„...ir dar visai neseniai mūsų tauta net ir nežinojo kas yra pinigai. Sistema, kurioje mes gyvenome buvo šiek tiek kitokia, nei šiandien. Mes nieko nepirkdavome ir nieko neparduodavome. Gyvenome vieni kitiems padėdami, neskaičiuodami nei laiko, nei jėgų, nei pelno. Jei kas nors iš bendruomenės paprašydavo pagalbos – tai nebūdavo nei trupučio minčių, kad už tai turėčiau gauti atlygį... Visi Kuna žmonės gyveno mažose bendruomenėse (po 200-500 asm.) ir būtent toks humanizmas jau buvo įaugęs į mūsų kraują: gyventi neieškant materialios naudos.
Tik širdis ir protas – pagrindiniai vertinimo šaltiniai
Sistema ėmė keistis, kai amerikiečiai pradėjo statyti Panamos kanalą (oi, kiek daug žmonių ten paliko savo gyvybes.) Tiesa, mes ir tada jiems padėjome iš idėjos, bet... pamatę pinigus ir supratę, kad už juos, iš emigrantų, galima nusipirkti įrankių ar maisto produktų – viskas sujudėjo mums po kojomis. Indėnai pradėjo imti atlygį už darbą pinigais ir žinoma pasidarė materialesni.
Nežiūrint į tai – mes lig šiol esame nepriklausomi nuo Panamos valdžios ir stengiamės nebūti įtakojami kitų kultūrų. Taip pat mes nemokame mokesčių ir turime savo valdžią - kongresą, kuriame visi bendruomenės asmenys skelbia savo idėjas. Tik kongrese mes visi susitinkame ir žinome kas vyksta šeimose, kokie jų poreikiai ir siekiai. Tai išties demokratiška.
Ta demokratija, apie kurią kalbama civilizuotame pasaulyje, dažniausiai – tik akių dūmimas. Juk didžioji dalis jūsų mokesčių mokėtojų pinigų nukeliauja kažkieno asmeniniams interesams tenkinti. Hmm... ir jūs tai žinote, bet nieko nedarote. Kalbu taip, nes žinau. Žinau, nes domiuosi. Mums įdomu viską žinoti – mes neužsidarome vien savo mintyse.
Mūsų vaikai moksi Istorijos, geografijos, ispanų ir anglų kalbų bei tiksliųjų mokslų. Tačiau be abejonės, pagrindinė mokykla – tai šeimos mokykla. Viskas ir prasideda būtent čia! Didžiausias motinos ir tėvo darbas išauklėti ir užauginti dorą žmogų.
Kiekvienas kuna bendruomenės piliečio noras – yra svarbus, kiekviena jo idėja – svarstoma kongrese (turiu galvoje idėjas, tobulinančias visuomenės poreikius, bet ne asmenines užgaidas). Taigi, nors šiandien mes ir naudojame pinigus (juk šalia egzistuojanti Panama City sistema nori, nenori įtakoja. Taip mes iš jų perkame maistą ir kurą valtims), tačiau pagrindiniai mūsų tautos principai yra tokie, kokie buvo ir prieš 500metų.
Kaip ir tada – taip ir dabar mes turime savo kalbą, savo raštą ir netgi raides, kurios totaliai skiriasi nuo Europos, Azijos ar kitų istoriškai susiformavusių vietų. Mūsų religija – Kuna ir mes garbiname gamtą. Gamta yra mūsų motina, todėl mes esame taip stipriai išaukštinę moterį...
Mūsų moterys visada gražiai pasirėdę, o skruostus pasidažę rausva gėlių spalva (išties jos dažosi ne cheminiais dažais, bet gėlėmis). Mes švenčiame mergaitės virsmą moterimi ir visi suaugę (be išimties) geriame bei šokame jos garbei iki nukritimo. Tačiau tai tik viena iš nedaugelio švenčių, kuomet mes geriame. Kuna žmonės kasdieniame gyvenime nevartoja alkoholio ir nerūko.
Viskas turi savo laiką ir viskas turi savo prasmę.
Vyras mūsų tautoje yra stiprybės ir išminties simbolis. Mes daug dirbame fiziškai: statome namus, medžiojame, žvejojame ir kasdien iš džiunglių parnešame maisto ar medienos susiręsti būstą (bent jau taip buvo netolimoje praeityje. Šiandien yra panašiai, bet jau ne visur: žmonės palengvina savo dalią, pirkdami būtiniausius dalykus iš panamiečių, ar laivais praplaukiančių kolombiečių).
„Kodėl amerikiečiai buvo vadinami „green go“?
Yra dvi versijos: kadaise jie atvyko į mūsų žemes, vilkėdami žaliomis uniformomis ir žudė vyrus bei moteris, vaikus ir senelius. Be to jie mums atvežė dolerį... jis taip pat žalias. Dėl to ir atsirado ši sąvoka – „green go“ (žalias eik iš čia!). Nežiūrint istorijos permainų, šiandien mes gyvename taikų ir nepriklausomą gyvenimą, todėl nesisvaidome šiais epitetais – kaip „green go“ ar „ameri‘go“. Pagarba žmogui – žmogiška vertybė, todėl reikia ją puoselėti.“ – pokalbį baigė Aronas.
...o man beliko viską prisiminti ir surašyti.
Ačiū visiems, kas bent akies krašteliu buvote su manimi šioje kelionėje – skaitydami Lino ir Hokšilos dienoraštį (specialiai DELFI).
Sėkmės visiems ir gerų kelionių!
Būkite laimingi :)
Linas
Kelionės nuotaikos nuotraukose: