Pradėti niekada nevėlu
Tik negalvokite, kad brandžiame amžiuje per vėlu išsiruošti į pirmąjį žygį pėsčiomis ar sėsti ant dviračio. Pedagogė Nijolė Marcinkėnienė sako dviratininko „karjerą“ pradėjusi gana vėlai: „Sulaukiau 48-erių, išauginau puikius vaikus, visi jie sukūrė šeimas ir išėjo iš namų. Dvidešimt šešerius metus įpratusi jaustis atsakinga už juos, sutrikau – o ko gi noriu aš? Žvilgteriu į veidrodį: apkūnoka, vos ne 90 kg sverianti „gražuolė“, akyse – įtampa ir iššūkis.“
Vienai pasiryžti sunku, gal buvo bendraminčių ir bendražygių? „Mano draugės mėgsta pasėdėti ir pafilosofuoti, o man norėjosi gamtos, erdvės ir judesio“, – sako Nijolė, turinti vyresnę seserį, su kuria ir pradėjo keliauti nuo paauglystės. Tai sugalvodavo Vilnele nubristi iki Naujosios Vilnios basos padurkus pasikėlusios, tai apeiti Trakų ežerus.
Vėliau sesuo nusipirko baidarę – abi įvaldė plaukimo techniką Vokėje baksnodamos valties nosimi į krantus. Su seserimi ir vaikais baidarėmis po visą Lietuvą keliaudavo. Užkraudavo pusę autobuso mantos ir dardėdavo kur nors prie ežerų...
Gimtadienio dovana
Sesuo ir dviratį pirma įsigijo, bevarydama jį Nijolė panoro užsėsti pati – iškart pajuto skridimo džiaugsmą ir kritimo skausmą. „Viskas gyvenime eina greta, – patvirtina pašnekovė, vaikystėje išbandžiusi ir mamos draugės dviratį. – Kol jos gerdavo arbatytę ir plepėdavo, aš bandžiau minti – nuvairuodavau į pievą ir griūdavau, nes nesugalvodavau, kaip sustoti...“
Turėdama tokią spalvingą patirtį, Nijolė paprašė sūnaus, kad jai gimtadienio proga padovanotų dviratį, ir iš karto išbandė jį ekologiniame žygyje po Lietuvą, apsikrovusi visa amunicija. „Net penkias dienas pavyko išsilaikyti tame žygyje“, – šypsosi keliauti pamėgusi pedagogė.
Ji susipažino su šauniais dviratininkais veteranais, bet, deja, jie kauniečiai arba užsieniečiai. „Apie Vilnių dažniausiai lakstau viena, įpratau ir man netgi tai patinka. Sporto rezultatų niekada nesiekiau“, – sako Nijolė.
Asmeninio archyvo nuotr. Nijolė Marcinkėnienė iškeliauja į piligriminę kelionę po Ispaniją. Per 9 savaites ji planuoja numinti 4 tūkst. kilometrų.
Padilę sąnariai nesustabdo
Dalyvaudama žygyje aplink Baltijos jūrą, N. Marcinkėnienė jautė, kad kažkas ne taip su dviračiu, bet apie tai nieko nenutuokė, jai „žvaigždės danguje, o ne dviratyje žibėjo“.
„Labai pavargdavau ir draugų negalėdavau net ir labai stengdamasi pavyti. Kai grįžau namo, sūnus tik užmetė akį į dviratį ir pasibaisėjo, kaip galėjau su užsikirtusia stabdžių kaladėle važiuoti?“ – prisimena keliautoja, dėl techniškai netvarkingo dviračio „suėdusi“ sąnarius.
Apsilankė pas gydytojus, bet diagnozės nesužinojo. „Kitais metais atsisakiau tolimų žygių, bet man dviračiu buvo lengviau minti, negu eiti, todėl išsiruošiau į olimpinį Pekiną Didžiuoju šilko keliu“, – pasakoja Nijolė.
Norėdama nuraminti sąžinę, ji nuėjo pasikonsultuoti pas chirurgą ortopedą: nusakė simptomus ir paprašė leidimo numinti dvylika tūkstančių kilometrų. Gydytojas pritarė: „Mink, jeigu tau taip geriau. Slidinėjant kalnuose man irgi kojas skauda.“
Grįžus iš Pekino teko pakeisti klubo sąnarį, nes keliautoja eidama pradėjo smarkiai krypuoti.
