Ir nors jūs ir stengsitės ką nors pakeisti, jų atsakas į jūsų pastangas greičiausiai nuvils.

Arba, užsimezgus romantiškiems santykiams, kurie iš pradžių atrodo daug žadantys, vėliau galite pajusti, kad draugystė darosi vis labiau komplikuota, nes kitas asmuo nenori prisileisti jūsų arčiau. Nepaisant visų pastangų, jūsų rodomo nuoširdumo, jis ar ji elgiasi dirbtinokai, santykiams trūksta asmeniškumo. Tokiu atveju sunku sukurti artimus fizinius ar emocinius ryšius.

Jūs galite bandyti pakeisti kito asmens elgesį, kantriai laukdami, kol jūsų švelnumas ir kantrybė ištirpdys ledus, tačiau pastangos bevaisės, draugas nuo to jaučiasi dar labiau nejaukiai.

Dažniausiai tokie santykiai anksti nutrūksta. Tokie žmonės apibūdinami kaip nesugebantys prisirišti, vengiantys artumo. Psichologai Mary Ainsworth ir John Bowlby, nagrinėję žmonių tarpusavio prieraišumo teoriją, labiausiai kreipia dėmesį į ankstyvąją vaikystę, teigia, jog vaikų ir tėvų tarpusavio emocinis ryšys glaudžiai susijęs su tuo, kaip klostysis santykiai suaugus.

Taigi, šaltumas gali pasireikšti įvairiai: abejingumu, nuošalumu, uždarumu, nesidomėjimu kitais, atsiskyrėliškumu ir t.t.

Šaltais laikomiems asmenims būdingas ir išdidumas, pasipūtimas, egocentriškumas, emocinis nestabilumas, abejingumas, jausmų stoka. Jų veido išraiška dažnai abejinga, jie vadinami kietaširdžiais. Dauguma tokių žmonių pasižymi empatijos stoka, jais sunku pasitikėti, jie per daug atsargūs, įtarūs. Priešiškai nusiteikę kitų žmonių atžvilgiu, tokie asmenys gali atrodyti pikti, nuo nieko nepriklausomi, pernelyg pasitikintys savimi.

Prieš pradedant ieškoti priežasčių, kas sukelia tokį šaltumą, reikėtų suprasti, kad tai nėra tas pats, kas intravertiškumas, lėtumas.

Intravertai taip pat uždari, socialiai neaktyvūs, ieškantys vienumos. Vaikystėje tokie žmonės išsiskiria didesniu drovumu. Tačiau dauguma iš to išauga. Esminis skirtumas tarp intravertų ir emociniu šaltumu pasižyminčių ekstravertų tas, kad intravertams labai reikia emocinio artumo, jie jautrūs ir moka išlaikyti artimus ryšius. Jei ryšys juos tenkina, jie gali būti labai jausmingi, šilti, atsidavę – kaip ir jų partneriai.

Be to, emocinio šaltumo nereikėtų painioti su negalia, pvz., autizmu. Turintiems šią negalią žmonėms yra pažeistos smegenys, jie pasižymi uždarumu, nesugebėjimu integruotis į socialinę aplinką jau nuo pat vaikystės. Vengiama prisirišti, tai galima paaiškinti įgimtu temperamentu, kuri pasireiškia jau kūdikystėje.

Taigi, kas sukelia emocinį šaltumą?

Dažna priežastis – motinos ir vaiko ryšio nebuvimas. Motina nesuteikia vaikui taip reikalingos šilumos, nemėgsta fizinio kontakto, yra neprieinama, tolima, nepatenkina vaiko emocinių poreikių.

Tokios motinos gali jausti netgi pyktį vaikui, ypač, kai jis bando rasti artimesnį ryšį su motina. Vaikas, bandantis ieškoti dėmesio, supratimo, pagalbos, neretai už tai nubaudžiamas. Neigiamos vaiko reakcijos irgi prastai toleruojamos, į jo pyktį atsakoma pykčiu.

Kai vaiko jausmai dar tik vystosi, jis tyrinėja aplinką, motinos nejautrumas – emocinio nestabilumo vystymosi priežastis. Tai dažniausia sukelia vidinį pyktį, įniršį. Motina neprieinama ir atstumianti, kai vaikas ieško šilumos.

Disharmonija tėvų auklėjime, be abejo, verčia vaiką jaustis nesaugiu, emociškai nepatenkintu, suvaržytu. Toks tėvų elgesys palieka žymę vaiko sieloje, jis vėliau ima vengti artumo.

Kaip vaikas prisitaiko prie tokių sąlygų, kaip jis elgiasi suaugęs, pakalbėsime antroje šio straipsnio dalyje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt