Patogų gyvenimą iškeitęs į pakeleiviui neišvengiamus ekstremalius išbandymus japonas viliasi dar negreitai peržengti tėvų namų slenkstį. Jo mintyse – jau karčiu alsuojanti Afrika, vešlios Pietų Amerikos atogrąžos ir šalčiu kaustantys Šiaurės Amerikos labiausiai nutolę kraštai.
Gimtąją Japoniją U.Yama Susumu paliko prieš porą metų ir tris mėnesius. Tiek laiko jis kasnakt miegoti prigula vis kitoje lovoje, galvą padeda vis ant kitos pagalvės. Šios kelionės sąskaitoje – 23 aplankytos šalys, tūkstančiai sutiktų veidų ir milijonai nepakartojamų įspūdžių.
Kelionių magija Ushi pakerėjo dar prieš aštuonerius metus. Tuomet kelyje nuo Azijos iki Europos japonas užtruko metus.
Kada šį kartą sugrįš namo, jis nė nesįsivaizduoja.
Poreikiai minimalūs
Vyras jau spėjo gerai įsidėmėti lietuvių keliautojų ir studentų dažnai kartojamą žodį „tranzuoti“. Pigiausią keliavimo būdą pasirinkęs užsienietis priklausomas nuo vairuotojų malonės.
„Kiek įmanoma, stengiuosi tranzuoti. Bet kai ilgai nestoja, tenka pasinaudoti visuomeniniu transportu“, – pasakoja atkaklusis U.Yama Susumu.
Su kuprine ant pečių pakelėse automobilius stabdantis ir vieną po kitos šalių sienas kertantis Ushi pasirengęs bet kurią akimirką mesti savo mantą ir dėti į kojas.
Japonas juokauja sumušęs savotišką rekordą: kelionėje per metus buvo apvogtas net penketą kartų. Tąkart netekęs viso turėto turto, Ushi pasimokė ir dabar pasaulį maišo ant pečių tempdamas tik pačius būtiniausius daiktus. Jo kuprinėje nebėra nei filmavimo kameros, nei fotoaparato. Netgi pinigų kišenėje – minimali suma, iš kurios vagys tikrai nepraturtėtų.
„Man nereikia patogumų. Pernakvoti priima internete rasti draugai, ne kartą esu miegojęs po atviru dangumi. Valgau viską, kas neužnuodyta. Aš gyvas ir man gerai“, – apie savo nedidelius poreikius pasakojo U.Yama Susumu.
Jis jau patyrė, kad labiausiai saugotis reikia lankomiausiose vietose, kur turistų miniose šmirinėja pulkai kišenvagių.
Lietuviai pietietiškesni už latvius
Geriausius įspūdžius keliautojas išsivežė iš Gruzijos ir Turkijos.
„Gruzija – nedidelė šalis, tačiau itin įvairus ir įspūdingas jos kraštovaizdis: kalnai, jūra. Ir žmonės ten ypač šilti. Išgirdę, kad keliauju, tuojau kviečia užsukti į svečius. Labai šiltai buvau priimtas ir Turkijoje“, – kalbėjo Ushi.
Nors prieš aštuonerius metus keliaudamas Vilniuje praleido pusdienį, japonas jaučiasi tarsi Lietuvoje lankytųsi pirmą kartą.
Per trejetą viešnagės savaičių japonas spėjo susižavėti ir šalimi, ir jos gyventojais. Ushi čia neįžvelgė nei šiaurietiško lietuvių uždarumo, nei sunkmečio pagimdyto pesimizmo. Nors Lietuvai būdingas drėgnas ir šaltas ruduo, japonas mūsų šalį lygina su saulėtomis Italija ir Graikija.
Prieš tai trejetą mėnesių praleidęs Latvijoje, Ushi pasakoja įsimylėjęs ir ją. Tačiau dabar įsitikino, kad sutiktas latvis buvo teisus perspėjęs, kad Lietuvoje jam patiks labiau.
„Lietuvoje daug draugiškesni žmonės. Iš estų esu girdėjęs, kad Lietuva yra piečiau, o jos gyventojai panašūs į italus. Italijoje dar nebuvau, bet, manau, man tai ir nebūtina, nes aš jau esu Lietuvoje“, – tikino Ushi.
Lietuvą primins dukra
Keliautojas neslepia buvęs šokiruotas išvydęs, kaip sunkiai ekonominį sunkmetį išgyvena Latvija.
„Ten beveik kiekvienoje šeimoje teko sutikti darbo netekusių žmonių. Vieni – bedarbiai, kiti – rengiasi emigruoti. Lietuvoje per tris savaites to dar nepajutau. Gal todėl lietuviai šiltesni nei latviai“, – padarė išvadą keliautojas.
Uchi įžvelgė netgi Lietuvos ir Japonijos nacionalinių virtuvių bendrų bruožų. Biržuose paragavęs cepelinų keliautojas nusprendė, kad jų skonis labai primena japonių gaminamą patiekalą – mėsa įdarytus ryžių kukulius.
Ushi neprognozuoja, kiek dar laiko viešės Lietuvoje. Jis jau įsitikino, kad kelionėje planai keičiasi taip pat greitai, kaip vėjo kryptis. Ketinęs Rygoje užtrukti savaitę, joje užsibuvo porą mėnesių. Iš Panevėžio japonas ketina traukti į Kauną, paskui aplankyti Vilnių.
Dar nė nepažinęs Lietuvos Ushi jau žinojo, kad šiai šaliai negalės likti abejingas.
Apie aplankytas vietas politologiją studijavusiam draugui žinutes į Japoniją siųsdavęs vyras gerokai nustebo sulaukęs jo reakcijos, pranešus, kad artėja prie Lietuvos. Draugas ragino būtinai nuvykti į Neringą, o prieš porą mėnesių gimusią dukrą Lietuvos garbei pakrikštijo Amber vardu.
Europiečiai dirba mažiau
Tėvynėje privačioje kompanijoje socialinio darbuotoju buvęs Ushi pasakoja anksčiau visiškai nekeliaudavęs, tolimus kraštus regėdavęs tik savo svajonėse.
„Japonijoje senų žmonių problema itin aktuali. Darbingo amžiaus japonai labai užsiėmę, jie dirba kur kas daugiau nei europiečiai. Sakyčiau, tokį gyvenimo būdą diktuoja ne būtinybė, o mūsų prigimtis. Todėl vaikai tiesiog neturi galimybių kasdien pasirūpinti senais tėvais. Jiems padeda namus sutvarkantys, valgį pagaminantys ir kitaip pagelbėjantys socialiniai darbuotojai“, – buvusį darbą prisiminė keliautojas.
Vis dėlto sulaukęs 25-erių jis ryžosi pirmą kartą peržengti Japonijos sieną ir leidosi į Indiją. Šalis jam pasirodė tokia įspūdinga, kad pasilikti tėvynėje tapo nebeįmanoma. Kelionių trauka buvo labai stipri, tad Ushi ryžosi mesti darbą, palikti prie jo jau įpratusius globotinius – senukus, daugeliui kasdienių įprastų dalykų tarė „viso gero“ ir Japoniją metams iškeitė į Egiptą.
Ilgesys trukdytų
Kad ir kiek keliautų po pasaulį, to U.Yama Susumu vis negana. Japonui kelionėse neegzistuoja jokie laiko limitai, amžiaus cenzas ir visi kiti reiškiniai, be kurių neįsivaizduojamas įprastas gyvenimas. Kelionės išlaisvina dvasią, o neaprėpiamu atrodęs pasaulis sumažėja ir tampa stebėtinai artimas.
„Prieš pusmetį Suomijoje pajutau tokį nuovargį, kad, atrodė, jau viskas. Prieita riba, kai reikia sustoti ilsėtis. Jėgų atsirado vien nuo minties, kad gal laikas grįžti į Japoniją. Nusprendžiau: ne, ne ir dar kartą ne. Pailsėti galiu bet kur, kad tik nereikėtų grįžti“, – tvirtino Ushi.
Pasak jo, galbūt kai kam gali keistai pasirodyti, kad per tūkstančius kilometrų nutolus nuo namų nekankina tėvų, artimųjų ilgesys.
„Gal tai ir nėra labai gerai, bet keliautojui nostalgija ir ilgesys tik trukdytų. Persekiojanti mintis apie grįžimą namo apkartintų kelionės žavesį“, – mano vyras.
Jis neslepia: niekada nekeliavę tėvai sūnų išlydėjo apimti baimės. Jiems užsienis – svetimas ir pavojų kupinas pasaulis.
„Iš aplankytų šalių siunčiu tėvams atvirukus, kartais paskambinu, su seserimi bendrauju internetu, bet apie pavojus artimiesiems nutyliu“, – prisipažino keliautojas.
Internete naujienas apie Japoniją sekantis Ushi juokauja, kad namo dar negalintis grįžti, nes ten lauktų krizė.
Matydamas, kaip gyvena užsienio šalių žmonės, vyras pripažįsta, kad sunkmetis Japonijoje – tik sąlyginis reiškinys. Europoje jį labiausiai nustebino masiškai darbo netenkantys ir pragyvenimo šaltinio plūstantys svetur ieškoti žmonės.
„Ir Japonijoje dėl ekonominės krizės didelių kompanijų finansinės padėtis labai nusmuko, gyventojai liko be darbo. Bet situacija ten daug geresnė nei daugelyje Europos šalių. Japonijoje ir netekę darbo žmonės gali išgyventi“, – lygino Ushi.
