Apie Himalajų kalnus (ir Nepalą), net apie ekspedicijas į kiekvieną Didžiųjų Himalajų viršukalnę, siekiančią daugiau nei 8000 m, taip pat apie žygio kategorijos viršukalnes (iš kurių aukščiausia yra Mera Peak) bei kitus kalnų maršrutus yra prirašyta daug knygų (ypač anglų, vokiečių kalbomis), tik jos ganėtinai brangios. Čia pateiksiu tik šiek tiek bendros informacijos apie tolimuosius ir paslaptinguosius Himalajus bei įžymiausią kalnų valstybę pasaulyje – Nepalą.
Daugeliui žinoma, kad Himalajų kalnų sistema Azijoje, skirianti Indijos subkontinentą nuo Tibeto plynaukštės, yra aukščiausia Žemėje su 14 aukščiausių viršukalnių pasaulyje kartu su Everestu, arba Džomolungma (nepalietiškai Sagarmatha), kurio viršūnę pasiekė jau ne vienas žinomas lietuvių alpinistas), ir daugiau kaip 30 viršukalnių, siekiančių 7620 m.
Himalajų kalnų grandinė, sudaryta iš trijų lygiagrečių virtinių, driekiasi net 2400 km (plotis siekia 250-300 km) penkiose valstybėse – Nepale, Butane, Kinijoje, Indijoje ir Pakistane. Himalajai apsaugo Indijos subkontinentą nuo šaltų, sausų arktinių vėjų, todėl temperatūra Pietų Azijoje yra aukštesnė negu atitinkamose kitų žemynų platumose.
Nepalas - tai Himalajų regiono centras ir įžymiausia pasaulyje kalnų šalis. Nepale yra 8 iš 14 pasaulio viršukalnių, viršijančių 8000 m, tarp jų yra pati aukščiausia mūsų planetoje – Everestas. Vien Nepalo Himalajuose yra 1310 viršukalnių, aukštesnių nei 6000 m. Šiuo metu Nepale yra atidarytos įkopimams 326 viršukalnės, o per artimiausius dvejus metus Nepalo vyriausybė ruošiasi atidaryti įkopimams dar 175 viršukalnes.
Himalajų kalnų sistemos kalnagūbriai užima net 85 proc. Nepalo teritorijos, daugiau kaip 40 proc. jo teritorijos plyti aukščiau 3000 m, todėl Nepalas yra aukščiausiai (virš jūros lygio) įsikūrusi šalis pasaulyje.
Taigi išilgai pietinės Nepalo sienos 20-40 km juosta tęsiasi Indo-Gango žemumos šiaurinė dalis. Už jos prasideda Himalajų priekalnės (čia – tropinėje klimatinėje zonoje dar išlikusios tropinės džiunglės), vadinamos Sivaliku (500-700 m virš jūros lygio), kurio šiauriniai šlaitai išraižyti dirbtinėmis terasomis (vietinių gyventojų naudojamos žemdirbystei).
Dar šiauriau plyti vidurinioji Himalajų pakopa – Mažieji Himalajai (kalnagūbris Mahabharat), iki 3000 m. aukščio ir 16 km pločio. Jie priskiriami subtropinei kalnų juostai (iki 1900 m), kurioje vyrauja plačialapiai miškai (ąžuolas, kaštonas, klevas, skroblas, guoba bei magnolijos, rododendrai, kamparo ir lauro medžiai, kalnų bambukas, orchidėjos), o aukščiau – vidutiniškai šiltai (apyšvelnei) kalnų klimatinei juostai, kur vyrauja lapuočių miškai
Tarp Mahabharato ir Pagrindinio Himalajų kalnagūbrio 25 km juosta plyti vidinė pažemėjimo sritis (Midlendas arba Pahar-Khanda), kurios aukštis siekia 600-2000 m. Tai pati palankiausia žemės ūkiui sritis, nes čia sueina upės, ištekančios iš Himalajų. Šiai sričiai priklauso ir labiausiai šalyje apgyvendintas Katmandu slėnis.
Toliau į šiaurę už Midlendo prasideda Didysis Himalajų kalnagūbris, arba Didieji Himalajai (vidutinis aukštis – 6000 m). Čia galime išskirti tris klimatines juostas: vidutiniškai šaltą (3000-4000 m), kur lapuočius medžius palaipsniui keičia spygliuočiai (sidabrinė eglė, mėlynoji Himalajų pušis, maumedis, kadagys, Himalajų kedras, dar aukščiau – kėnis), alpinių pievų (4000-5200 m) ir ledo klimatinę juostą (aukščiau už 5200 m). Didžiųjų Himalajų kalnais eina valstybinė siena tarp Kinijos (Tibeto) ir Nepalo, tačiau vakarinėje dalyje siena su Kinija eina keliasdešimt kilometrų šiauriau Didžiojo Himalajų kalnagūbrio.
