
- Su kovo 8-ąja, mylimoji.
Užsegęs grandinėlę, nuėjo ruošti man pusryčių, kurie buvo nepaprastai skanūs. Ir tai tik buvo įžanga. Aš net neįtariau, kad manęs dar laukia istorijos tęsinys. Likusi dienos popietė praėjo įprastai. O vakare draugas pakvietė pavakarieniauti picerijoje ir pasiklausyti Milano koncerto. Aš sutikau ir mes išvykome.
Vakarienė praėjo taip pat ramiai. Pavalgėm picų, pasiklausėm Milano dainų ir kai padavėja atnešė sąskaitą, mano brangiausiasis padavė savo piniginę ir paprašė sumokėti. Jis tuo metu išbėgo į tualetą. Aš sumokėjau. Po kelių minučių jam grįžus sakau:
- Galim jau važiuoti, aš sumokėjau.
- Palaukim dar truputį, - atsakė jis, - Turi ateiti mano draugas.
- Galime palaukti prie picerijos, juk nesėdėsim prie tuščio stalo, - atsakiau ir atsistojau vilkti paltą.
Tuomet padavėja atnešė dvi taures ir padėjo ant mūsų staliuko. Aš dar norėjau surikti, kad mes gėrimo neužsisakėm, bet nebespėjau. Tada labai pasimečiau. Vėl pradėjau visa drebėti ir net galbūt dar labiau nei ryte. Iš pradžių pastebėjau, kad picerijos padavėjos visos kartu sustojusios labai keistai žvilgčioja į mūsų staliuką. Brangiausiasis su šypsena tarė:
- Pakelkim taures už šį nuostabų vakarą.
- Gerai, - atsakiau ir paėmiau savo taurę.
Tačiau tik paėmus į rankas taurę ir pakėlus ją arčiau lūpų, pastebėjau, kad joje kažkas dar yra. Grukštelėjau gurkšnelį, pastačiau taurę ant staliuko ir paklausiau:
- Kas ten dugne yra?
Tada mano brangiausiasis priklaupė ant kelio, paėmė mano ranką ir paklausė:
- Ar būsi mano žmona?
Aš tuomet labai pasimečiau, bet po ilgos pauzės atsakiau:
- Taip, būsiu.
Kai mano draugas atsisėdo, padavėja atnešė šakutę, kad galėtume ištraukti žiedelį. Mylimasis jį ištraukė, užmovė ant piršto ir pabučiavo. Tuo metu visos picerijos padavėjos pradėjo ploti. O aš sėdėjau ir niekaip negalėjau atsigauti po tokios staigmenos. Tik kitą rytą supratau, kas įvyko.
Štai tokia pasipiršimo istorija. Na, o dabar planuojame vestuves!
Ingrida
***************
Turbūt tas daug kam banalus bet daug kam ir reikšmingas Šventas Valentinas. Man tai pat, kai prieš 8 metus vasario 14 dieną tuo metu dar buvo man draugas Tomas ilgai negrįžo namo. Buvau Jau išsigandusi, kad teks šventę švęsti vienai.
Bet štai, vėlyvas vakaras ir pasirodo Jis. Rožės ir begalinis jaudulys - aišku, aš nustebau ir nesupratau. Pavakarieniavome ir - spengianti tyla. Tada Jis virpančiom rankom kažką ištraukia iš kišenės ir tyliai prieina prie manęs ištiesdamas šaltas iš susijaudinimo rankas. Akys įsmigusios žiūri į mane ir tyliai su jauduliu širdyje ištaria: "Noriu, kad būtum amžinai mano. Ar tekėsi už manęs". Žiedelis nuostabus - bet aš šypsojausi ir tylėjau.
Neprabėgus nė savaitei t.y. vasario 18 dieną aš ištariau "Taip" ir Kauno santuokos rūmuose parašėme prašymus apie santuokos įteisinimą.
Ir štai santuokoje jau 7 metai, o mūsų vaisius - nuostabus sūnus Nandas.
Birutė L.
