„Sutinku, tokių keistų žmonių jau mažai likę, – šypsosi šventės organizatorius. – Daugeliui nesuprantama, kodėl už tuos pinigus su šeima nevažiuoju atostogauti, o sau, draugams, miestelėnams darau šventę.
Priežastis paprasta – antikvarinių automobilių kolekcininkų yra mažai. Tačiau tai, ką padarom, verta dėmesio. Tikrai ne kiekvienas gali antram gyvenimui prikelti kadaise buvusius kone vienetinius prabangius automobilius, įpūsti jiems gyvybę ir suteikti dar vieną šansą.“
- Šio interviu laukiau kone metus. Nenorėjote kalbėtis, kol nebus baigtas restauruoti 1938-ųjų „Pacard“ markės kabrioletas, vienas iš aukščiausios klasės JAV gamintų automobilių.
Iki galo jo ir dabar dar nebaigiau restauruoti. Nieko dirbtinai negali paskubinti, bet iki šventės privalau spėti. Šį automobilį šiauliečiai ir miesto svečiai parade tikrai pamatys, nors ir labai bijau. Ko? Kad neapviltų. Jis kaip neišjodinėtas arklys. Gali išlįsti įvairių gedimų: pradės vanduo kaisti ar dar kas nors. Sena technika lieka sena.
Bet ši mašina – tikras mano pasididžiavimas. Tokiais kabrioletais kadaise važinėjo tik turtingi amerikiečiai ir mafijai priklausantys žmonės. Tada jis kainavo apie 5 tūkst. dolerių. Įspūdinga suma, žinant, jog tais laikais vidutinis amerikietis per savaitę uždirbdavo vos 5 dolerius.
- Kuo šiųmetis antikvarinių automobilių paradas skirsis nuo pernykščio renginio?
Tai jau antroji šventė. Norisi ištaisyti buvusias klaidas ir renginį padaryti dar gražesnį, įspūdingesnį. Šiemet antikvarinių automobilių paradas bus tarptautinis. Atvažiuos kolekcininkai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos. Ekipažų nebus daug, bet jie bus solidūs, automobiliai itin reti. Vadovaujuosi vienu kriterijumi – svarbiausia ne kiekybė, bet kokybė. Noriu, kad žmonės, važiuojantys, tarkim, 1930 metų automobiliu, būtų ir atitinkamai apsirengę, atspindėtų automobilio ir tų laikų dvasią.
- Kaip jūs susidomėjote senais automobiliais?
Sena technika domiuosi jau seniai. Ši „bacila“ užkibo Tauragėje, vienas antikvarinių automobilių kolekcininkas už juokingą kainą pasiūlė pirkti „Stalino džiaugsmu“ vadinamą ZIS 101.
Susigundžiau. Jį parsivaręs į Šiaulius, sutvarkiau. Atsitiktinai pas mane užsuko latviai ir panoro ZIS‘ą nupirkti už penkiskart didesnę sumą. Dar nepatyręs buvau ir pardaviau. Po kurio laiko sužinojau, jog latviai nė piršto nepridėję jį pardavė keliasdešimt kartų brangiau. Tai buvo pamoka, leidusi suprasti, kad prikelti senas mašinas labai įdomus užsiėmimas, be to, ir pelningas.
Jau penkiolika metų tuo užsiimu. Jei būtų Dievas davęs geresnę galvą, viską būčiau anksčiau pradėjęs ir kolekciją gerokai didesnę sukaupęs. Lietuvoje dabar nieko įdomaus nebėra. Viskas išvažiavę arba priklauso tokiems žmonėms, kurie už jokius pinigus tų automobilių neparduos.
- Kokio automobilio ieškote ir negalite rasti?
Mane domina tik neeiliniai, vienetiniai modeliai. Kažkada turėjau tanką, bet tuomet jo neįvertinau. Dabar jo labai norėčiau, bet niekur nebegaliu rasti. Gyveni ir iš klaidų mokaisi.
- Kokios mašinos sudaro jūsų kolekciją?
