Nekantru sužinoti, kaip viskas vyko, tad su Monika kalbuosi studijoje „Pix“ Vilniuje, o su Romualdu Požerskiu – fotomenininko studijoje, esančioje Kauno senamiestyje Mapų gatvėje. Ką veikia 50 000 žmonių plynoje dykumoje? Kas yra „Burning Man“ projektas? Kaip nufotografuoti laisvės gūsį, kuris užkrečia visą bendruomenę? Kaip laisvės jausmas perkeičia patį fotografą?
Monika. Tai buvo sena tėčio svajonė – nuvykti į šių dienų hipių stovyklą Nevados dykumoje. Šį rugpjūtį išsiruošėme. Mano draugė fotografė Ieva Sireikytė, gyvenanti Čikagoje, padėjo pasirengti šiai kelionei. Prieš gerą pusmetį internetu įsigijome bilietus į festivalį, nuskridome į San Franciską, nusipirkome būtiniausius reikmenis: palapinę, dviračius, vandens ir maisto atsargų, išsinuomojome automobilį ir leidomės dykumos keliais į Nevadą.
Tiesa, automobilių nuomos kompanijos tuo metu privengia skolinti automobilius, nes kelionė į „Burning Man“ festivalį – tikras išbandymas tiek vairuotojams, tiek transporto priemonėms. Mes atvykome gerokai po vidurnakčio, o festivalis vyko jau trečią dieną. Nustebome – prie įvažiavimo vartų rikiavosi atvykusių eilė, kurioje pralaukėme geras tris valandas. Prie vartų mus pasitiko beprotiškai apsirengę 5 ar 6 žmonės, jie apsikabino ir pasakė „sveiki atvykę namo“ – pamatėme plakatą „Welkom to Home“.
Pakliuvome visai į kitokį pasaulį, kurio gyventojai atrodė tarsi iš kosmoso. Pajutau, kad mano šypsena tą akimirką „įsijungė“ ir „nenulipo“ nuo veido visas tas dienas. O tėtis? Tik išlipom iš mašinos, jam – akys ant kaktos ir tą pačią akimirką ėmė fotografuoti. Tiesą sakant, penkias dienas jį tiek ir tematėm.
Romualdas. Prieš dešimtį metų „Nemuno“ žurnale pamačiau straipsnį apie „Burning Man“. Šios bendruomenės užuomazgos, atrodo, atsirado 1986 metais. Vienas menininkas su draugais San Francisko paplūdimyje sukūrė medinę žmogaus skulptūrą. Ji buvo tarsi atsvara šaltiems, stikliniams dangoraižiams, tai buvo priešprieša visai nedraugiškai visuomenės sistemai.
Nežinau, koks buvo pirmasis impulsas sukurti šią skulptūrą – nelaiminga meilė ar kas kita. Tačiau Lary Harvey kartu su draugais sudegino šį kūrinį. Kitais metais jį vėl sukūrė ir vėl sudegino. Tai tapo kasmetiniu ritualu. Aplink pradėjo burtis bendruomenė, stovyklaudavo po kelias dienas, kurdavo menus ir savą gyvenimo modelį. Neapsikentusi vietos valdžia paprašė jų išsikraustyti – tada projekto kūrėjai bei grupelė savanorių išsinuomojo iš Valstijos dykumos plotelį Nevadoje.
Tai ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą tai savotiškas molio dulkių grindinys. Nerasi jokios gyvybės: nei žolytės, nei uodo, net bakterijos čia negali ištverti. Kalnai ratu supa šį slėnį, peizažas panašesnis į Mėnulio užkampį, o ne žemę. Kai atvykome, prie įvažiavimo į stovyklą veikė 9 vartai. Mūsų paprašė išlipti pagalvoti, kokią turi gyvenimo svajonę, skambtelti varpą.
Kai pradėjome statytis palapinę, buvo jau penkios valandos ryto. Daugelyje vietų stovykloje girdėjosi muzika. Greta kažkoks vyrukas, pasistatęs būgnus, pliekė iš visų jėgų – tikriausiai jis apie tai svajojo visus metus. Supratome, kad ramaus miego tikėtis stovykloje neverta.
Monika. Pirmąsias dvi dienas fotoaparato net neėmiau į rankas. Klaidžiojau po stovyklą ir stebėjau viską akis išplėtusi. Lygiai taip pat sudėtinga perteikti stovyklos dvasią tiems, kas ten nėra buvę, kaip aklam papasakoti apie spalvas. Net pačios geriausios fotografijos nepajėgia perteikti visumos. Vienu metu palapinėse vyksta keli tūkstančiai projektų. Vienos palapinės virsta barais-instaliacijomis, kur tave vaišina tikrais kokteiliais.
Vieni anglai atsivežė visą įrangą „Margaritos“ kokteiliams gaminti. Įsivaizduokite į dykumą atgabentą sudėtingą ledo gaminimo agregatą, kiekvienam norinčiam dalinamus kokteilius. Tokių nemokamų barų gausybė. Kitose palapinėse kuriami menai. Čia pinigai iš viso neegzistuoja – nieko negali pirkti, negali parduoti. Tik vienoje stovyklos vietoje buvo galima už pinigus įsigyti kavos – visa kita bendruomenė dalijosi.
Kiekvienas iš 49 000 dalyvių tarsi pats savaime teatras – rūbai, makiažas, kūno piešiniai. Nesuprasi, ką veikia žmogus realiame gyvenime ir vis sunkiau suvokti, kuris gyvenimas realesnis – čia dykumoje, kur matyti daug linksmų, spindinčių akių, ar už jos ribų. Bet kokie visuomeniniai statusai čia praranda bet kokią reikšmę. Tiesa, kai išvykome atgal į San Franciską, mus pasitiko kitas užrašas – „Sveiki atvykstantys į Alternatyvų pasaulį“.
Romualdas. Kiek teko girdėti, aplink San Franciską esančios Silicio slėnio kompanijos festivalio metu ištuštėja. Ne viena stambi bendrovė, net ir „Google“, finansuoja kai kuriuos stovyklos projektus. Tiesa, čia draudžiama bet kokia reklama, o mecenatų vardai neskelbiami. Pastebėjau, kad dauguma stovyklautojų vidutinio amžiaus – tai buvę ar tebesantys rokeriai, hipiai. Vyrauja laisva dvasia. Kiaurą parą veikia keli šimtai barų, į kuriuos tave nuolatos kviečia užsukti, nes ten tuo metu vyksta koks gyvas koncertas ar šokiai.
Tiesa, stovykloje savo teritoriją turi ir gėjai bei lesbietės – jie labai džiugiai sutikdavo, kai prašydavau leidimo fotografuoti. Bandžiau fotografuoti reportažą, tai kartais bendruomenės geranoriškumas net trukdė – žmonės pradėdavo pozuoti, o aš norėjau fotografuoti natūralų judesį. Aš visada savo kūryboje bandžiau atskleisti žmonių judesį. Tai ne tik fizinis judesys. Labiau psichologinis, emocinis judesys. Savo fotografijos kelio pradžioje esu fotografavęs sportą – tada stengdavausi perteikti psichologinio judesio dramatizmą, kai laimėjimą nuo pralaimėjimo skiria tik viena akimirka.
Vėliau tarybiniais metais kūriau Atlaidų procesijos seriją. Prisimenu, su draugais 1973 metais vykome motociklais per Lietuvą, tada ne vienas mūsų dvasioje buvo hipis, nešiojo ilgus plaukus. Užklydome į vieną miestelį Žemaitijoje ir tada nuščiuvau, pamatęs Atlaidų procesiją. Tai buvo toks švarus ir šviesus žmonių bendruomenės dvasios judesys. Keletą metų fotografavau atlaidus, nors tai buvo draudžiama tema. Mane traukia draudžiami judėjimai.
Teko fotografuoti Kalantos palaikymo demonstracijas, tačiau saugumas tada atėmė visas nuotraukas ir negatyvus – jų Lietuvos archyvuose neradau, sakė, kad viskas išvežta į Maskvą. Fotografavau pirmuosius Sąjūdžio mėnesius, nors tada vėl nebuvo aišku, kuo viskas baigsis. Nevados stovykla – vėl savotiškas ekstremalus bendruomenės gyvenimas.
Vien jau fiziškai dykumą nelengva ištverti. Per dieną rūbai pavirsta cemento maišais, o oda sutrūkinėtų žaizdomis, jei kas vakarą neišsiteptum specialiu kremu. Miegoti beveik negali, nors ir turi specialius ausų kaištukus. Gyvenimas ten virė kiaurą parą. Aš anksti atsikeldavau, eidavau fotografuoti, grįždavau pusryčių, kai Monika ir Ieva jau būdavo atsikėlusios, vėliau klaidžiodavau fotografuodamas po stovyklą, apie penktą po vidurdienio pietaudavome ir vėl leisdavausi po stovyklą. Kai grįždavau, Monika jau miegodavo.
