Menininkė Marija Malickaitė pirmąją lėlę sukūrė prieš ketverius metus. „Visai atsitiktinai, – prisiminė ji. – Pirmąsias lėles kūriau draugams ir artimiesiems. Pirma buvo ne iš tų medžiagų, kurias dabar naudoju. Ji buvo paprasta. Vėliau pradėjau domėtis ir kurti kitokias, kurios kaip tikros, nes bandau suteikti laisvę ir įkvėpti gyvybę.
Paprasčiausiai stengiuosi, kad tas pasaulis, kurį atradau per lėles, taptų realus, jame atgytų vaikiškos svajonės ir sapnai. Man labai svarbu, kad paėmę lėlę į rankas žmonės pajustų jos vidinį pasaulį. Pirmiausia kuriu sau. Mintį išnešioju savyje, ir tada prasideda kūryba. Pirmiausia vaizduotėje matau lėlę. Tada darau griaučius, paskui lipdau galvą, rankytes, kojytes. Bedarant daug kas keičiasi, nes nulipdžius galvą pasikeičia lėlės charakteris. Tada taikau drabužius. Jeigu nematau lėlės, jos kurti negaliu.“
Lėlės - namų dvasia
Šyptelėjusi lėlininkė sako, jog pajutusi, kad lėlė neturi energijos, perdaranti ją. Lėlė negali būti invalidė, – tvirtino Marija. – Ji negali būti be išraiškos. Jos kaip žmonės, vienos į kitą nepanašios. Beje, lėlė man pasako, kokia turi būti. Priėmusi užsakymus sukurti lėlę, pirmiausia įsižiūriu į žmogų ir tik tada imuosi darbo. Labai džiaugiausi sužinojusi, kad įsigijusieji mano lėles su jomis nežaidžia. Jos tampa tarsi šeimos relikvija, namų dvasia.“
Menininkė ne visas lėles parduodanti, ne visas dovanojanti. „Esu pasilikusi kelias namuose, nes tai – prisiminimai, – rodė apsigyvenusiąsias pas kūrėją. – Jos ir vardus turi. Vieną vadinu Lėktuvu. Lėlė žiūri į dangų, tarsi ieškotų lėktuvo. Kitą vadinu Kavos puodeliu. Na, ji panaši į kavos pupelę.“
Kūryba ją surado
M.Malickaitė yra baigusi Panevėžio dailės mokyklą. Ją sužavėjo čia viešpataujanti ypatinga, kūrybiška atmosfera, o dailės mokslus dėstė neeiliniai menininkai. „Tai tikriausiai taip giliai įstrigo atmintyje, kad nors ir baigiau technologijos universitetą bei ilgam pamiršau kūrybą, ji pati mane vėl surado. Ir dabar nepaleidžia. Lėles kurti mokiausi pati. Ieškojau technologijų knygose, internete. Susipažinau su lėlininke iš Rygos. Važiavau pas ją konsultuotis. Susipažinau ir su kitomis lėlininkėmis, kuriančiomis Lietuvoje.“
Apdovanojo
Lėlių paroda džiaugėsi ne tik Pradinės mokyklos moksleiviai, bet ir „Šaltinėlio“ bibliotekos vedėja Virginija Kaunietienė. Tradiciškai autorei už parodą įteikta knyga ir padėka. Moksleiviai taip pat neliko be dovanų. Kiekvienas išėjo nešinas pasakų knygele.
„Paprasčiausiai stengiuosi, kad tas pasaulis, kurį atradau per lėles, taptų realus, jame atgytų vaikiškos svajonės ir sapnai. Man labai svarbu, kad paėmę lėlę į rankas žmonės pajustų jos vidinį pasaulį. Pirmiausia kuriu sau. Mintį išnešioju savyje, ir tada prasideda kūryba. Pirmiausia vaizduotėje matau lėlę.“
