Dažnai keliauji į Kiniją. Ką patartumei tiems, kurie ruošiasi aplankyti šią šalį?
Tiems, kurie savarankiškai užsisako viešbučius, prieš pat išvykstant siūlyčiau pasitikrinti elektroninį paštą. Nesvarbu, kad esate iš anksto viską suderinę, kinai gali pareikalauti papildomo patvirtinimo jūsų skrydžio dieną. Kitaip nuvykus į vietą dėl kainos gali tekti tartis iš naujo, o tuomet nebegalios ankstesni pasiūlymai ir gyvenimas gali kainuoti brangiau, nei tikėjotės. Be to, jei nekalbate kiniškai, praverstų viešbučio ir kitų jums reikalingų objektų adresus turėti užrašytus kiniškai. Patarčiau turėti ir Lietuvos ambasados Pekine adresą, kurį, kilus problemoms, galėtumėte parodyti taksi vairuotojui.
Įsėdus į taksi, reiktų įsitikinti, kad taksistas įjungė taksometrą. Jie privalo tai padaryti, nors dažnai bando išsisukti be jo. Reiktų nepasiduoti taksistų įkalbinėjimams nuvežti į geresnį viešbutį ar pakeliui užsukti apžiūrėti įdomybių, nes tokiu atveju visuomet bus bandoma išpešti iš jūsų kuo daugiau pinigų.
Pinigus gryninti geriausia „Bank of China“ bankomatuose. Tuomet nekils jokių nesusipratimų, be to, prieš olimpiadą šie bankomatai jau prabilo anglų kalba.
Žinotina, kad nė vienas viešbutis nepriims pasą pametusio žmogaus. Jokie kitokie asmens tapatybės dokumentai Kinijoje negalioja. Turėkite omenyje, kad už Pekino, Honkongo ir Šanchajaus ribų anglų kalba šnekantys kinai – retenybė.
Ką siūlytumei ten aplankyti?
Mes įpratę įsivaizduoti Kiniją kaip vieną nedalomą visumą, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Kinų populiacijos branduolį sudaro hanai, gavę vardą nuo Han imperijos laikų, tačiau, be jų, ten gyvena dar 55 nacionalinės grupės. Daugelis jų turi savitą kultūrą, architektūrą, papročius ir pan. Pažiūrėti Kinijoje tikrai yra ką, nuo didžiausio pasaulio rūmų komplekso – Pekino uždraustojo purpurinio miesto iki hakka tautelės namų – pietinės Kinijos kaimų.
Mane labiausiai domina dvasinis kinų kultūros palikimas, todėl daugiau galėčiau patarti tiems, kurie domisi budizmu ir daosizmu. Jei jūs esate toks keliautojas, jums tiesiog būtina aplankyti Sungšano kalnus, esančius Henano provincijoje. Tai vienas iš kinų kultūros lopšių, ten begalės iki šiol veikiančių budistų ir daosistų šventovių. Švenčiausiame iš penkių Kinijos kalnų laikomame Sungšane vertėtų aplankyti vieną seniausių daosistų vienuolynų – Centrinės viršukalnės vienuolyną (Zhongyue Miao), konfucininkų Sung kalno papėdės akademiją (Songyang Shuyuan), Trijų imperatorių tarpeklį (Sanhuang Zhai), seniausią Kinijos observatoriją Gaočengo miestelyje, pakeliui į Dharmos valdovo vienuolyną (Fawang Si) užsukti pasigrožėti seniausia ir bene gražiausia plytine pagoda visoje Kinijoje.
Tiesiog būtina aplankyti Čan budizmo lopšį – Šaolino vienuolyną, užkopti į legendinę pirmojo Čan budizmo patriarcho Bodhidharmos olą, užsukti į didžiausią pagodų mišką visoje Kinijoje (Talin), kuriame ilsisi Kinijos budizmo įžymybių palaikai, ir atsigerti gydomojo vandens iš vieno iš keturių Antrojo patriarcho šventyklos šulinių.
Beje, vos už kelių kilometrų nuo Šaolino yra ir seniausias moterų Čan budizmo vienuolynas, pavadintas kinų princesės Jung Tai garbei (Yongtai Si), o mažiau nei už šimto kilometrų esančioje senojoje Kinijos sostinėje Luojange yra seniausia Kinijos budistų šventovė – Baltojo arklio vienuolynas (Baima Si). Netoliese yra ir žymieji Drakono vartų grotai (Longmen). Apsilankęs čia akimirksniu supranti, kodėl būtent Sungšano kalnai tapo įkvėpimo šaltiniu tokiems didiems kinų poetams kaip Li Bai ar Vang Vėjus. Geriau ten apsilankyti pavasarį ar rudenį – atsiskleis visas šių kalnų grožis, o vasarą ten nepakenčiamai karšta.
Kas tave labiausia traukia šioje šalyje? Kur vyksi šiemet?
Vėl važiuosiu į Sung Šano kalnus, į Šaolino vienuolyną aplankyti savo mokytojų, toliau po kruopelytę rinksiu Šaolino tradicijos nuolaužas. Nors išmaišiau Sungšano kalnus ir jų apylinkes, bet ten dar nei pusės nepamačiau. Pats Šaolinas tėra vienas kompleksas. Kadaise vienuolynas buvo labai įtakingas, bičiuliavosi su daugybe valdovų, beje, ne tik kinų, bet užkariautojų mongolų ir mandžiūrų dinastijomis. Tangų imperatorių valdymo laikais čia gyveno net keli tūkstančiai vienuolių. Todėl vienuolynui priklausė didelė teritorija, buvo kuriami filialai, prie jo glaudėsi kitos šventyklos. Žodžiu, norint susidaryti bendrą vaizdą, reikia gerokai paplušėti. Ir kiekvienos tokios mažos kelionės metu yra galimybė sutikti dar vieną, nežinomą Šaolino tradicijos tęsėją.
Kaip kinai žiūri į europiečius, ar tikrai stengiasi nuo jų nulupti devynias „skūras“?
Taip į europiečius žiūri dauguma kinų prekeivių, nedidelė dalis vyresnių kinų, kuriems mes vis dar „ilganosiai barbarai“. Kinijoje, kaip ir kitose Azijos šalyse, priimta derėtis. Kinų prekeiviai visuomet pasakys keliskart didesnę kainą nei ta, už kurią planuoja parduoti daiktą. Tačiau kiek ta kaina didesnė, priklauso nuo to, ką jis apie jus mano. Jei pasirodysite žioplesnis, ji gali išaugti 8–10 kartų. Be to, kinai tikrai neparduos daikto už savikainą, kad ir kiek derėtumėtės. Jei gerokai permokėjote, kinų prekeivis džiaugsis ir manys, kad gerai apsuko kvailiuką. Jei labai nusiderėsite, jis jaus tam tikrą pagarbą, bet vis tiek manys, kad jūs kvailas, nes gobšus.
Beje, prekybos formų Kinijoje šimtai. Pavyzdžiui, lankantis budistų, o ypač daosistų vienuolynuose, nepatarčiau pasiduoti siūlymui pagerbti kokią nors dievybę ir uždegti smilkalą. Nes žmogysta, įbrukanti jums smilkalą ir paaiškinanti, kaip ir kuriai dievybei reikia nusilenkti, netrukus pareikalaus susimokėti už smilkalus ir gerokai brangiau, nei jie kainuoja. Tą patį galima pasakyti ir apie religinių reikmenų prekiautojus. Perkant, pavyzdžiui, maldos karolius, nereiktų pasiduoti raginimams juos pašventinti, nes po trumpo ritualo prekeivis ir už tai lieps susimokėti. Iš tikrųjų tokie dalykai nemokami.
Kaip kinai sugeba išsaugoti savo sveikatą iki gilios senatvės?
Labiausiai nuo vakariečių jie skiriasi požiūriu į ligų profilaktiką. Vakariečiai susirūpina sveikata dažniausiai tuomet, kai suserga. Į tai orientuota ir visa vakarietiška medicina. Kinų požiūris visiškai kitoks – jiems itin svarbu išvengti ligų, todėl tradicinė kinų medicina griežtai nurodo kiekvienam rūpintis savo sveikata iš anksto. Be to, jiems tai daryti gerokai paprasčiau, nes egzistuoja daugybė įvairių laiko patikrintų sveikatingumo praktikų, kurių efektyvumą patvirtino ir šiuolaikiniai kinų medikų tyrinėjimai. Tai neatsiejama kinų kultūros dalis, tačiau ją labiau puoselėja senoji kinų karta. Jaunimas auga kitoks. Kinija kaip ir visas pasaulis taip pat keičiasi.
Ar kinų maistas labai skiriasi nuo patiekiamo mums Lietuvoje?
Lankiausi tik šiaurinėje Kinijos dalyje. Ten maistas nėra itin egzotiškas, tačiau, nepaisant vizualiai panašių patiekalų, nuo daugelio Lietuvos kinų retsoranų vis tik skiriasi. Visų pirma dažniausiai valgydavau kaimuose, kur maistas tikrai šviežias. Daržovės auga čia pat lauke prie pat kavinės. Tokio maisto skonis daug išraiškingesnis, visiškai kitaip kvepia. Mano didžiausias atradimas buvo „Tigro oda“ – aitrioji paprika, įdaryta aitriosiomis paprikomis. Karštas toks patiekalas labai aštrus, tačiau atšalęs pusės to aštrumo nebetenka.
Budistų racionas labai kuklus. Pavyzdžiui, Šaolino vienuoliai tenkinasi ryžiais ir jų paplotėliais, daržovėmis. Tiesa, prieskonių jiems vartoti nedraudžiama, tačiau vienuoliai jais nepiktnaudžiauja.
Kaip keliaujant išleisti kuo mažiau pinigų?
Patarčiau palaukti pigesnių skrydžių akcijų. Pavyzdžiui, praeitą vasarą lėktuvo bilietas į abi puses man kainavo tik 1500 Lt. Negaliu nepasakyti komplimentų suomių oro bendrovei „Finnair“. Skrydis buvo puikus ir tikrai neužtruko. „Aeroflot“ lėktuvai atrodo kaip pasenę troleibusai, o Maskvos oro uoste iškyla visokių nesuvokiamų problemų. Pavyzdžiui, vos nepavėlavau persėsti į lėktuvą dėl to, kad nebuvo transporto priemonės pervežti keleivius į kitą terminalą. Kai pagaliau ši problema buvo išspręsta, lėkėme kaip išprotėję per oro uostą autobusiuku, primenančiu policijos mašinas iš Lui de Fiuneso komedijų.
Ar norėtum gyventi Kinijoje?
Pagyventi mėnesį ar kelis žadu vykti į Kiniją kas dvejus metus. Tačiau apsigyventi visam laikui neplanuoju. Kinų kultūra mane labai domina, tačiau man gerokai artimesni šiauriečiai. Gyventi visada norėjau tik Lietuvoje, o, jei tektų rinktis kitą šalį, pasirinkčiau kokį nors Skandinavijos kampelį.
Ar daug užsieniečių lavinasi Šaolino vienuolyne? Ar nesunku ten pačiam tau?
Visų pirma reiktų pasakyti, kad pačiame Šaolino vienuolyne niekas iš užsieniečių negyvena. Vienuolynas palyginti nedidelis ir jame negali tilpti net patys vienuoliai. Dėl to dalis jų gyvena už poros šimtų metrų esančiame kaime. Vienintelis užsienietis, kuris ilgą laiką pragyveno tame kaime ir glaudžiai bendravo su vienuoliais ir net buvo tapęs vyriausio Šaolino kovos menų mokytojo padėjėju, yra vokietis, pasivadinęs kinišku vardu Šan Li.
Pas tikrus Šaolino vienuolius, Šaolino tradicijos atstovus mokosi vos keletas vakariečių. Didžioji dalis atvykstančių nieko neišmano apie Šaolino tradiciją, nemoka kinų kalbos, visi jų įsivaizdavimai apsiriboja Honkongo filmais. Tokiems yra paruošta visa industrija, iš kurios didžia dalimi ir gyvena Henano provincija. Tokie entuziastai nukreipiami į sporto mokyklas, kuriose po skambiu Čan budizmo šventovės pavadinimu yra dėstomas paprasčiausias modernus UŠU arba modernios sveikatingumo sistemos. Tai neturi nieko bendro su tradiciniu Šaolino mokymu.
Man gerokai lengviau, nes pagaliau įlipus į „tradicines vėžes“, kiti dalykai atkeliauja savaime. Pavyzdžiui, vieną kartą Šaolino stelų kieme teko stebėti vieną iš vyresnių vienuolių praktikuojant UŠU. Tiesiog sėdėjau ant turėklo ir filmavau jį. Po akimirkos jis pats priėjo pasikalbėti, o po trumpo pokalbio pasisiūlė tapti mano mokytoju.
Ar planuoji įkurti kinų kovos menų centrą Lietuvoje?
Taip, rudenį centras turėtų pradėti veikti. Bet tai bus labiau Čan budizmo kultūros centras nei įprastas kovos menų klubas, nes, mano giliu įsitikinimu, suvokti ir įvaldyti ne tik Šaolino, bet apskritai tradicinius kinų kovos menus be konteksto yra bergždžias užsiėmimas. Iš konteksto išoperuoti atskiri judesiai, judesių kompleksai, filosofinės nuotrupos ar stipriai transformuotos kūno paruošimo sistemos be suvokimo neveikia taip, kaip turėtų. Todėl, esant tokiam požiūriui, neįmanoma kalbėti apie 1500 metų senumo Šaolino kultūros suvokimą ir integravimą į savo gyvenimą.
Manau, kad Šaolino tradicija gali būti perduodama tik tiems, kas yra to vertas. Žmogus, praktikuojantis Šaolino kovos meną, turi siekti žvelgti į gyvenimą per Čan budistinę pasaulėžiūrą, būti laisvas nuo visų mums primestų mąstymo klišių ir savęs apgaudinėjimo. Todėl norėtųsi suburti žmones, nusiteikusius kurti, o ne griauti, norinčius prisiliesti prie tikros Šaolino tradicijos, o ne prasimanytų vakarietiškų fantazijų apie Rytus.