********************
Kai sutinki sau skirta žmogų, tikrai nepagalvoji, kad su juo teks nugyventi visą gyvenimą, o tuo metu ir ne tai rūpi. Kai susipažinau su Modestu, buvau ką tik grįžusi iš užsienio, įspūdžių susukta galva net neleido pagalvoti, kad mane kalbinantis vaikinas gali man patikti ar mus sies kažkas daugiau nei trumpa pažintis. Deja, ne mes, o gyvenimas parašo likimo istorijas. Abu buvome studentai, todėl ir skubėti nebuvo kur. Abiems rūpėjo mokslai, pasilinksminimai, darbų paieškos po studijų, bet viskas taip greitai bėgo, o ir jausmai stiprėjo. Nejučiomis pradėjome gyventi kartu.
Ir taip beveik 4 metus nepastebimai praleidome kaip jauna, graži nesusituokusi pora. Mūsų abiejų tėvai pakankamai senamadiškų pažiūrų, todėl spaudimą tuoktis jautėme iš kelių pusių, gal aš kaip mergina net labiau. Vieną dieną prasitariau Modestui, kad gal laikas būtų tuoktis ir pradėti galvoti apie vaikus. Mano nuostabai, jis labai gražiai priėmė mano žodžius ir sutiko, kad jau tikrai laikas vestuvėms. Apie pasipiršimą net nekilo mintis, juk mudu jau seniai pažįstame vienas kitą, o ir dėl vestuvių nusprendėme dviese.
Per kelis vakarus nusprendėm vestuvių datą, kuri sutapo su mūsų 4 metų pažinties diena. Pradėjau ieškoti vestuvių pokylio vietos, kadangi gyvename Vilniuje, tai ir žiūrinėjome aplink Vilniaus kraštą. Susitarėme keliose vietose apžiūrėti pobūvių sales.
Po darbo su Modestu sėdome į automobilį ir nuvažiavome apžiūrėti siūlomus variantus. Grįžtant namo, jau vakarop, draugas paprašė sustoti Europos cente, kadangi niekada ten nebuvome, o ir važiavome pro šalį. Pamaniau, kad puiki mintis, juk abudu seniai galvojome nuvažiuoti, o čia pasitaikė pakeliui tokia proga pamatyta ta vietą. Abu įsimylėję nuo idėjos, kad ieškome sau tuoktuvių vietos, susikibę už rankų nužingsniavome prie Europos šalių vėliavų. Draugas pasiūlė nusifotografuoti šioje vietoje, ir palikęs mane vieną, nubėgo iki automobilio fotoaparato. Nieko neįtariau, juk dažnai taip darome, ir...
Kai po kelių akimirkų pamačiau Modestą su didele puokšte gėlių, sutrikau, pamaniau, kad praleidau kažkokią mūsų progą...
O dar labiau suglumau, kai jis priklupo ant vieno kelio ir paklausė, ar aš tikrai pasiryžusi su juo praleisti visą gyvenimą?.. Iš kišenės ištraukė žiedelį... Šalia buvę žmonės, supratę į kokią situaciją žiūri, be garsų pasitraukė tolyn... Abudu susijaudinome... Aš iš netikėtumo, Jis - dėl mano ašarų...
Grįžus namo Modestas pasakė, kad puokštėje rožių yra tie, kiek mėnesių mes jau esame praleidę kartu ... 43 rožės...
Vilija
***************
Su vaikinu draugaujame daugiau nei 6 metus. Karts nuo karto pasidalindavome mintimis apie būsimą namą bei vaikus, tačiau apie vestuves nekalbėjome. Niekada nemanėme, kad vestuvės gali pakeisti nusistovėjusius santykius, todėl gyvenome kartu, mažai sukdami galvą dėl ateities. Aišku, kartais kildavo minčių, ar jis kada man pasipirš, bet per daug vilčių neteikiau, nes žinojau ne tik jo tvirtą poziciją šiuo klausimu, bet ir pati to nesureikšminau. O žinote, kuo blogos ilgos draugystės??? Todėl, kad po ilgų metų kartu draugai, giminaičiai, pažįstami ir visi panašaus plauko individai pradeda įkyrėti nuolat klausinėdami apie vestuves.