„Medicina dabar daro stebuklus. Sausį – operacija, birželį užsėdau ant dviračio, liepą jau myniau Krymo kalnais. Pernai dalyvavau žygyje aplink Araratą, važiavome per Gruziją, Armėniją, Iraną, Kurdistaną“, – vardija aplankytus kraštus Nijolė.
Išnaudoti privalumus
Nuo didžiojo žygio į Pekiną praėjo treji metai, kaip dabar atrodo įgyta dvasinė patirtis? Juk kelionės mus neatpažįstamai pakeičia...
„Kelionė į Pekiną tik patvirtino tai, ką ir nujaučiau: pasaulis yra nuostabus, o žmogus gali padaryti viską, ką nori. Nežinau, ar pasikeičiau, nors ir kaip skaudžiai už kai kuriuos poelgius teko mokėti... Man atrodo, kad turėjome praeiti tai, ką praėjome. Tai ne mano vienos brandos kelias. Bet viena jau žinau tikrai – dviračio krepšius dabar visada užsisegu pati ir patikrinu, ar tvirtai užsifiksavo“, – šypsosi keliautoja.
Nijolė pripažįsta, kad, užaugus ir iš namų išėjus vaikams, gyvenimas iš tiesų keičiasi. Kiekvienas periodas turi savo privalumų ir trūkumų. „Stengiuosi išnaudoti privalumus“, – reziumuoja dviratininkė.
Ir ji tikrai savęs nelaiko drąsia, na, gal tik šiek tiek pašėlusia. „Labai drebu ir bijau daug ko, bet nemėgstu monotonijos ir rutinos, tad iš dviejų blogybių tenka rinktis mažesnę“, – įsitikinusi N. Marcinkėnienė.
Viena piligrimų keliu
Apie šv. Jokūbo piligrimų kelią Nijolė sužinojo atsitiktinai perskaičiusi keliautojų įspūdžius spaudoje. Susipažino su jais ir susižavėjo žmonėmis, kurie eina ten, kur veda dvasia, nebijo ką nors prarasti ir atrasti. Paskui perskaitė Paulo Coelho knygą „Piligrimas“, kurioje aprašomas šis kelias, ir kitas šio rašytojo knygas, palikusias didelį įspūdį. Taip ir gimė idėja, kad reikia tai patirti pačiai...
„Rekordų niekada nesiekiau ir nesiekiu, bet manau, kad piligrimo kelią reikia pradėti nuo namų, todėl ir startuosiu Vilniuje. Labai norėčiau rasti bendražygių, galėtume nors dviratuką pakrautą pasaugoti vienas kitam, kol į parduotuvę ar internetą užsuktume, ir vakarai įdomesni, naktys ramesnės būtų. Planuoju važiuoti 9 savaites po kokius 450 km per savaitę, iš viso susidarytų apie 4 000 km. Jei bendražygių neatsiras, minsiu viena, nes jaučiu, kad man to reikia. Tiesa, rugpjūčio mėnesį Prancūzijoje žada prisijungti kauniškių draugų pora“, – šios vasaros planais dalijasi dviratininkė, kurią nuo šiol jau reikėtų vadinti piligrime.
Atostoginių kelionei užteks
Nijolė kelionę planuoja pradėti birželio pabaigoje, o baigti rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjį reikia į mokyklą. Ji dar nežino tikslaus maršruto, norėtų patikrinti „Eurovelo“ takų būklę ir minti jais.
„Tikiuosi, kad kitos šalys juos nutiesusios vaizdingomis apylinkėmis ir infrastruktūra įrengta. Na, o Lietuvoje „Eurovelo“ takas tik Vilniuje palei Nerį pažymėtas, manau, kad ir Lenkijoje jo nėra, nes paklaususi lenkų dviratininkų forume negavau jokio atsakymo. Bet turiu Lenkijos piligrimų takų žemėlapį, bandysiu važiuoti jais. Neketinu skubėti, ne daugiau kaip po aštuoniasdešimt kilometrų per dieną“, – kelionės planais dalijasi Nijolė.
