Ir dar daugiau – kad niekada nebūčiau pamačiusi jo savo akimis ir taip iš arti.
Apie Naująją Zelandiją vienu balsu pasakojama kaip apie nuostabaus grožio ir aukšto pragyvenimo lygio šalį. Į ją pastaruoju metu emigruoja Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos piliečiai. Pasimokyti, kaip valdyti valstybę, ten vyksta Lietuvos valdininkai. Kokia gi yra iš tikrųjų toji pažadėtoji žemė?
Susipažinti su Naująja Zelandija ir pamatyti abi jos veido puses prireikė ne vieno mėnesio. Važinėjau į atokiausius ir turistų retai lankomus pakraščius, keliavau su organizuotomis keliautojų grupėmis, bendravau su europiečiais ir maoriais. Ir darėsi liūdna, labai liūdna...
Turistiniuose žinynuose rašoma, kad Naujoji Zelandija – rami, taiki ir labai žalia šalis. Nors mačiau prie maorių namų iškeltas banguotas raudonai-juodas vėliavas ir girdėjau jas sveikinančius pravažiuojančių automobilių signalus, į politiką šį kartą nelįsiu – niekam tai nepadės, o ir už kišimąsi ten, kur nereikia, anksčiau ar vėliau duodama per galvą.
Nors, tiesą sakant, vis dažniau pasirodo informacijos apie tai, kas vyko Naujojoje Zelandijoje per pastaruosius du šimtmečius ir kas tebevyksta dabar. Netgi išdrįstama papasakoti apie Parihaką ir jos darbščius taikius gyventojus, su kuriais buvo žiauriai susidorota – vyrai sukišti į kalėjimus, moterys ir mergaitės išprievartautos, gyvuliai išskersti.
Priežastis – gausūs naftos ir dujų ištekliai regione. Tik 1954 ir 1975 metais pasirodė knygos apie Parihakos istoriją, o 2000-aisiais Velingtono miesto galerijoje buvo surengta didžiulė paroda. Nuo tol Parihaka iškilmingai vadinama abiejų šalies kultūrų Taikos simboliu (man lenda į galvą visai kitas, priešingas terminas). O maorių gyventose vietose dabar plyti labai gražus ir puošnus New Plymouth miestas.
Erdviuose parkuose, bibliotekose, prekybos centruose maorių kažkodėl nepastebėjau. Netyčia aptikau jų „kultūros centrą“ nedidelėje trobelėje miesto pakraštyje, po aukštos įtampos elektros linija.
Važiuodama autobusu per apleistas plynes, ieškojau akimis tos „žaliosios“ Zelandijos. Mačiau nuplikusias parudusias kalvas, kurios lyg per šalčius nukirpti ėriukai gūžėsi ir drebėjo skrodžiamos vėjų. Kalvos eroduoja, atsiveria gilios žaizdos, ant jų nebeauga net žolė. O dar taip neseniai čia ošė neperžengiamos girios su dangų siekiančiais šimtamečiais medžiais.
Galingais pjūklais apsiginklavę atėjūnai netruko pasinaudoti šia aukso gysla. Griuvo medžiai, kilo nauji namai, kuriuose apsistodavo vis daugiau atvykėlių. Viename didžiausių šalies muziejų dar dabar kasdien demonstruojamas dokumentinis filmas, kuriame su pasididžiavimu rodoma, kaip vos prieš keliasdešimt metų „įsisavinama“ šimtametė giria.
Mačiau ir vorele važiuojančius neapglėbiamų kamienų prikrautus sunkvežimius – medienos apdirbimo fabrikai veikia visu pajėgumu. Naujoji statistika skelbia, kad pastaruoju metu miškų pasodinama daugiau, negu iškertama. Tačiau išmintingieji skaičiai nutyli, kad iškertami vertingų lapuočių medžių plotai, o sodinamos greitai augančios spygliuočių rūšys, kurios yra tik greitai išgaunamos medienos šaltinis. Kaip ir tame prieš dešimt metų mano matytame didžiausiame pasaulyje žmonių rankomis pasodintame miške Pietų Afrikos Respublikoje, kuriame nėra jokios gyvybės, neužsuka joks paukštis.
Ir žvelgiant į naujuosius apželdintus plotus, darosi nejauku: tamsūs kareiviškomis eilėmis susodinti medžiai lyg negyvomis adatų viršūnėmis duria dangų.
