Paniurę praeivių veidai pragiedrėja pamačius ne burbančią, o smagiai burbuliuojančią minią, šypsnį sukelia fontane besitaškantys vandens kariūnai, prie „Coffee Inn“ siaučiantys lindyhoperiai energijos pliūpsniu nubloškia visus rūpesčius.
Kai liaujamės burbėję
„Burbuliatorius“ – ne pirmus metus skaičiuojanti vilniečių kūrybinės grupės Laimikis.lt iniciatyva. Tiesa, vos tik sostinei pradėjus „burbuliuoti“, greitai atsirado daugybė pasekėjų, taigi šiuo metu burbuluose maudosi daugiau nei dešimt Lietuvos miestų, pradedant Klaipėda, Kaunu, Panevėžiu, Alytumi ar Šiauliais ir baigiant mažesniais: Raseiniais, Rokiškiu, Biržais, Gargždais...
Anot organizatorių, „Burbuliatorius“ – tai žaidimas, vykstantis kas antrą pirmadienį 18.30 val. Jo siekis atgaivinti viešąsias erdves ir sukurti paralelinį įvykį, draugėn suvedantį skirtingus miestus. „Dar 2008 m. įvairiuose miestuose periodiškai rengdavome milžiniškų muilo burbulų pūtimo sesijas („Vėjo pakavimą“) ir kitas kūrybiškas intervencijas. Tai yra paprasčiausias būdas sukelti praeivio šypseną, o kai burbulų yra daug, jie pastebimai keičia erdvę“, – idėja dalijasi Jekaterina Lavrinec. Dalyvių sąrašas su kiekvienu renginiu vis ilgėja – visi kviečiami organizuoti „Burbuliatorių“ ten, kur šis dar nevyksta, tačiau yra laukiamas.
Renginį pripažino ne tik lietuviai, jis sudomino ir užsienio žurnalistus. Bombėjaus (Indija) laikraštis „MidDay“ paskelbė fotoreportažą apie „burbuliuojančius“ Lietuvos miestus, šnekino idėjos autorius. Laimikio.lt žaidimų aikštelė – miestas, kuriame galima ne tik pašnekinti stilingą praeivį, bet ir įtraukti visus į keisto atsitiktinumo ar žaidimo sūkurį.
„Siekėme sukurti miesto ritualą, susijusį su konkrečiomis miestų vietomis (Laisvės alėja prie Soboro Kaune, Atgimimo aikšte Klaipėdoje, Lukiškių aikšte Vilniuje, aikšte prieš Dramos teatrą Panevėžyje ir t.t.), kurios dėl vienokios ar kitokios priežasties nustoja būti aktyviai lankomos, – pasakoja organizatorė. – „Burbuliatorius“ grąžina viešosioms erdvėms jų pagrindinę funkciją – būti miestiečių sambūrio vieta.“ Kūrybingieji Jekaterina Lavrinec ir Julius Narkūnas inicijavo ne tik „Burbuliatorių“, bet ir projektus „Linking Things“, „Vėjo pakavimas“, „Color Splash“ ir kt.
Daugelis dalyvių apie iniciatyvas sužino naršydami internete, kitus pakviečia atmosfera sužavėti draugai. „Burbuliuotojas“ Tomas pasakoja apie renginį išgirdęs iš draugės. Bemaž visi, paklausti, kodėl panašūs renginiai taip žavi, džiaugiasi šilta ir jaukia atmosfera. „Pasijunti lyg užsienyje, – sako Tomas. – Visi tokie faini, atsipalaidavę, šypsosi. Daug fotografų, todėl vėliau smagu pamatyti nuotraukas.“ Tiesa, „burbuliuojant“ pro akis nepraslysta ir tai, kad visi linksminasi grupelėmis, taigi Tomas siūlytų sugalvoti užduotis ar žaidimus, subursiančius dalyvius į vieną minią.
Ko gero, sunku būtų rasti žmogų, vaikystėje nesidžiaugusį spalvingais muilo burbulais. Mantas – vienas jų. Kaip ir Lina, jis stengiasi kuo dažniau dalyvauti „Burbuliatoriuje“, nes ten džiaugsmas tiesiog sklando ore, tarp žmonių nejuntamas joks priešiškumas.
„Paburbuliuoti“ savo vyrą ir mažąją pusseserę atsivedusi Agnė nenusivylė: „Reginys buvo puikus! Aplink skraidė šimtai burbulų, o daugybė žmonių, apsiginklavusių pačiais įvairiausiais burbuliavimo įrankiais, nuoširdžiai šypsojosi.“
„Technikos“ būta įvairiausios: nuo senų gerų specialiai šiai pramogai skirtų buteliukų iki muilo pilnų kibirėlių. Su ryškiaspalviais šautuvais laksto mažieji, vyresnieji „pakuoja vėją“ muiluotomis virvelėmis, juokdamiesi sukasi ratu ar net paleidžia spiečių mažų burbuliukų per gurkšnojant šerbetą likusius šiaudelius. Vieni ramiai stovi, sėdi, o kiti – nerimsta, zuja aplink, o fotografai stengiasi „nušauti“ geriausią kadrą. Atgyja miestai, nubunda žmonės, į dangų kylančiais ryškiaspalviais burbulais pokši popiečio saulė.
Vandens karas geriau už taiką
„Vandens karas“ – visiškai nauja ir gaivi Kauno moksleivių idėja. Prašniokštus septyniems mūšiams veiksmo vieta keitėsi net tris kartus, kol apsistojo Panemunės šile, paplūdimyje prie pėsčiųjų tilto. Nuolatinio grafiko „Vandens mūšis“ neturi, mat organizatoriai laukia kaitrių ir saulėtų dienų. Artimiausiu metu kariūnai dūks liepos 28 d.,vidurdienį.
Viena iš organizatorių, Kamilė Danilevičiūtė, pasakoja: „Idėja kilo birželį, vienai „F.M’ing“ (F.M. – Flash Mob – tai žmonių grupės susitarimas susirinkti viešoje vietoje ir atlikti keistus, bet legalius veiksmus, tuo stebinant aplinkinius) grupelės žmogučių – Aleksandrai. Pirmasis karas įvyko ekspromtu – sugalvojome atsigaivinti po dešimtos klasės matematikos egzamino.
Tiesą pasakius, susirinko mūsų gal koks dešimt, susėdome ant Laisvės fontano krašto, ir nežinom, nuo ko pradėt, – prisimena Kamilė. Tačiau vos pradėję taškytis draugai nebegalėjo liautis: Eina visi pro šalį, ir, regis, pavydi, jog mes mirkstam fontane, o jie kepa, prakaituoja pasipuošę ar kostiumuoti...“
Tiesa, taikiems mauduoliams išvengti policijos pareigūnų įsikišimo nepavyko: „Paklausė, ar mes blaivūs, o dviem panelėms, kurios nedalyvavo, taigi buvo sausos (priešingai negu mes), pasakė, kad kojų fontane mirkyti negalima“, – pasakoja mergina. Apie antrą karą buvo pranešta iš anksto, tad į mūšį stojo naujos pajėgos – kariavo jau apie trisdešimt žmonių, renginys sulaukė ir fotografų dėmesio.
Tiesa, trečias mūšis buvo vėsokas – tebuvo vos 19 OC, bet entuziastai taškėsi ir šiurpdami.
„Viskas klostėsi labai gerai, – pasakoja Kamilė. – Visi ateidavo labai gerai nusiteikę, tinkamai apsiginklavę ir tiesiog linksmindavosi. Vieną kartą net sulaukėm reporterės iš "Kauno dienos". Tada prie mūsų sugalvojo jungtis ir suaugusieji! Jei tiksliau, pareiškė, kad reikia karo ir vakarais.“
Deja, tuomet paaiškėjo, kad atsivėsinti sugalvojęs jaunimas elgiasi netinkamai taškydamas brangų miesto fontano vandenį, taigi, siekiant išvengti nemalonumų, mūšio vietą teko keisti. Didžiausio susidomėjimo iniciatyva sulaukė Santakoje, tačiau dėl šiukšlių ir butelių šukių buvo nutarta persikelti į Panemunės šilą.
Karštą dieną vandens mūšis vilioja ir nieko apie jį negirdėjusius žmones.
