Jos santykius „gaivina“ aršūs barniai dėl ne taip į indaują padėto puodelio, pastabos dėl merginos, kurią jos draugas buvo įsimylėjęs mokykloje, įsivaizduojamos meilužės ir... tikri pačios Aistės meilės nuotykiai. Jei Ypatingasis jų nepastebi, Aistė pati su malonumu praneša – tad jie skiriasi ir taikosi, skiriasi ir taikosi vėl. Kažkada Aistė prasitarė bijanti, jog Ypatingasis, su kuriuo gyvena jau keleri metai, pavargs nuo jos keliamų audrų, ir vietoj saldaus susitaikymo bei iš rutinos išplėšto kelių dienų „medaus mėnesio“ pasirinks ramią užuovėją. Kitą moterį.
Pažįstu ir tą kitą. Tiesa, ji taip pat jau turi vyrą. Judviejų santykiai verti jūros peizažo itin ramią, be menkiausio vėjelio dieną. Kai net paukščiams tingu skraidyti. Niekas niekada nėra matęs jų pykstantis ar ginčijantis. Per vakarėlius jie neseka vienas kito nerimastingu žvilgsniu, tačiau kas kiek laiko, tarsi susitarę, susitinka, kažką sušnibžda, apsidovanoja šypsenomis ir trumpais, ramiais prisilietimais bei žodžiais „aš tave myliu“. Visada.
Moteris niekada nesiskundžia kitoms savo vyru, vyras grįžta kas vakarą laiku namo, padeda jai išsirinkti auskarus parduotuvėje ir neturi nė vieno priekaišto. Niekas nepamena, kaip jie susipažino, nes atrodo, kad turėtų būti tiesiog gimę kartu. Ramiai, saugiai, kiek rutiniškai.
Sveikatai kenkia tokia meilė, dėl kurios žmogui tenka nuolat peržengti per save, dėti į santykius pernelyg daug energijos, atiduoti visą save. Čia derėtų pastebėti, kad tai, kaip pora atrodo iš šalies, ir kas vyksta jos viduje – dažnai yra du skirtingi dalykai. Juk ir ramiausia pora už uždarų durų gali išsilieti emocijomis. Tad prie vertindami savo santykius kitais, pamąstykite, ar esate tikras, kad štai tie du – niekuomet nesiginčija, o tai, kad jis jai džentelmeniškai neša skėtį iki teatro durų reiškia, kad ir niekam nematant jų santykiai tokie pat korektiški.
Kas išties svarbu – vaikai. Pasak R. Aleknos, neretai poros linkę pamiršti, jog garsūs barniai, prie kurių jie įprato gyvendami dviese, yra didžiulis stresas mažam vaikui. Suaugę žino, kad pakeltas tonas, kandūs išsireiškimai ar durų trankymas nereiškia pasaulio pabaigos, galų gale, per gyvenimą matę daugybę ginčų kartais neįsivaizduojame, kad galima bendrauti ir kitaip.
Vaikai nesupranta šių vingrybių. Tėčio ir mamos pyktį jie priima tiesiogiai, tad labai dėl to išgyvena. Tai nereiškia, kad augindami vaikus emocijas privalote „nuryti“. Tačiau venkite aršių ginčų bei pasisakymų, jei šalia yra mažųjų, stenkitės smarkiai nekelti tono, paprašykite, kad vaikas eitų pažaisti į kiemą ar kitą kambarį, kol kalbatės.
Mylimųjų barniai nėra tik blogis. Psichologai neabejoja, kad žmonėms būtinos emocinės iškrovos, tuomet mažiau sergama, o ir sprogimai – kai viskas, kas kaupėsi širdyje metų metus ugnikalniu išsilieja į išorę – retesni. Tačiau atkreipkite dėmesį, ką jaučiate, kai supykstate.
Nors sakoma, kad nė vienas vyras nebuvo nužudytas tuo metu, kai plauna indus, jei supykę esate pasiruošę griebti bet kokį sunkesnį daiktą ir vožtelėti partneriui (žinoma, jei ši mintis nėra karštakošiškos akimirkos trukmės), jei pyktis viduje gyvena ilgai ir jums sunku su juo susidoroti – verta pasitarti su specialistu, ar paieškoti atsakymų savyje – ką aš jaučiu iš tikrųjų? Kas mane taip smarkiai pykdo? Kodėl nesusidoroju su emocijomis?
Kad ir kaip paradoksalu atrodytų, tačiau santykių su kitais sėkmė priklauso nuo to, kiek gebame žiūrėti savo interesų. Ne vyro, žmonos, vaikų, tėvų ar kaimynų, o savo jausmai ir poreikiai turėtų būti itin svarbūs, jei norime būti laimingi ir dalintis laime su artimaisiais. Tai nereiškia, kad aplinkiniai ir jų poreikiai neturi rūpėti. Tačiau jei kitam skiriame daugiau laiko nei sau, - galime būti tikri, kad kenkiame abiems.
Dar viena stebuklinga taisyklė – žmonės randa tokius partnerius, kokių jiems reikia. Kitaip tariant, jei, tarkim, Rimas nori gyventi su Aiste, nors ši linkusi į emocinius kraštutinumus, barnius dėl smulkmenų ir dažnai grasina jį paliksianti, vadinasi iš tiesų pačiam Rimui reikia emocijų, kurias jis patiria, būdamas su šia moterimi. Gauname tai, ko esame verti ir ką patys norime gauti. Nors kartais to ir nesuvokiame sąmoningai.
Statistika rodo, kad skyrybos dažnesnės ten, kur emocijos buvo pernelyg sulaikomos, partneriai smarkiai varžė savo poreikius ir vengdavo išsakyti priekaištus,t.y. – dirbtinai sterilioje ramybėje. Mokantys argumentuotai ir neįžeidžiančiai ginčytis, anot skaičių, dažniau išlaiko prie altoriaus duodamą priesaiką „tik mirtis mus išskirs“.
Visgi didžiausias santykių žudikas – monotoniškas abejingumas. Toks, kai jokie priekaištai ar barniai neatkreipia partnerio dėmesio. Kai nėra saugumo jausmo, nėra susižavėjimo akimirkų, kad ir trumpiausių aistros žybtelėjimų, o gyvenimas šalia kito žmogaus primena lygią liniją širdies ritmo matuoklio ekrane. Būtent tada miršta santykiai. Nes vyrui ir moteriai reikia dėmesio ir mažytės intrigos. Atsitraukimo ir saldaus grįžimo atgal.
