Tačiau liga merginos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis ir užkirto kelią dirbti toliau: „Viską turiu pradėti iš naujo“, - atsikvepia pašnekovė.
Ligą sukėlė stresas?
Apie policininkės darbą mergina pradėjo galvoti dar besimokydama mokykloje ir tikslo kryptingai siekė. Ji baigė bakalauro ir magistro studijas, po kurių keletą metų dirbo tyrėja, patruliuodavo gatvėse.
Darbas buvo pilnas netikėtumų, nuolat įtraukdavo į stresines situacijas ir reikalavo didelės atsakomybės, tačiau pašnekovė nesigailėjo, kad pasirinko policininkės karjerą, nors kartais būdavo labai sunku.
„Darbas man labai patiko, bet buvo periodas, kai atsidūriau ant tokios ribos, kad pradėdavau galvoti apie išėjimą. Tiesiog labai daug atsakomybės, įtampos. Aišku, stengiesi viską padaryti gerai, bet ne visada pavyksta ir dar kai viršininkas pradeda priekaištauti ir kelti visokius reikalavimus...
Rimtos sveikatos problemos ir prasidėjo dirbant policijoje. Tiksliau, pirmuosius simptomus pajutau, kai dar mokiausi, bet paskyrė vaistų ir viskas buvo ilgam praėję. Kai dabar kalbu su gydytoju ir klausiu, kodėl taip susirgau, man sako, kad priežastys gali būti įvairios. Bet gal ir nervai darbe čia turėjo reikšmės“, - svarsto pašnekovė.
Iki tol, kai pasireiškė pirmieji ligos simptomai, mergina jokiomis rimtomis sveikatos problemomis nesiskundė. Jos šeimos, draugų aplinka taip pat nebuvo ta, kuri keltų įtampą ar baimę, o gyvenimo būdas nebuvo rizikingas, priklausomybių ar žalingų įpročių ji neturėjo. Išskyrus kartais kylančius sunkumus darbe, viskas jaunos moters gyvenime klostėsi gerai iki vienos nakties, kai staiga pradėjo trūkti oro.
„Atsikėliau, galvojau išgersiu arbatos ir praeis, bet oro trūko ir ryte. Išsigandau, išsikviečiau greitąją – mane apžiūrėjo, paklausė plaučius, suleido vaistų ir pasakė, kad rimtų problemų nėra, o oro gali trūkti nerviniu pagrindu. Tada dar mokiausi ir artėjo sesija, todėl gydytojai manė, kad taip pasireiškė egzaminų baimė. Kitą naktį vėl pradėjo trūkti oro, išsikviečiau greitąją. Nuvežė į ligoninę, kur vėl patikrino plaučius, bet nieko nerado ir nusiuntė pas psichologą. Gydytojai paaiškino, kad man yra „priešsesijinė“ depresija. Praėjus kelioms dienoms, laikiau egzaminą ir jo metu vėl pradėjo trūkti oro, smarkiai plakė širdis, drebėjo rankos. Nesupratau, kas su manimi vyksta“, - pasakojo mergina.
Pašnekovė prisimena, jog dusulio priepuoliai dažniausiai pasireikšdavo menstruacijų pradžioje. Ligonei buvo paskirti antidepresantai, dėl kurių visi minėti negalavimai dingo ir ji sėkmingai baigė mokslus, vėliau dirbo policijoje. Bet tik keletą metų...
Liga progresavo
Pašnekovė prisimena - buvo žiemos naktis, kai vėl užėjo dusulys, drebėjo rankos, smarkiai plakė širdis. Atsirado stipri baimė numirti. Tokių naktų buvo daug ir visos jos baigdavosi greitosios pagalbos kvietimu, suleista doze raminamųjų, o priepuolių dažnumas intensyvėjo.
„Pavasarį jau buvo, kad pirštai po vieną pradėdavo drebėti. Automobilį vairuoti galėdavau, bet ėmiau bijoti kur nors eiti. Labiausiai mane gąsdindavo dusimas. Po to toks priepuolis užėjo ir darbe - pradėjau verkti, nebesusivaldžiau. Maža to, kamavo blogos mintys. Dažniausia - kad aš nušoksiu nuo namo stogo. Tuo metu lankiausi pas psichoterapeutę. Ji man pasiūlė dvylikos seansų kursą, bet po kiekvieno karto jaučiausi tik blogiau. Aš norėjau, kad man padėtų „susitvarkyti“ su priepuoliais, jų atsikratyti, o ne pasakoti apie savo gyvenimą, apie praeities įvykius“, - prisimena mergina.
Į psichiatrinę
Vėl dusulys, baimė numirti, greitoji pagalba... Tik šį kartą iškvietimas nesibaigė raminamųjų dozės suleidimu – buvo diagnozuota, jog mergina serga depresija, turi panikos sutrikimą. Psichiatrijos ligoninėje ji buvo gydoma vaistais ir pajuto pagerėjimą. Prieš porą metų, išėjusi iš ligoninės, mergina iki šiol kiekvieną dieną vartoja vaistus ir jaučiasi gerai, bet nerimauja dėl ateities.
„Šiuo metu mano būklė gera, nesinervinu, jokių baimių nėra, tik neaišku, kiek tai truks, nes juk vartoju vaistus. Norėčiau jų vartojimą nutraukti po truputį mažinant dozę, bet nežinau, ką apie tai pasakys gydytojas. Dabar tik labai retai, kai susinervinu, būna, kad dar išlenda tokie rankų drebuliai ir per kūną pereina negeras jausmas. Net nemoku paaiškint, koks jis. Bet aišku, tokių būsenų nelyginu su tomis, kurias patyriau anksčiau“, - pasakojo ji.
Gyvenimas iš naujo
Iš darbo mergina buvo atleista atlikus Specializuotą medicininę ekspertizę (CMEK), kurios metu lemtingu tapo psichiatro verdiktas.
„Sunku, nes juk dar mokyklos metais pradėjau galvoti apie darbą policijoje, vėliau daug mokiausi. Galų gale mano visas pasaulis subyrėjo, nes buvau pasiėmusi paskolų, žinojau savo ateitį, kad turėsiu darbą, bus užtikrintos mano pajamos, gyvenimas. Ir vieną dieną viskas...
Atleido iš darbo, važiuok, daryk ką nori. Toks sumišimas... Aišku, aš realiai suvokiu situaciją ir suprantu, kodėl atleido – gulėjau psichiatrinėje ligoninėje, o juk mums, policininkams, išduodami ginklai.
Jie gi nežino, o gal aš ten šaudyti pradėsiu... Visa tai suprantu, bet vis tiek sunku. Gerai, kad labai padėjo psichologė. Kai atleido iš darbo, man paskambino, pasiūlė apsilankyti. Ji buvo tokia supratinga, mes analizuodavom mano būseną, sutrikimą ir nuo ko tai prasidėdavo“, - pasakojo pašnekovė.
Gydytojo psichiatro Mindaugo Šablevičiaus komentaras:
Kaip ir visi kiti psichikos sutrikimai, panikos sutrikimas turi dvi kilmes - biologinę ir psichologinę. Biologinę galima aiškinti organizmo polinkiu formuotis nerimo reakcijoms. Tai yra arba paveldima, arba įgyta labai ankstyvais gyvenimo periodais ir lieka visam gyvenimui.
Panikos, įvairių fobijų formavimosi priežastys gali būti įvairios, o viena jų – stresas. Paniką paprastai sukelia tam tikras streso tipas – toks, į kurį žmogus negali iš karto sureaguoti.
Svarbios ir žmogaus charakterio savybės, ypač tai gali veikti tuos, kurie linkę kaupti emocijas. Yra atvejų, kai žmogus nemoka išreikšti emocijų arba tam tikrose situacijose negali leisti joms pasireikšti.
Tarkime, emocijos sutramdomos, nes gal kitaip žmogus negalės dirbti ar atlikti kokių nors funkcijų. Tuomet panikos priepuolis formuojasi panašiai kaip potvynis: kai vanduo kyla, o žmonės deda maišus, kad vanduo neužlietų namų. Vanduo kyla, namų neužpila, bet paskui, kai prasilaužia, nušluoja viską.
Taip pat ir su nerimu – emocijos išstumiamos, bet pasiekus tam tikrą ribą jų jau neįmanoma sulaikyti ir ištinka priepuoliai. Jie gali pasireikšti net visiškoje ramybės būsenoje. Emocijų neįmanoma palaidoti, jos vis tiek kokia nors forma iškils – ar panika, ar kūniškais simptomais, tokiais kaip širdies plakimas, spaudimo pakilimas ir kt.
Kitas dalykas, kai panikos priepuolius sukelia biologiniai faktoriai, pavyzdžiui, alkoholis, rūkymas, kava. Tipiška situacija, kai žmogus turi polinkį nerimui, pavartoja alkoholio, ryte išgėrė kavos, surūkė cigaretę ir priepuolis...
Panikos sutrikimai gydomi psichoterapija ir antidepresantais. Labai svarbi į emocijų slopinimą ir išstūmimą nukreipta psichoterapija, kad žmogus realiai suprastų, iš kur ateina, kokia nerimo, kuris yra palaidotas, kilmė. Kitas psichoterapijos tikslas – veikti taip, kad žmogus daugiau taip nebesielgtų, neslopintų emocijų, o bandytų jas įsisamoninti ir užkirsti kelią tam emocijų laidojimui.
Antra gydymo dalis yra vaistais. Gydymo antidepresantais kursas skaičiuojamas ne dienomis ar savaitėmis, o mėnesiais, bet tikslesnė gydymo kurso trukmė priklauso nuo to, kiek sutrikimas yra įsisenėjęs ir nuo to, kiek žmogus pasiruošęs keisti savo gyvenimo būdą, streso įveikimo mechanizmus.
Antidepresantais galima gerai pagydyti, simptomai dingsta, bet jeigu žmogus vėl pakliūna į tas nerimą keliančias situacijas, vėl daro tą patį, sutrikimas būtinai ir vėl pasikartos, nes priežastis, polinkis ir liguisti kovos su nerimu mechanizmai niekur nedingo.