Monika. Turėjau nusivežusi rusišką fotoaparatą „Horizont“, kuris labai pravertė, bandant užfiksuoti neįtikėtinus objektus dykumos panoramoje. „Horizont“ leido fotografuoti 180 laipsnių kampu ir nors teturėjo keturias fiksuotas ekspozicijos reikšmes – kokybe likau patenkinta. Fotografuodama, žavėjausi neįtikėtinai perkurtais automobiliais ir sunkvežimiais, kurie po dykumą judėjo ir ropojo tarsi tikri spalvoti gyvūnai. Taip pat buvo įdomu stebėti pačią dykumą, kurioje kartkartėmis pakildavo dulkių sūkuriai.
Kartu su tėčiu bandėme ir „Sony“ fotoaparatus. „Sony“ parėmė šį mūsų fotografijos projektą. O pačių aparatų „ištvermė“ ekstremaliomis sąlygomis mus nustebino. Aparatų nuo dulkių buvo neįmanoma apsaugoti, nes kartais, kilus audrai, nebematydavai savo ištiestos rankos pirštų. O nuotraukų kokybę galite vertinti patys.
Romualdas. Tą dieną, kai siautė audra, palapinėje buvo prinešta smėlio iki kelių, Monika slėpėsi mašinoje, o aš visaip bandžiau apsaugoti aparatus. Tiesa, kas vakarą valydavau ir matricas ir objektyvus – galbūt kitą kartą reikėtų pasiimti dėklus, skirtus povandeninei fotografijai. Netgi naktį, kai nebuvo nei vėjelio, fotografavau dangų, ir nuotraukoje užsifiksavo daugybė mažų taškelių – tai smėlio dulkės, kurios amžinai tvyro ore.
Beje, kalbant apie naktinį fotografavimą – nustebino „Sony“ stabilumas. Naudojantis automatinio nustatymo funkcija, aparatas sumaniai parinkdavo optimalų išlaikymą. Tie objektai, kuriuos fokusavau, išėjo ryškūs, o kiti paliko gražaus judesio žymę. Naktį fotografavau be stovo, nustatęs ISO 800 reikšmę, bet triukšmų kiekis fotografijoje liko minimalus. Netgi atspaudus didelio formato nuotrauką, ryškumas geresnis nei kompiuterio ekrane. Esu dalyvavęs su „Sony“ aparatais keliuose projektuose – tiesą sakant, šio gamintojo naujų kamerų ir optikos kokybė mane stebina.
Monika. Festivalio ašis – žmogaus skulptūra, kuri siekia apie dešimt metrų ir nuo kurios matosi visa stovykla, išsidėsčiusi penkių kilometrų pusračiu aplinkui. O kulminacija – skulptūros deginimas, lydimas neįtikėtinų fejerverkų ir ritualų.
Romualdas. Kiekvieną vakarą būdavo rengiamos ugnies garbinimo eitynės – ritualas vykdavo pagal egiptiečių tradicijas. Ugnis garbinama labai garsiai – visi šaukia, rėkia. Taip pat stovykloje egzistuoja raudų siena, vieta, kur atvykusieji aprauda mirusiuosius. Monika pasakojo mačiusi vietą, kur tikras kunigas galėdavo sutuokti poras. O aš mačiau ir indišką šventyklą, kurioje žmonės melsdavosi. Vienoje jų nuolatos buvo purškiami šalto vandens lašeliai – tai buvo gera vieta atsigauti nuo keturiasdešimties laipsnių karščio.
O netoliese stovėjo palapinė, kurioje buvo mokamasi meilės meno. Ne, man neteko ten užsukti (juokiasi). Besimylinčių žmonių matydavau vakarais, visi jautėsi lyg gamtos vaikai, vienas kitas pasiūlydavo dūmą, sakydamas „would you like to go up“. „Ne“, – mandagiai atsakydavau. Fotografuodamas tuos žmones ir taip jaučiausi pakylėtas, lyg dalyvaudamas kokiame Felinio filme, kur išsitrina ribos tarp gyvenimo, žaidimo ir cirko.