„Ne kartą yra buvę, kad žmonės nutaria tik pažiūrėti. Ateina sausi, o išeina šlapi“, – juokiasi organizatorė.
Vandens mūšių mėgėjų Vitos ir Karolinos nuomone, tai puikus būdas atsigaivinti ir prisiminti vaikystę. Tiesa, Vita vandens mūšį pamačiusi važiuodama troleibusu apgailestauja, kad teko išsikraustyti iš fontano: „Smagiausia vieta taškynėms buvo Turgaus aikštės fontanas. Linksma būdavo ne tik mums, bet ir žmonėms, stebėjusiems iš mašinų ir troleibusų.“
Vos antrą kartą „Vandens kare“ dalyvavęs Redas išsyk ėmėsi iniciatyvos ir suorganizavo mūšio pratęsimą, kuriame dalyvauti, smagiai pabūti, pažaisti ir pasidalyti įspūdžiais galėjo visi norintys.
„Žaidėme įvairius žaidimus, keli žmonės grojo gitara, dar kiti žaidė pinbolą (kojomis spardė kamuoliuką) ar mėtė skraidančią lėkštę. Vėliau pratęsėm maudynes“, – įspūdžiais noriai dalijasi jis. Ir pažada, kad tokios linksmybės nuo šiol lauks po kiekvieno „Vandens karo“.
„Vandens karas“ – tai linksma ir nepavojinga kova be taisyklių, kur ginklu gali tapti ir vandens šautuvas, ir tuščias plastiko butelis, ryškiaspalvis kibirėlis ar tiesiog mitriai besitaškančios rankos. Ir nors atokiau stovintis jaunimo būrelis skeptiškai svarsto, kokia čia atrakcija taškytis įbridus upėn, tačiau šlaitu keberiojantis šlapiai ir kovingai nusiteikusiai armijai, bemat išsilaksto. O kol skeptikai kaista, entuziastai krykštaudami turškiasi vandenyje.
Svinguojantys pokalbiai
Vilniaus ir Kauno gatvėse skriejantys lindyhoperiai praeivius stebina entuziazmu ir neišsenkančia energija. Lindyhopas – afroamerikiečių šokis, pasirodęs Niujorke XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Nors iš pradžių buvo manoma, kad tai – tik trumpalaikis susižavėjimas, laikas parodė ką kitą. Pirmieji lietuviški lindyhoperiai įsitvirtino Klaipėdoje 2000 m., o jau 2002 m. sukurta Lietuvos lindyhoperių interneto svetainė.
Kaune „Social dance“ lindyhopo vakarus organizuojantis Juozas Matulevičius šokiu susižavėjo dėl improvizacijos.
„Čia nėra griežtų standartų, – sako jis. – Lindyhopas – bendravimo šokis, kuriame svarbiausia atsipalaiduoti, pajusti ritmą ir partnerį.“
Pasilinksminti ir pabendrauti renkasi labai įvairaus amžiaus šokėjai.
„Ateina tie, kuriems išgerti ar pasitrinti po kokteilių barus nerūpi. Lindyhoperiai – labai paprasti ir šilti žmonės“, – džiaugiasi Juozas.
Sugalvojusius pašokti praeivius dalyviai mielai pamoko pagrindinių žingsnių ir noriai priima į savo gretas. Prie smagios iniciatyvos prisijungia ir senyvo amžiaus turistai, ir maži vaikai.
Vasarą lindyhoperių gretos kiek praretėja: vieni atostogauja, kiti dirba, kai kurie keliauja į Švedijoje, Herangos mieste vykstantį didžiausią lindyhopo festivalį pasaulyje. Judriesiems šokėjams karš-
tis – nemenkas išbandymas.
Vasarą Laisvės alėjoje šurmuliuojantys lindyhoperiai, rudenį ir žiemą glaudžiasi „Džem’pub“ bare, kur nuo 21 val. siaučia iki nukritimo. Tiesa, šokėjai nesijaučia prisirišę prie vienos vietos.
„Renginys gali vykti bet kur, kur skamba svingo muzika“, – teigia organizatorius.
„Galiu šokti ir atsigaivinti vandeniu, ko dar reikia?“ – entuziazmu trykšta lindyhoperė Kristė. Ir priduria: „Noriu dar, noriu dar!“