Nakvoti ji norėtų palapinėje, bet vargu ar tai pavyks, nes Lenkijoje tikriausiai bijos statytis palapinę viena pakrūmėje, teks eiti į motelius. O kitose Europos šalyse griežta tvarka, tad planuoja nakvoti kempinguose. Tikslaus kelionės biudžeto nežino, bet mano, kad atostoginių pakaks. Turės kelioninę dujinę viryklę, arbatos ir košės išsivirs.
Nesibaimina pavojų
O kokia užsienio kalba keliautoja bendraus važiuodama per Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją? Nė vienoje tų šalių vietiniai arba nemoka, arba nenori kalbėti angliškai.
„Tai kad aš ir angliškai nemoku... Surezgu kokį sakinėlį, bet sunkiai suprantu, ką man atsako. Nusipirksiu tų šalių, per kurias važiuosiu, pasikalbėjimų knygeles. O kaip Kiniją pervažiavome, kai net kelio rodyklės tik hieroglifais buvo išpaišytos?“ – nesuka sau galvos Nijolė.
Kaip „techniškai“ pasiruošusi? „Džiaugiuosi, kad išmokau užsidėti grandinę, kai ji nukrinta. Po to įvykio su stabdžių kaladėlėmis prieš išvažiuodama pažiūriu, ar gerai ratai sukasi. Svarbiausia, kad veiktų stabdžiai, jeigu kas nors atsitiks, ieškosiu specialistų pagalbos, juk per civilizuotas šalis važiuosiu. Prieš kelionę profesionalas turi sutvarkyti dviratį, reikia nepagailėti pinigų kokybiškoms detalėms. Turiu prisipažinti, kad pakeisti prakiurusios padangos ir prisipūsti oro nemoku, gal šiame žygyje įgysiu tokios patirties“, – atvirauja dviratininkė.
Dar verta turėti draudimą, gydymas užsienyje brangiai kainuoja (Nijolė iš patirties žino, ką tai reiškia, nes buvo susilaužiusi rankos pirštus, kai griuvo nuo dviračio važiuodama per Turkiją).
„Tačiau nuo visų nelaimių niekad neapsidrausi, galima pargriūti užkliuvus už vonios slenksčio namuose ir susitrupinti klubo sąnarį“, – šmaikštauja Nijolė Marcinkėnienė.
Kūdikis netrukdo
Seda Bukauskienė savaitgaliais po Lietuvą keliauja dviračiu kartu su trimis vaikais – 20-ies Mykolu, 16-os Migle ir 2-ejų Mėta. Šeimos galva, žymus keliautojas ir fotografas, užimtas darbe, todėl ne visuomet prisijungia. Mamai iki rudens dar tęsiasi vaiko auginimo atostogos, todėl ji gali laisvai keliauti. Kelionių grafiko nesutrikdė net mažoji Mėta.
„Dukrelei buvo mėnuo, kai pirmą kartą išplaukėme baidarėmis Lakajos upe. 1,5 mėnesio mažoji keliautoja išbandė žygį dviračiu. Dviejų mėnesių Mėtą pasiėmėme į kelionę po Norvegiją. Vėliau prasidėjo ir tolimesnės kelionės – į Jemeną, Filipinus, kalnus“, – pasakoja Seda.
Pusantrų metukų mažylė Jemene greitai susidraugaudavo su vietiniais, žaisdavo su basakojais vaikais, o lėktuve susilaukdavo išskirtinio palydovių dėmesio.
„Mėta labai gerai jaučiasi kelionėse, prie jos taikytis nereikia. Greičiau, atvirkščiai, vaikas derinasi prie suaugusiųjų“, – teigia mama.
Asmeninio archyvo nuotr. Vaiko auginimo atostogos nepakoregavo Sedos Bukauskienės kelionių planų.
Planuoja daugybę kelionių
Šią vasarą birželio pabaigoje visa šeima važiuos automobiliu į Norvegiją ir kops į kalnus, lips į aukščiausią Skandinavijos viršūnę Galdhiopigeną. Nors Norvegijoje kalnai nėra aukšti, bet padengti sniegu, ledynais, yra plyšių ir prarajų.
Keliaujant po kalnus, mažylei tenka padėti įveikti kliūtis, bet mamai jėgų užtenka, ji patyrusi turistė, prieš ketverius metus vedė grupę į Ararato kalną. Vyras Vytautas kopė iš pietų, o ji iš šiaurės. S. Bukauskienės vadovaujama lietuvių grupė pirmoji oficialiai iš užsieniečių įveikė Turkijoje stūksantį biblinį kalną šiuo maršrutu.
„Labai gražus kalnas, dar kartą mielai ten lipčiau. Jau tarybiniais metais matėme Araratą iš Armėnijos pusės, norėjome pasiekti viršūnę, bet sienos buvo uždarytos. Dabar atsirado galimybė, nors leidimus gauti sunku, gana neramu ir nesaugu dėl ten gyvenančių kurdų“, – prisimena Seda.
Nei ji, nei vyras neorganizuoja kelionių ir neieško bendrakeleivių, žmonės patys susiranda patyrusių keliautojų šeimą.
„Net ir nespėjame visur nuvažiuoti. Be to, vasarą nesinori niekur keliauti iš Lietuvos, gyvename gražioje gamtoje, soduose netoli Vilniaus. Užsiauginame daržovių, vaisių, turime ir gyvulėlių. Tik žiemą gera sutrumpinti, tad kur nors traukiame į šiltus kraštus. Planuojame šį rudenį į Maroką, o žiemą – į Indoneziją. Pastarojoje šalyje jau buvome, bet ten labai gražu: salos, vulkanai, malonūs žmonės“, – pasakoja apie būsimas keliones S. Bukauskienė, ateityje žadanti vykti ir į kalnus, nes nuolat palaiko gerą fizinę formą.
Kelionė – kaip knyga
Aktorė ir rašytoja Birutė Mar, grįžusi iš kelionių po Azijos šalis, parašė knygą „Cinamonu kvepiantys namai“. Ji kelionę galėtų palyginti su neregėtu filmu, kuriame pats dalyvauji...
„Keliaudama tarsi pakylu aukščiau, pamatau, kad pasaulis daug didesnis, įvairesnis ir nuostabesnis – o juk kasdienybėje apie tai nespėjame pagalvoti, tiesiog pamirštame. Ir jau vien tai yra dvasinė patirtis, nes, pamačius pasaulio grožį, veriasi ir tavo vidinė erdvė, širdis... Ir dar, kelionė man – visados savita egzistencinė patirtis: bėgančio laiko ir gyvenimo trapumo išgyvenimas, akimirkos, kuri yra dabar, laikinumas ir grožis“, – sako B. Mar.
Kelionės magiją galima išgyventi keliaujant įvairiais būdais. Niekada nežinai, kada ateis ta laiminga akimirka, kai pajusi vienovę su nepažįstamais lig tol žmonėmis, gamta, kalnais, jūra...
„Man taip nesyk buvo nutikę kelionėse, kai pajuntu tarsi ištirpčiau to nepažįstamo gyvenimo sraute. Kada užmiršti visas savo „labai svarbias“ problemas, siekius, kas tu ir iš kur, būtent tada atsiveria toji vidinė erdvė, laisvė... Apima lengvumo jausmas, kai suvoki, kad gyvenimas yra kaip šis nepakartojamas kelionės blyksnis“, – pasakoja aktorė.
Asmeninio archyvo nuotr. Aktorė ir rašytoja Birutė Mar kelionę galėtų palyginti su neregėtu filmu, kuriame pats dalyvauji.
Keliaudama po Rytų šalis (Nepalą, Tibetą, Indiją) B. Mar vežėsi ir ne sykį skaitė Jurgos Ivanauskaitės knygą „Tibeto mandala“, kuri ją išties sužavėjo, padėjo daug giliau suvokti šių šalių kultūrą, istoriją...
„Kelionės dienoraščio žanras man labai artimas ir tikras. Tai galimybė stebint pasaulį analizuoti ir geriau pažinti save“, – teigia keliautoja.
O į kokias aplankytas šalis norėtųsi sugrįžti? „Dažnai ilgesys apima prisiminus Japonijos žydėjimą, Tibeto dangaus ir kalnų peizažus, Nepalo spalvas, Jungtinių Arabų Emyratų jūrą, Jordanijos slėnius... Ir daug daug kitų pasaulio kampelių, kuriuose yra tekę pabūti. Bet visa tai galima patirti ir niekur toli neiškeliaujant. Pajutus lietuviško miško, nuostabių ežerų tylą, ramybę...“ – mano B. Mar.
