Rasa Bieliauskienė – mūsų bendradarbė, darbšti, kukli, labai elegantiška, sumani ir įvairiapusiška. Dar visai neseniai niekas net ir neįtarė, kad ši jauna moteris turi tokį daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujantį pomėgį. Viskas paaiškėjo tuomet, kai vis dažniau „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje ėmė sukiotis dailiomis nėrinių suknelėmis pasipuošusios bendradarbės. Tada ir išlindo „yla“ iš maišo!
Rasa skaičiuoja, kad dabar jos „kraityje“ net aštuonios vos per vienerius metus nunertos suknelės. Ji prisipažino, kad jau kurį laiką ieškojo sau mielo užsiėmimo, kuris teiktų atgaivą sielai trumpą atokvėpio valandėlę, grįžus namo po darbų, ar tiesiog norint atsipalaiduoti. Moteris šypteli, kad tuos ieškojimus jai ir dabar dar primena nebaigti siuvinėti paveikslėliai ar nunerta vienintelė dekoratyvi staltiesėlė.
Dabartinei suknelių nėrimo „erai“ pradžią padarė kita mūsų bendradarbė, kuri vėsų rudens rytmetį į darbą atkeliavo įsisupusi į naują nertą skraistę. Tuomet Rasa negalėjusi atsilaikyti pagundai taip pat nusinerti tokią puošmeną. Netrukus ji jau studijavo, kaip taisyklingai pagal duotą schemą reikia išnerti patikusį raštą, aiškinosi, kaip nėrinį paplatinti ar pasiaurinti. Tokia buvo kelio pradžia. Beje, pirmuoju didesnės apimties nėriniu – minėtąja skraiste, gimusia vos per keletą vakarų, Rasa ir dabar mielai apsigobia pečius. Priešistorę galime baigti visiems gerai žinomu posakiu, kad „geras pavyzdys užkrečia“.
Kodėl gi plačiame nėrinių pasaulyje pirmenybė tenka suknelėms? Darbščios nėrėjos nuomone, suknelė – pats praktiškiausias drabužis, nes visą laiką atrodo elegantiškai, pabrėžia moteriškumą, o ypač žavu, jog tai vientisas drabužis, atstojantis kostiumą. Rasa pasakojo, kad niekuomet nenerianti visiškai vienodų suknelių – be galo nuobodu! Ji visuomet ieškanti skirtingo rašto ar silueto, vertinanti originalumą ir niekuomet nenorinti nerti to, kas jau yra padaryta. Kaip pati sako, mėgstanti „jausti“ rūbą ant savęs, kad siūlai turėtų savo svorį. Būtent todėl visada neria tik iš geros kokybės siūlų.
Dažniausiai savo rankdarbiams perka medvilninius siūlus su viskozės pluošto priemaišomis. Tuomet dailiai sugula neriami raštai, drabužis gražiai krinta ir atrodo nepriekaištingai. Suknelių nėrimo meistrė prisipažino, kad nelabai mėgsta grynos medvilnės siūlų, mat, jos nuomone, tokie verpalai skirti nebent palaidinukėms, kurioms reikalinga tiksli forma, arba staltiesėlėms nerti. Moteris aiškino, kad šie siūlai visiškai negražiai krinta ir yra šiek tiek per ploni suknelei nerti. Paprastai suknelei Rasa perka 12–13 kamuoliukų (maždaug 650 g) siūlų. 3–4 savaitės mielo širdžiai triūso, ir jau gali puikuotis elegantišku apdaru.
Buvo įdomu sužinoti, kokiu principu ar kokiomis taisyklėmis vadovaudamasi ji neria tokias gražias sukneles. Pasirodo, jas visas pradeda nerti vienodai – nuo apačios. Tiesa, buvo vienas išskirtinis atvejis, kai drabužį pradėjusi nerti nuo krūtinės. Tuomet suknelė išėjo su dailiai išplatėjusia apačia ir atskirai nerta viršutine dalimi.