Mačiau ir keletą per stebuklą išlikusių medžių. Prie jų turistus veda specialiai nutiestais takais, kad smalsuoliai nenumintų kokios nors taip smarkai saugomos žolytės. Vienas toks aplankytas takas kainavo, gido teigimu, penkis milijonus dolerių. Buvo laukiama Anglijos karalienė, tačiau privažiavusi ji net neišlipo iš automobilio: pasakojama, kad galbūt išsigando, kad iš tankmės neiššoktų koks išsitatuiravęs maoris...
Pačiame Naujosios Zelandijos šiaurinės salos smaigalyje radau ir vietą, vis dar primenančią lietuviškąją Neringą. Vietiniuose laikraščiuose rašoma, kad balto smėlio kopos kasmet katastrofiškai nyksta. Būtų nuostabu, jeigu būtų priešingai.
Į devyniasdešimties mylių pliažą iš Paihia miestelio išvykome perpildytu autobusu. Kelias tolimas, todėl vairuotojas ir gidas pusamžio vyriško asmenyje keleivius linksmino be paliovos plepėdamas. Sužinojome, kad jis yra mokytojas, bet laisvalaikiu labai mėgsta vežioti turistus ir padėti jiems pasimėgauti nuostabia šalies gamta.
Linksmasis tarškėjimas baigėsi, kai skambiai pokštelėjo autobuso padanga. Visą valandą smagusis mokytojas mėgino padangą pakeisti, bet nesėkmingai. Vos įkalbėjome jį paskambinti į turistinę agentūrą ir paprašyti pagalbos. Dar po valandos sužinojome, kad jokia pagalba pas mus nevažiuoja, nes agentūroje neteisingai suprato perduotą informaciją.
Prireikė dar valandos, kol technikai atvyko, ir mes pajudėjome tolyn. Prarasta daugiau kaip trečdalis išvykai skirto laiko, todėl autobusas veržėsi pirmyn lyg lenktynių trasoje. Skubėti būtina, nes artėja potvynis, kurio vanduo užtvers mums pravažiavimą pliažu – per smėlyje iškilusius juodus akmenis autobusas neperskris.
Štai ir pliažas. Jau iš tolo matosi, kad tik bangai atslūgus, lieka mažytis tarpelis tarp vandens ir juoduojančių aštrių akmenų. O čia dar pulkai ant smėlio nutūpusių didelių baltų paukščių. Na, bet linksminti turistus – tai linksminti! Paukščiai nespėja net susigaudyti, kai autobusas visu greičiu kerta į jų būrį. Pokšt!- atsimušusi į autobusą, krenta pirmoji auka. Pokšt, pokšt! – daugiau nebesiklausau... Lyg šoko būsenoje laukiau, kol košmaras pasibaigs.
Sekantis ekskursijos punktas – Neringą primenančios kopos. Kai prie jų privažiuojame, žiojėja tik kitų turistinių autobusų paliktos provėžos. Mūsų gidas džiūgauja – pašėlsime kaip reikiant ir niekas mums netrukdys. Išdalija specialias lentas, pamoko, kaip jas valdyti ir – pirmyn.
Keliasdešimties žmonių būrys vis kopia ir kopia į smėlio kalną ir vėl leidžiasi žemyn, nusinešdamas su savimi tonas per amžius supustyto smėlio.
Kopos nyksta akyse. O juk kasdien čionai atvažiuoja daugybė autobusų su ekstremalių įspūdžių ištroškusiais turistais.
Naujoji Zelandija stropiai saugo gamtą. Na, kad ir toje mažytėje salelėje, lyg kupstas iškylančioje įlankoje visai netoli Oklando, kurios net ir pavadinimo neatsimenu.
Prieš sėsdama į laivelį, turistinėje „biblijoje“ - Lonely Planet žinyne - buvau perskaičiusi, kad su savimi reikia pasiimti vandens ir užkandžių, nes nusipirkti nebus kur. Kaip visada, įsimečiau keletą vaisių ir riešutų. Tik išlipusi į krantą sužinojau, kad salelėje yra labai labai saugoma gamta, ir todėl neleidžiama įsinešti jokių sėklų, vabzdžių ir kitų mirtinai pavojingų dalykų.
Visos mano maisto atsargos automatiškai nukeliavo į specialiai tam tikslui pastatytą dėžę. Viena mergaičiukė tyčia ar netyčia pamėgino sutaupyti bananą. Žiauri bausmė kirto iškart – nusikaltėlei buvo uždrausta vaikščioti po salelę, ir ji turėjo keletą valandų kantriai sėdėti pašiūrėje ir laukti, kol atplauks laivas, išgabensiantis turistus.
O tuo metu virš salos plasnojo ir klykavo paukščiai, kurie, matyt, buvo labai sąmoningi ir niekada nuo kranto neužnešdavo jokios sėklelės.
Šis tekstas - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalyvio rašinys.