Himalajuose yra vietų, kurios turi sakralinės reikšmės induizmo ir budizmo išpažinėjams: tai kelios vietos Gango upėje (Haridwar, Deoprayag), kelios šventyklos (Badrinath, Kedarnath, Rishikesh), kalnas Kailašas (6718 m viršukalnė, kuri laikoma induistų dievo Šyvos buveine ir labai gerbiama budistų), ežeras Manasarowar (driekiasi ties Kailašo papėde, iš jo išteka Bramaputra) ir legendinis (kiti mano, kad realus) miestas Šambala, kur saugomos slaptos budistų doktrinos (kaip minima legendose).
Nepalas yra suspaustas tarp dviejų labiausiai apgyvendintų pasaulio šalių – Kinijos ir Indijos. Šalies istorija yra ilga ir sudėtinga, nusitęsia į I tūkst. pr. m. e. – mahadžanapadų laikus. Kalnuotas (šiaurines) Nepalo dalis tuo metu, manoma, valdė legendinės Kiratų dinastijos (daugiau nei tūkstantmetį). Pietinę Nepalo dalį valdė kelios karalystės, svarbiausia iš jų buvo Budos gimtinė – Šakjos karalystė.
III-IX a. Nepalą valdė Ličhavų dinastija (žymiausias valdovas – Manadeva), o X-XII a. – Thakuri dinastija (tuo metu Katmandu tapo šalies šalies sostine). Nuo XIII a. iki XVII a., valdant nevarų Malų dinastijai, Nepalas suskilo į keletą karalysčių, kurias XVIII a. suvienijo nedidelės Gurkhoskaralystės valdovas Prithivis Narajanas, pradėjęs Šachų dinastiją ir sukūręs Didįjį Nepalą (valdė Sikimą ir kitas Indijos teritorijas).
1816 m. Nepalas, pralaimėjęs karą su Anglija, neteko daug pietinių ir rytinių teritorijų, kurio dabar priklauso Indijai, bet įgijo autonomiją (į valdžią atėjo Ranadinastija, nustūmusi karalius į antrą planą) ir atskirai nuo Indijos 1923 m. išsikovojo nepriklausomybę.
Iki 2006 m. Nepalas buvo karalystė. 1996 m. maoistinė opozicija (Jungtinė Komunistų partija, laimėjusi rinkimus 1994 m., bet jau 1995 m. rugsėjį priversta atsistatydinti) pradėjo aktyvius veiksmus ir Nepale 10 metų tęsėsi pilietinis karas. Maoistai kontroliavo didesnę dalį šalies teritorijos, tačiau vyriausybinė kariuomenė tvirtai laikėsi Katmandu slėnyje, Pokharos apylinkėse, pagrindinių turistinių maršrutų rajonuose – Everesto bei Anapurnos nacionaliniuose parkuose. Šalyje buvo didelė suirutė, vyriausybė negalėjo susitvarkyti su augančiomis problemomis – valdininkų korupcija, ekonomine krize (turistų skaičius sumažėjo 10 kartų), bado reiškiniais kai kuriuose regionuose.
Po dešimtmetį trukusio Pilietinio karo tarp vyriausybinių pajėgų ir Nepalo partizanų (maoistų), 2006 m. lapkričio 21 d. vyriausybė iš 7 partijų koalicijos sudarė taiką su maoistais ir paskelbė pilietinio karo pabaigą. Maoistai sutiko sudėti ginklus, nes premjeras Giridža Prasadas Kojrala pažadėjo atiduoti jiems 73 (iš 330) vietas naujajame parlamente.
2007 m. sausio 14 d., parlamentui priėmus laikinąją konstituciją, Nepalo karalius neteko valstybės vadovo statuso ir valdžios funkcijos buvo perduotos premjerui. 2008 m. gegužės 28 d. Steigiamasis susirinkimas Nepalą oficialiai paskelbė Federacine Demokratine Respublika (nepalų kalba – Sanghiyja Loktantrik Ganatantra Nepal), o valdyti šalį teko maoistų lyderį nugalėjusiam politikui Ramui Baranui Yadavui. Atlaisvintuose karaliaus rūmuose dabar įsteigtas muziejus.
Tačiau politinio stabilumo Nepale ir šiuo metu nėra: 2009 m. gegužės 3 d. sugrįžus iš Luklos į Katmandu, čia du kartus per savaitę teko stebėti masines maoistų rėmėjų demonstracijas. Suirus šalies valdančiajai koalicijai, jau dvi savaites niekaip nesisekė sudaryti naują vyriausybę.
Nepale (buvusioje karalystėje) buvo tekę keliauti ir anksčiau (prieš pilietinį karą) - 1995 m. balandį-gegužę. Tuomet buvau surengęs savarankiškus žygius (be vietos gidų) į Anapurnos (180 km į vakarus nuo sostinės Katmandu) bei Sagarmathos (UNESCO pasaulio paveldo objektas, į šiaurės rytus nuo Katmandu) nacionalinius parkus.
Anapurnos nacionaliniame parke išsidėsčiusios dvi labai aukštos (virš 8000 m) viršukalnės – Anapurna ir Daulagiris, atskirtos pačiu giliausiu Žemėje Kaligandakio slėniu. Sagarmatha vietos gyventojai vadina aukščiausią pasaulyje viršukalnę – Everestą (8848 m), kuris yra šiaurinėje parko dalyje, ribojasi su Tibetu. Jau tuo metu kalnuose dažnai tekdavo sutikti būrius sukilėlių, kartais jie paprašydavo kokių nors vaistų ar bintų (laimei, mano vaistinėlė buvo sukomplektuota su didele atsarga), bet neleido fotografuoti (nors keletą nuotraukų padaryti pavyko).
Abu žygiai į kalnus taip pat buvo kupini nepaprastų įspūdžių ir emocijų, ir baigėsi sėkmingai – buvo pasiektos Anapurnos ir Everesto bazinės stovyklos, užkopta aukščiau jų (iki 6000-6100 m ), padaryta šimtai nuotraukų. Tuo metu mes, lietuviai, dar buvome neturtingi, todėl apie kopimą į Himalajų viršukalnes galėjai tik svajoti, atvažiavęs su keliais šimtais JAV dolerių kišenėje, nes ekspedicijos kainavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių (bet ir dabar tas pat...).
Pirmą kartą atvykus į Nepalą, domino ne tik Himalajai, bet ir Nepalo sostinė Katmandu su senaisiais karalių rūmais, induistinės bei budistinės šventovės, vienuolynai, vietinių gyventojų etninė kultūra. Nepalas yra religinga, daugiakultūrė ir daugiakalbė (apie 70 skirtingų kalbų ir dialektų, bet apie 50 proc. gyventojų gimtoji yra nepali kalba) šalis, su 29,3 mln. gyventojų (2009). Nepalas – vienintelė šalis pasaulyje, kur induizmas – valstybinė religija (manoma, kad induizmą praktikuoja apie 70 proc. gyventojų, kiti – animizmą arba budizmą).
Kultūriniu-etniniu aspektu Nepalas yra apie 100 tautybių (kurios pagrindinai priklauso tibetiečių-birmiečių bei indoeuropiečių kalbų šeimoms) ir kastų „katilas”. Nemažai tautybių yra pabėgėliai, užkariautojai arba persikėlėliai: pvz., kalniečių bahunų tautelė apie 1300 metus bėgo į Nepalą iš pietų nuo musulmonų įsiveržimo, ošerpai prieš 500 metų bėgo atgal iš šiaurės (Tibeto) nuo mongolų.
Nepalo kastų sistema panaši į Indijos kastų sistemą, nes ji ir išsivystė veikiama Indijos įtakos (320-500 metų pr. m. e., kai Nepalas buvo pavaldus Indijos valdovui Samudraguptai). Aukščiausią socialinį statusą turi brahmanai (mažuma gyventojų) – šventikai ir mokytojai, pagal induizmo mitus gimę iš dievybės galvos, iš rankų gimė kšatrijai (valdovai, kariai), iš pilvo – vaišijai(prekeiviai ir valstiečiai), iš kojų – šudrai(darbininkai ir tarnai).