Nerdama ji vadovaujasi labai paprasta taisykle – išneria tokio ilgio pradinę suknelės apačios pynelę, kuri laisvai apjuosia plačiausią klubų vietą, ir dar papildomai ją pailgina 10–15 cm. Tuomet suknelės apačia bus ne per daug išplatėjusi, bet ir nesiaura. Šiek tiek platesnę suknelę reikia nerti dar ir dėl to, kad po ja teks vilktis ir pamušalą, kurį nėrėja siuva specialiai ar pritaiko nusipirkusi dailius šilkinius ar trikotažinius naktinukus.
Toliau jau prasideda kūryba – atskirų raštų komponavimas, dailaus silueto formavimas, nėrinio dekoravimas papildomomis detalėmis, nelygu, koks būna modelio sumanymas. Rasa Bieliauskienė niekada atskirai neneria suknelės priekio ir nugaros. Šias detales ji neria kartu, vientisu nėriniu, tik viename šone palikdama eilių jungimo liniją. Nėrinį ir platina, ir siaurina liemens vietoje, taip pat nerdama aplink. Atskirai pradeda nerti tik nuo rankovių išėmų vietos.
Kaip nerti rankovės galvutę, kad iš pirmo karto pavyktų, susižinojo iš internetu bendraujančių bendraminčių. Šią „paslaptį“ sutiko išduoti ir „Kraitės“ skaitytojoms. Rankovės išėmai reikalingą nuleisti kilpelių skaičių nėrėja paprastai sužino matuodama nėrinį ant to žmogaus, kuriam šis rankdarbis skirtas.
Rasa juokiasi sakydama, kad paprastai pradeda nerti suknelę sau, o pabaigia jau žinodama, kam ji atiteks. Taip ir nutiko, kad jos nertomis suknelėmis noriai puošiasi bendradarbės, tačiau ir sau yra pasilikusi keletą. Paklausta, koks nėrimo etapas labiausiai nepatinka, nedvejodama atsakė, kad pirmosios eilutės išnėrimas, mat tuomet nėra už ko „užsikabinti“.
Ateinančiam šaltajam metų periodui Rasa Bieliauskienė svajoja ne tik nusinerti, bet ir nusimegzti po naują suknelę. Sako, kad siūlus jau turinti, dabar dėliojanti mintis. Po to viskas vyks labai sparčiai ir ji vėl privers visus aikčioti bei stebėtis neeiliniais jos gabumais.
Pasak Rasos, nėrimas vąšeliu – jos nuostabiausias atradimas, tačiau nedrąsiai prisipažįsta, kad turi ir daugiau aistrų. Viena jų – žvejyba. Ji linksi galvą ir sako suprantanti, kad tai daugiau vyriškas užsiėmimas, bet kartu ir pripažįsta, jog tai be galo užkrečiantis laisvalaikio leidimo būdas. Juolab kad buvimas gamtoje su miela bendradarbių ir bendraminčių kompanija teikia ne mažiau džiaugsmo, nei draugystė su vąšeliu.
Entuziazmo nestokojanti moteris sako, kad į šį smagų užsiėmimą ją įtraukė taip pat bendradarbės. Jai patinka leisti laisvalaikį mosuojant meškere, o ir rezultatas paprastai būna labai skanus... Rasa prisimena, kaip kartą, tik pamėgusi žvejoti, netyčiom už uodegos sugavo 3 kg karpį. Paruošė ir patiekė šeimynai, tačiau milžiniškas skanumynas nelabai įtiko, mat buvo per riebus. Tačiau šeima itin nesipriešina dažniau ar rečiau pasitaikančiai „žuvies“ dienai. Rasa puiki kulinarė ir moka netgi tortą iš žuvies kepti.
Šioje, pagal nusistovėjusį požiūrį vyriškoje veikloje moteris taip pat jau ne mažai pažengusi. Ji ne tik pramoko žvejoti, bet ir sudalyvavo vieneriose žvejų varžytuvėse – birželio mėnesį Pasienio fiestos šventėje, kuri vyko Lazdijų rajone, dar su keliomis bendradarbėmis dalyvavo komandinėse spiningavimo varžybose.