Daugiausia amerikietiški automobiliai. Jie mane vilioja savo grakštumu, yra labai originalūs. Amerikoje, kitaip nei Rusijoje, nevyko tiek karų, todėl ir mašinos buvo kitokios. 1950–1960 metų automobiliai man primena laivus, lėktuvus, jie be galo gražių formų, labai plastiški.
Kolekcijoje yra dešimt važiuojančių automobilių, kiti laukia savo eilės. Turiu keletą „Rolls Royce“. Seniausias jų 1930 metų, jauniausias mano metų – 1968-ųjų.
Kai pradėjau kolekcionuoti senus automobilius, į namus tempiau visus „puvėkus“, kurie tik po ranka pakliuvo: be ratų, sudegusius, be variklių. Paskui pradėjau rinktis, žiūrėti, kad būtų įdomūs, vienetiniai, kažkuo išsiskirtų.
Kažkada pasaulyje buvo pagaminti tik du automobiliai „Bentley“, garsiojo „Rolls Royce“ giminaičiai. Vieną turi kažkuris Anglijos muziejus, kitą aš. Šie automobiliai iš kitų išsiskiria, nes pagaminti iš aliuminio, todėl nepūva ir jiems nebaisios rūdys.
Turiu ir labai retą 1911-ųjų automobilį „White“, kurį sukūrė du amerikiečiai broliai. Jis pirmiausia išsiskiria savo spalva: skirtingai nei tuomet vyravę juodi automobiliai, yra visiškai balta. Šių mašinų pagaminta tik keturiolika, iki mūsų dienų teišliko keturios. Kad jos yra kitokios, liudija ir amortizatoriai – specialios kolbos, į kurias reikia pūsti orą.
Mano kolekcijoje yra ir 1918-ųjų „Ford T“ mediniais ratais.
- Kuri mašina brangiausia, kurios nė už ką neparduotumėte?
Pati brangiausia, gražiausia, vertingiausia mašina yra ta, kurią paskutinę restauravai arba kurią paskutinę įsigijai. Tai Elvio Preslio laikų kadilakas. Jį jau matau savo vaizduotėje.
Šiame pasaulyje daug kas parduodama. Žinoma, už atitinkamą kainą. Mašiną parduodu tik žinodamas, kad jos vietą užims kur kas geresnė ir įdomesnė. Visuomet noriu eiti į priekį. Vadovaujuosi tokia nuostata: nesvarbu, ką gyvenime nuveikėme, svarbu, ką dar nuveiksime.
- Per kiek laiko naujam gyvenimui prikeliamas antikvarinis automobilis?
Viskas priklauso nuo jo būklės. Kai nusipirkau jau minėtąjį Elvio Preslio laikų kadilaką, galvojau, kad nieko gero iš jo neišeis. Kiekvieną automobilį prieš pradėdami restauruoti nuvalome su smėliu, kad detaliai viską pamatytumėm. Buvau už galvos susiėmęs ir maniau, kad šį kadilaką teks kibirais išnešt – toks jis supuvęs. Tik rėmai sveiki.
Kitas mašinas tereikia perdažyti, kai kurioms pakanka atnaujinti saloną, todėl restauravimas gali užtrukti nuo metų iki penkerių. Kai kuriais atvejais gali neužtekti ir viso gyvenimo.
- Kiek žmonių jums padeda?
Abu mano sūnūs – šešiolikmetis Gabrielius ir keturiolikmetis Danielius, jau su didžiuliu užsidegimu kimba į šį verslą. Jiems labai patinka. Specialiai nieko nedariau, kad vaikai susidomėtų ir būtų pamišę kaip ir aš.
Per šventę vyresnėlis bus apsirengęs Elviu Presliu ir važiuos mašina, kurią pats restauravo. Aš tik padėjau ją nudažyti. Man patinka, kad jis nesėdi prie kompiuterio, o vakarais krapštosi garaže. Kai kada ir mokslai nukenčia, nebespėja paruošti pamokų.
Žmona jau prie visko priprato ir su mūsų hobiu susitaikė. Ir ji domisi senoviniais automobiliais, visuomet pasako, kuris jai gražus, o kuris nepatinka. Namiškių nuomonė man labai svarbi. Per savo karštumą, greitumą padarau klaidų. Nuomonė iš šalies padeda jų išvengti.
- Ar savo kolegoms, draugams parodote naujus savo pirkinius?
Taip, nors ir dažnokai tenka pajusti pavydą. Visokių žmonių yra ir tarp kolekcininkų, ir tarp verslininkų.
Įvairias šventes, suvažiavimus rengiu tam, kad galėtumėm vienas kito automobiliais pasidžiaugti, parodyti, ką nuveikėme per metus, ką įsigijome nauja. Juk senų automobilių kolekcionavimas yra ne verslas, o liga. Jei ja susirgai, sunkiai išsigydysi. Aš esu sunkus ligonis.
- Turite gana solidžią ir vertingą senų automobilių kolekciją. Ar vagių nebijote, kaip nuo jų saugotės?
Tegul vagia. Kur ilgapirščiai jas parduos? Nebent į metalo laužą. Ten nuvažiuosiu ir vėl po detalę susirinksiu. Žinoma, geriau to išvengti.
- Minėjote, kad Lietuvoje senų ir vertingų automobilių jau neįmanoma rasti. Iš kur jūs traukiate vieną už kitą originalesnes senienas?
Paskutinį egzempliorių radau Teksaso dykumoje, iki pusės užkastą smėlyje ir paliktą likimo valiai. Susiradau savininką ir paprašiau parduoti. Kai parsivežęs automobilį nuvariau variklio remontuoti, meistras buvo labai nustebęs: mašinos „širdyje“ buvo vien smėlis. Tikiuosi, per metus ją pavyks prikelti.
- Ko gero, reikia būti labai turtingam, kad galėtum būti antikvarinių automobilių kolekcininku?
Turtingi yra tie, kurie nusiperka naują mašiną. Jos kaina per du mėnesius nukrinta 30 proc. Čia yra pinigų išmetimas į orą.
Seną automobilį nusipirkai ir kuo ilgiau jį laikai, tuo jis didesnę vertę įgyja. Niekada nepraloši. Kuo daugiau meilės, pinigų į seną mašiną įdėsi, tuo originalesnę ją padarysi. Kuo originalesnę padarysi, tuo daugiau įdėtų lėšų sugrįš. Dažniausiai su dideliu kaupu.
- Kokia mašina laikoma antikvarine?
Lietuvoje dabar nori padaryti tikrą nesąmonę. Antikvarinėmis mašinomis bus laikomi 25 metų senumo automobiliai. Vadinasi, po kaimus važinėjantys „golfukai“, „audžikės“ galės vadintis antikvarinėmis. Joms ir specialius numerius duos. Argi ne juokinga? Užsienyje antikvariniu automobiliu laikoma 50 metų senumo mašina.
- Prieš keletą metų Palangoje dalyvavote teatralizuotame renginyje, kurio metu vežėte prezidentą Antaną Smetoną. Draugų mašinose sėdėjo S. Nėris, J. Biliūnas, grafai Tiškevičiai. Dalyvaudamas ir organizuodamas įvairius renginius tik patvirtinate, jog jūsų galvoje kirba begalė minčių. Ar dar ketinate atidaryti automobilių restauravimo cechą ir automobilių muziejų?
Šio savo sumanymo neatsisakiau ir, tikiuosi, įgyvendinsiu. Turiu suspėti pastatyti kokį pastačiuką ir įrengti tam tikras lentynas, į kurias sudėsiu savo mašinas. Tada jas žmonėms galėsiu parodyti bet kada, net ir žiemą. Dabar neturiu sąlygų. Mašinos vos ne viena ant kitos sukrautos.
Džiaugiuosi, kad žmonės vis labiau susidomi antikvariniais automobiliais, per vestuves vis dažniau nori važiuoti ne limuzinais, o išskirtinėmis mašinomis. Suprantu, limuziną nuomotis galima tik taupymo sumetimais. Į jį, kaip autobuse, gali susodinti penkiolika žmonių. Senovinėje mašinoje gali važiuoti tik dviese. O tie jausmai žodžiais nenupasakojami...