Tačiau dar yra ir kitų žmonių, kurie nepapuola nė į vieną iš šių keturių kategorijų, turi žemiausią socialinį statusą, vadinami neliečiamaisiais, – neturintys dieviškos kilmės (kamiai, damajai, sarkiai) ir yra už kastų sistemos ribų (t.y. beteisiai, bet naudingi vergai) - jiems priskiriami apie 7 proc. gyventojų). Senaisiais laikais kastų sistema buvo iš dalies „pralaidi", tačiau vėliau tapo paveldima (gimus vienoje kastoje neįmanoma tapti kitos kastos nariu). Mums, krikščioniškosios Europos atstovams, induistinę kastų sistemą galima suvokti kaip hierarchinį-socialinį funkcijų pasidalijimą, bet sunku prisitaikyti, susidūrus su ja realybėje.
Nepalo teritorija suskirstyta į 14 zonų (ančal), kurios dalinamos į 75 rajonus (džila). Valstybinė yra nepaliečių (nepali) kalba, valstybinė valiuta – Nepalo rupija (NPR). Įdomi Nepalo vėliava – vienintelė pasaulyje ne keturkampio formos (išlenktas mėnulis ant vėliavos yra ramios Nepalo gamtos simbolis, saulė – karingumo simbolis).
Sostinė Katmandu (iki XVI a. vadinosi Kantipur) yra didžiausias miestas šalyje – apie 950 tūkst. gyventojų (aglomeracijoje – apie 1,7 mln.). Miestas išsidėstęs Himalajų tarpukalnės slėnyje (1300 m aukštyje), istorinėje Nepalo srityje, įžymioje nevarų kilmės miestais – Katmandu, Lalitpur (Patan), Bhaktapur, Kirtipur, Panautiir daugybe vienuolynų, šventyklų bei kultūros paminklų. Sostine Katmandu tapo 1769 m. (miesto vardo kilmė aiškinama, kad sanskrito kalba Kasta-Mandap reiškia „Medinė šventykla”).
2009-aisiais (Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo metais) Nepalo Himalajuose suplanuoto šeštojo kalnų žygio tikslu buvo pasirinkta Meros (6654 m) viršukalnė (Mera Peak), Nepalo alpinizmo asociacijos oficialiai laikoma aukščiausia žygio kalnų kategorijoje, pasižyminti įspūdinga kalnų panorama nuo pagrindinės viršūnės, įskaitant penkias vienas iš aukščiausių Himalajų viršukalnių (aukštesnes nei 8000 m): Everestą, Kančendžangą, Makalu, Lhotse ir Čo Oju, taip pat gerai žinomas mažesnes, bet sunkiai pasiekiamas viršukalnes – Amadablam, Chamlang ir Nuptse.
16 dienų žygis į Meros kalną nuo Luklos gyvenvietės (ir atgal) Nepale yra pripažintas sunkiu, reikalaujančiu daug jėgų, pasižymintis didele rizika, tačiau viliojantis ir įdomus. Takas link Meros kalno eina Khumbu regiono (vietos gyventojų laikomo ječio arba sniego žmogaus buveine) miškingais, aukščiau - uolėtais ir sniegu padengtais kalnų šlaitais, giliais (daugybe milžiniškų bei mažesnių riedulių nusėtais) kalnų slėniais, kur kaskadomis ir kriokliais šniokščia smaragdinės kalnų upės, tyvuliuoja ledyniniai ežerai, auga sidabrinės eglės, mėlynoji Himalajų pušis, nuostabieji rododendrai (žydintys keliolikos skirtingų atspalvių žiedais – nuo baltų iki raudonų), kalnų bambukas ir daugybė kitų žydinčių augalų, žolėtuose kalnų šlaituose ganosi jakai, miškinguose kalnų šlaituose gyvena Himalajų tigrai ir lokiai.
Žygio kelyje (iki pat stovyklavietės Khare Camp- 5045 m) vienos dienos žygio trukmės atstumais (kartais ir dažniau) vietiniai gyventojai yra įkūrę užeigas, arba arbatos namus, kuriuose galima gauti maitinimo, nakvynės ir kitokias paslaugas. Dažnai keliautojų grupės stato šalia jų esančiose aikštelėse savo palapines, nes taip yra patogiau, be to vietų skaičius akmeniniuose arba mediniuose užeigų nameliuose yra ribotas.
Kalnuose sąlygos atšiaurios ir nėra kito transporto prekėms atgabenti kaip jakai ir nešikai, todėl maisto ir kitos prekės čia kainuoja žymiai brangiau nei Lukloje. Pagrindiniai maisto produktai – ryžiai, makaronai ir bulvės, prie jų pridedant skirtingus priedus (kiaušinius arba sūrį, jako mėsą ir pan.) padaromi keliolika patiekalų.
Bus tęsinys