Be visų jau minėtų pomėgių, Rasai dar labai patinka vairuoti, ypač lyjant. Tuomet ji atsipalaiduoja ir pailsi. Guvi moteris paatvirauja, kad dabar svarbiausi daiktai namuose – tai siūlai, vąšelis ir... meškerė, kurią neseniai padovanojo kolektyvas. Paklausta, kaip į tokius pasikeitimus reaguoja šeima, prisipažino, kad dėl per didelio dėmesio savo naujiesiems pomėgiams šiek tiek priekaištų sulaukianti, tačiau išskirtinės meilės vąšeliui artimiausiu metu tikrai neketinanti atsisakyti...
Rasa Bieliauskienė siūlo išbandyti savo jėgas neriant šį išties moterišką drabužį. Pateiktą darbo aprašymą galima keisti, eksperimentuoti, kurti savaip – kaip širdis liepia. 38/40 dydžio suknelei nunerti reikės 650 g „Linie Java“ pasirinktos spalvos siūlų bei 2,5 numerio vąšelio.
Priekis ir nugara
Suknelę pradedame nerti nuo apačios. Iš pradžių išneriame 240 kilpelių pynelę, kurios galus sujungiame. Toliau neriame ažūrinį raštelį pagal 1 schemą, jį pakartojame 2 kartus. Pastarąjį raštą keičiame tankesniu rašteliu (2 schema). Nunėrusios 40 eilių, nėrinį pradedame tolygiai siaurinti, kad gražiai suformuotume liemenį. Stulpelius suneriame kartu, kaip nurodyta 3 schemoje. Nėrinį šiek tiek susiaurinusios, 12 eilių nerime tiesiai, po to vėl vienoje eilutėje siauriname ir dar neriame tiesiai bangelių raštu 14 eilių.
Visą nėrinį dalijame į priekį ir nugarą. Neriame priekį. Kad priekyje gautume trikampiu į viršų susiaurėjančią dalį, iš kraštų kaskart nuleidžiame po 5 kilpeles. Baigusios vėl neriame aplink rašteliu pagal 1 schemą, motyvą pakartojame vieną kartą. Nėrinį vėl skiriame pusiau ir priekį bei nugarą toliau neriame atskirai. Nugarą baigiame nerti rašteliu pagal 2 schemą, o priekį – pagal 4 schemą, motyvą kartojame nuo 2 eilės.
Nunėrusios po 12 eilių priekio ir nugaros, siūlių vietose darome išėmas rankovėms. Joms abiejose pusėse nuleidžiame kartą 5 kilpeles, antroje eilėje po 3 ir trečioje – po 2, o ketvirtoje – vieną kilpelę. Priekio ir nugaros detales dar neriame 18 eilių. Beje, priekį neriame iš dviejų dalių, tarp kurių paliekame 8 cm tarpą apdailos krašteliui. Keletą eilių abi dalis (maždaug 5 cm) neriame tiesiai. Kad kraštai būtų lygūs, kaklo išėmos krašte papildomai pridedame, o suknelės šonuose nuleidžiame po kilpelę. Sulig rankovių išėmos pradžia pastarąjį kraštą neriame tiesiai, o sulig kaklo išėmos – nuolat nuleidžiame po vieną kilpelę.
Rankovės
Rankovės apačiai išneriame 58 pynelės kilpas. Toliau neriame tiesiai ažūriniu rašteliu pagal 1 schemą, motyvą pakartojame 6 kartus. Nunėrusios reikiamo ilgio rankovę iki pažasties, rankovės galvutei iš abiejų nėrinio kraštų vienu kartu nuleidžiame po 5 kilpeles ir kartą po 3 kilpeles. Toliau 7–10 eilių (skaičių koreguojame pagal raštą) neriame tiesiai, detalės nesiaurindamos. Rankovės galvutę pasiauriname dviejose eilėse nuleisdamos po kilpelę, o kitose dviejose eilėse – 3 kraštų stulpelius sunerdamos viena kilpele.
Apdaila
Susiuvame suknelės pečius ir šonines siūles. Įsiuvame rankoves. Kaklo išėmą apneriame ažūro krašteliu pagal 1 schemą. Pastarąjį bei suknelės apačią dar padailiname krašteliu pagal 5 schemą. Jei krūtinės dalis kris ne visai tiksliai, ją galime pakoreguoti įvėrusios nertą virvutę ir šiek tiek patraukusios nėrinį.
Eglės Leonovienės, Alvydo Urbano ir asmeninio albumo nuotraukos