Iki šiol esu įsitikinusi, kad tai kiekvienos poros asmeninis reikalas ir klausinėti tokių dalykų, kaip vestuvės ar vaikai, tas pats, kas neduoti ramybės storuliui dėl antsvorio... Tai vat, pastaruoju metu teko susidurti su milžiniška klausimų lavina apie santuokinį gyvenimą. Prisipažinsiu, tokie klausimai siaubingai užknisa... Užkniso ir mane, bet aš nebėgdavau į kitą kambarį ir neignoruodavau klausimų, o atsakydavau, kad reikia klausti paties Tomo, kada jis pasipirš, nes mano moralinės vertybės neleidžia rodyti iniciatyvos (kol kas)... IR TAI VEIKIA... Vaikinų panašiom blevyzgom neatakuoja taip įkyriai, kaip merginų.
Artėjo didžioji Meilės diena. Ilgąjį savaitgalį leidome kaime pas mano tėvus. Nusprendėme, kad grižus į miestą, Valentino dienos proga kur nors nulėksime vakare. Nei iš šio, nei iš to Tomas užsidegė nuvažiuoti į Palangą, motyvuodamas tuo, kad nė karto neteko žiemą būti prie jūros. Daug nesispardžiau ir nusprendžiau „pasiaukoti“, nes bobučių miestas niekada nežavėjo.
Kulniuojame Basanavičiaus gatve, greitai atsiduriame prie jūros, stebime šaltame vandenyje besipliuškenančias antis. Tomas pradeda mane tempti prie tilto, paklusniai vykdau ir tipenu. Atokiau nuo žmonių per miglą girdžiu tariamus žodžius apie tai, kad negali gyventi be manęs ir taip toliau...
Nespėju sureaguoti, kai pamatau jį, atsiklaupusį ant kelių ir tiesiantį žiedelį. Stoviu netikėdama tuo, kas vyksta. Grįžtu į mašiną nesiorientuodama realybėje... Naktį negaliu užmigti, kuriu ateities planus, piešiu vestuvių scenarijų. Iš sapno pabundu, nes Tomas privėmė lovą (grįžus iš Palangos, tą patį vakarą pirmą kartą ragavo „naminukės“...). Greitai atsipeikėju, prireikus išlipti iš lovos plauti patalynės. Tuo ir pasibaigė svajingos, širdį suspaudusios piršlybos su lietuviško gyvenimo prieskoniais.
Airina
**************
Mūsų akimirka. 2009 m. gruodžio 31 diena skelbėsi niekuo neypatinga. Mylimasis su angina. Naujametinę naktį planuojam švęsti šiltai pas tėvus, ramiai, su temperatūra. Pirmą kartą kartu. Sėdžiu prie kompiuterio, bendrauju su draugais, rašinėju laiškelius su skambiais pasveikinimais. Sėdžiu ant pačios paprasčiausios biuro kėdės su ratukais, juoda, be atramų. Mano įprasta sėdėjimo poza - ant kėdės galiuko, kad stuburas būtų tiesus.
Mano mylimasi mėgsta prišliaužti, kai aš kažką rašinėju ir atsisėsti man už nugaros. Tada jaučiuosi jam labai artima, kai visa nugara galiu prisiglausti prie jo krūtinės, pakelti galvą ir švelniai nusišypsoti. O jis tuomet mane pabučiuoja... Taip buvo ir tą vakarą. Tik aš tuo metu atidėjau visus savo rašinėjimus, apsisukau ir mes kalbėjom apie mus, susisukę dviese ant tos darbo kėdės.
Kalbėjome, kokie reikšmingi mums šie metai, kad radome vienas kitą, kad jaučiame vienas kito didžiulę meilę ir tokia pat meilė daužosi mūsų krūtinėje. Džiaugėmės praleistomis kartu akimirkomis, kad nuolat šypsomės. Guodėmės savo problemomis ir tikėjome, kad šiais metais bus tik geriau, nes mes kartu – didesnė jėga – nugalėti visus sunkumus. Dėkojome pasaulio jėgai, kad mus supažindino, tikrai atsitiktinai, kai abiems to labiausiai reikėjo ir sakėmės esą labai išmintingi, kad sugebėjome pamatyti tą siųsta dovaną – man - jį, o jam – mane...
...Ir tuomet jis paklausė, kada aš norėčiau sujungti mūsų meilę ir dar pabrėžė, kad geriau, jei tai būtų kitų metų vasarą. Aš tik švelniai nusišypsojau. Jis kalbėjo lyg žinodamas, kad taip turi būti, kad viskas mums abiems aišku, tik reikia išsirinkti datą... Ir pasijutau saugiai, užtikrintai, ramiai...
Lyg irgi žinodama, kad mūsų santuoka jau iš viršaus suplanuota. Mes atidarėme kalendorių ir vartėme mėnesius į priekį... Sustojome ties rugpjūčiu. 2010 m. rugpjūčio 21 diena, šeštadienis. Lygiai metai, kai mes susipažinome tą lemtingą dieną, eidami vienas prieš kitą dviračio taku, kai abiems sieloje buvo taip sunku. Bet atsirado jose spindulėliai, kurie spindi vis stipriau ir šilčiau, ir visai jau baigia sušildyti mūsų širdeles. Ir abiems buvo aišku, kad tai bus Ta diena.
Beata
**************
Mūsų pažintis prasidėjo neįtikėtinai: niekada netikėjau, kad internetas gali suvesti du skirtingus gyvenimus į vieną buitį. Taigi po netikėtos pažinties ir greito nuosprendžio gyventi kartu jau praėjo trys metai... Gyvenom drauge ir nesukom sau galvos dėl santykių įteisinimo. Istorija liūdna, bet taip jau nutiko, kad mirė mano močiutė. Važiuojant į laidotuves, nupirkom vainiką ir kaip įprasta ant juostos reikia užrašyti, kas kaip ir nuo ko... Aš pajuokavau, kad nėra kaip įvardyti mano draugo. Juk jis kaip nekrikštytas vaikas - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi... :)
Ir štai kelionės metu mano brangusis virpančiu ir nedrąsiu balsu ištarė tuos lemtingus žodžius.... Darom vestuves... Tai buvo netikėta, nes apie jas mes niekada net nekalbėjom. Ir štai praėjo pusmetis ir mūsų vestuvės įvyks vasario 27d. (Reikia povestuvinės kelionės:) Štai tokia liūdna ir kartu laiminga istorija.......
Edita L.
*************
Viskas prasidėjo prieš 3 metus ir 364 dienas. 2010.02.21 dieną bus 4 metai kaip esame pora. Istorija gan nekalta.
Jai buvo vos 14, o Jam 15 metų. Abu mokėsi vienoje mokykloje, tik Jis buvo aukštesnėje klasėje nei Ji. Jam visada patiko žavi mergaitė šviesiais plaukais, o Ji visada žavėjosi aukščiausiu berniuku tarp bendraamžių. Jis juk buvo krepšininkas! O Ji - tik paprasta knygų graužikė. Valentino dienos proga mokykloje buvo surengta diskoteka, kurios metu Jie daug šoko, kalbėjo. Po diskotekos Jis Ją palydėjo namo ir prisipažino savo jausmus.
Mergina savaitę vaidino nepasiekiamą, bet širdyje džiaugėsi iš laimės ir šokinėjo, kai mokykloje Jį pamatydavo. Laimei, vaikinas buvo užsispyręs ir pasiekė ko norėjo. 2006.02.21 dieną Jie paskelbė oficialią draugystės pradžią. Iš pradžių viskas buvo nekaltai ir vaikiškai. Niekas netikėjo, kad išeis kažkas rimto. Po kelerių metų, kai Jie abu ūgtelėjo, tapo gražūs ir geidžiami kitų, Jie nepasidavė. Buvo pykčių, brendimo laikotarpis, bet galų gale Jie viską ištvėrė ir vis dar yra kartu.
2010.02.14 dieną, per šv.Valentino dieną, vaikščiojome pustuštėmis Vilniaus senamiesčio gatvėmis, kai aplink buvo niūru ir šalta, kai juoda katė perbėgo per gatvę, kai vėjas kėlė nuo žemės šiukšles, kai pro Mus praėjo dar viena beprotiškai įsimylėjusi porelė, Jis mane atsuko prieš save ir atsiklaupęs ant kelio, paprašė būti Jo sužadėtine. Tą akimirką prabėgo visi 4 metai, visos akimirkos praleistos kartu, viskas, kas siejo ir sieja Mus. Aš užšokau ant Jo, pradėjau bučiuoti ir tyliai šnibždėti į ausį: "Taip, taip, taip".
Tada jis mane apsuko kelis kartus ir pastatė ant žemės. Visą vakarą svajojome ir įsivaizdavome, kaip viskas turėtų būti, ir tikimės, kad mūsų svajonės išsipildys!!
Su meile M. ir M.
