Taigi rūpesčių, sakytume, į valias. Tačiau jų sūkuryje joks ispanas niekada neužmiršta svarbiausio dalyko: iš anksto nusipirkti turono. Juk be šio saldumyno ir kalėdinis stalas – ne stalas, ir naujametinė naktis – be džiaugsmo.
Vieni ispanai tikino, kad turoną atvežė arabai, viešpatavę jų šalyje daugiau kaip septynis amžius, kiti įrodinėjo, kad, atvirkščiai, arabai išvežė jį iš šios šalies, o tada jis paplito po visą pasaulį, pasiekdamas netgi Japoniją. Bet, kaip ten bebūtų, turono istorija gal ne tokia jau ir svarbi. Svarbiausia, kad šios valstybės gyventojai jį laiko savu ir nesirengia atsisakyti šio tradicinio Kalėdų skanėsto.
Kaipgi jis gaminamas? Ispanai aiškino: reikia paimti nuvalytų migdolų ir medaus, įplakti kiaušinio baltymą, pridėti želatinos, kiaušinio trynį, kokoso drožlių, cukruotų vaisių. Minkštasis turonas skoniu primena chalvą. Receptas bendras, bet, pasirodo, kiekviena provincija savąjį turoną laiko pačiu skaniausiu.
Sulig kiekvienu varpo dūžiu – vynuogė ir noras
Kalėdas ispanai tradiciškai švenčia savo tėvų namuose, į kuriuos susirenka visi vaikai, kur jie begyventų. Skirtingai nuo naminių Kalėdų, Naujieji metai čia laikomi gatvės švente. Atrodo, kad gruodžio 31-osios vakarą namuose nesėdi niekas. Tūkstančiai Madrido gyventojų ir užsienio turistų užpildo centrinę Madrido aikštę – Puerto del Sol. Lygiai pusiaunaktį su kiekvienu laikrodžio dūžiu, sekdami ispanų pavyzdžiu, turistai suvalgo po vieną vynuogę, galvodami apie pačius didžiausius savo norus.
Pagarbų požiūrį į vynuoges, gerovės ir linksmybės simbolį, ispanai paveldėjo iš senovės romėnų, prieš daugelį amžių viešpatavusių Iberijos pusiasalyje.
Svarbiausias šalies laikrodis, kurio dūžiams aidint valgomos vynuogės, pagamintas ir į Buen Suseso bažnyčios bokštą įkeltas XVIII amžiuje, o 1854 metais jis buvo perkeltas į pagrindinę sostinės aikštę. Dabar šis laikrodis laikomas pačiu tiksliausiu šalyje. Nors ir jam nutinka visokių netikėtumų.
Pavyzdžiui, 1978-uosius pagal jį Ispanija sutiko…dviem minutėmis anksčiau. Tiesiog laikrodininkas Pijus Sagardija, dirbęs nuo 1912 metų, prieš Kalėdas išėjo į pensiją, o jį pakeitęs žmogus pasirodė esąs ne itin pareigingas. Laikraštininkai tuojau ėmė šmaikštauti, tikindami, jog šalis „skuba atsisveikinti su frankizmo palikimu“.
Ne mažiau žaismingas incidentas įvyko 1996-ųjų gruodžio 31-ąją. Vidurnaktį laikrodis staiga ėmė ir pradėjo skubėti: laiko tarpai tarp varpo dūžių buvo tokie trumpi, kad Puerto del Sol aikštėje susirinkę žmonės vos spėjo ryti vynuoges. Sausio 2-ąją meriją užplūdo pasipiktinusių telefono skambučių lavina. Ir vėl aštrialiežuviai žurnalistai nenutylėjo: jų pašaipų ugnis buvo nukreipta į Konservatorių vyriausybę, kuri esą davusi įsakymą pagreitinti Naujųjų metų atėjimą, kad galėtų įgyvendinti savo žadėtą programą. Beje, spauda tąsyk išryškino dar kelis įdomius faktus.
Pasirodo, vienąsyk Visentei Rodrigesui, atsakančiam už laikrodžio priežiūrą, sesuo pasiskundė, jog nesuspėja nustatytu laiku praryti 12 vynuogių. Na, kaipgi nepadėsi mylimam žmogui? Ir Visentė suderino laikrodžio mechanizmą taip, kad kiekvienas varpo dūžis tęsėsi 2,7 sekundės.
Taip vyko 15 metų. 1996 metų gegužę laikrodis buvo atiduotas remontuoti. Technikai, manydami, jog ankstesnis varpo dūžio režimas neigiamai veikia mechanizmą, pasiūlė kitą, kiekvieną dūžį sutrumpindami beveik perpus – iki 1,3 sekundės. O šitam dalykui vynuogių valgytojai nebuvo pasiruošę.
Galima nusipirkti 12 vynuogių
Bet sugrįžkime prie vynuogių. Paprastai jas žmonės atsineša patys, tačiau užsieniečiai, atsidūrę aikštėje, 12 vynuogių gali nusipirkti čia pat. Uogos dažniausiai pardavinėjamos pintuose sandaluose (dar viena ispanų tradicija), panašiuose į mūsų vyžas. Prariję paskutinę uogą, ispanai tuoj pat pakelia šampano taures ir palinki vienas kitam laimės ir sėkmės. O paskui išsiskirsto po barus – iki ryto.
Ispanai, ko gero, jau pradeda atsisakyti tradicinio kalakuto, anties arba žuvies. Ant padengtų stalų galima pamatyti visą gastronominę Ispanijos įvairovę – gausias jūros gėrybes, keptus paršelius, ėriukus, lašišas ir netgi blynus su ikrais. Ir, žinoma, turoną bei šampaną.
Naujieji švenčiami rugpjūtį
Ispanijos pietuose yra Berčuleso gyvenvietė, kurios gyventojai jau dešimti metai visiškai rimtai sutinka Naujuosius metus pagal savą kalendorių – naktį iš rugpjūčio 8-osios į 9-ąją. Kaip ir pridera, čia lygiai pusiaunaktį muša kurantai, žmonės aikštėje prie eglutės praryja tas pačias 12 vynuogių ir, kaip paprastai, išsivaikšto po barus.
Ši keista tradicija gimė atsitiktinai. Kaip visos Ispanijos, taip ir Berčuleso gyventojai gruodžio 31-ąją rengėsi sutikti 1995 metus. Ir staiga, likus trims minutėms iki pusiau¬nakčio, užgeso šviesa. Jos nebuvo net 40 minučių. Negi čia kokia katastrofa? Bet prie komforto įpratusiems ispanams šventė buvo beviltiškai sugadinta.
Štai tada vietos merui Migeliui Torui šovė į galvą mintis kompensuoti savo pavaldiniams skriaudą ir nukelti Naujųjų metų sutikimo šventę į… rugpjūtį. Gyvenvietės vadovas pasirinko Naujųjų metų sutikimui patį turistinio sezono įkarštį, taigi jį suprasti nesunku. Jau 1995-ųjų rugpjūtį žaidimas surinko į Berčulesą svečius ne tik iš visų Ispanijos kampelių, bet ir iš įvairių pasaulio šalių.
Žinia apie neįprastus Naujuosius skriejo žaibo greitumu. 2008 metus, pavyzdžiui, čia sutiko per 8 tūkstančius žmonių. Tai įvyko gyvenvietėje, turinčioje tik šiek tiek daugiau kaip tūkstantį gyventojų. Dabar valdžia galvoja: o gal įtraukti šią datą į Gineso rekordų knygą? Berčuleso gyventojai yra įsitikinę, jog tikrai šito nusipelnė.
