Praeities pėdsakai
Kiaunorių dvaran ponia Marija Sinkevičiūtė, jos pačios žodžiais tariant, ateidavo dar vaikas būdama. „Pažaisdavau ir grįždavau į namus, buvusius netoli dvaro“, – nuklydusi į prisiminimus pasakojo garbaus amžiaus moteris, sakiusi, jog domėtis savo šeimos šaknimis ir istorija pradėjo tik gerokai ūgtelėjusi. Tuomet ji ir sužinojo, jog Kiaunorių dvaras yra susijęs su kiaunių medžiotojais. Žmonės, užsiimdavę mažų žvėrelių gaudymu, turėjo Kiaunarskių pavardę. Kalbėdama apie praeitį, M. Sinkevičiūtė minėjo ir tai, jog jos senelė dėjosi didele lenke ir namuose stengėsi kalbėti tik lenkiškai, perimti tos šalies kultūrą, papročius.
Už lenko ištekėjusi močiutė, pasak jos anūkės, Kiaunorių dvaro šeimininke tapo tik susiklosčius lemtingoms aplinkybėms. Paskutinysis dvaro statytojas (namas dažnai buvo perstatinėjamas, nes vis sudegdavo) Ksaveras Kiaunarskis paliko namus savo žmonai, buvusiai Laucevičiūtei. O ji dvarą užrašė vyriausiajai savo dukrai Sofijai. Tačiau Sofija dvarininkaite netapo, nes supykdė gimdytoją, pabėgdama iš namų ir ištekėdama ne už to vyro, kaip pageidavo jos motina. Dvaras buvo patikėtas jos jauniausiajai seseriai – Marijos Sinkevičiūtės senelei.
Tiesa, prieš mirtį senosios Kiaunarskienės nuožmumas kiek atlyžo. Dukrai paklydėlei testamentu ji paliko 60 ha žemės. Ant jos, esančios už dviejų kilometrų nuo dvaro, ji su vyru pasistatė namą ir gyveno jame iki 1947 metų.
Verdama lyg karolius prisiminimus, ponia Marija pasakojo, jog tarybiniais laikais dvare už svirno ganėsi kolūkio telyčios. Žemė čia buvo labai derlinga. Tuo moteris įsitikino prieš dvidešimt metų atgavusi dvaro nuosavybės teisę ir jame apsigyvenusi.
Daugiau nei dešimtmetį Kiaunorių dvare šeimininkavusi M. Sinkevičiūtė tvirtino, kad kai sveikata dar buvo stipresnė, ji su jau mirusia mama įstengdavo išlaikyti karvutę ir daržus apsėti. Jėgų pakako ir po truputėlį tvarkyti seną ir apleistą pastatą – bėgant metams ir keičiantis valdžioms – labai sumenkusį ir kone kasdien prastėjantį. Kolūkio laikais buvo pristatyta labai daug sienų, kurios panaikino ir suskaldė buvusią erdvę, sudilo laiptai, prakiuro stogas.
Likvidavusi šiuos laiko ženklus, dvarininkaitė atviravo, jog širdis norėtų ir toliau tvarkyti jos senelių ir prosenelių namus, tačiau jėgos neleidžia. „Tenka tik atsidusti ir susitaikyti. Žmogus pavaldus laikui, o ne laikas – žmogui“, – apgailestaudama kalbėjo Lietuvos karininko Jono Sinkevičiaus (dalyvavusio Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais) dukra, neseniai atšventusi aštuoniasdešimt antrąjį gimtadienį.
Sentimentai išsiliejo eilėse
Garbaus amžiaus senolė sako, kad Kiaunorių dvaras sentimentus ir nostalgiją sukelia daugeliui žmonių. Jos dvi draugės Ramutė Krivickaitė ir Stasė Sasnauskienė po viešnagės praeities prisodrintuose namuose kūrė eiles.
Kol atgavo iš senelių paveldėtą dvarą, Marija Sinkevičiūtė ne vieną dešimtmetį dirbo pradinių klasių mokytoja. „Tai mano pašaukimas“, – sakė pedagogė, prisimenanti, kaip vaikystėje ji žaisdavusi mokyklą.
Mokytojauti šviesaus proto ir atminties moteris pradėjo gimtuosiuose Kiaunoriuose. Ją, dar studentę, rekomendavo buvęs mokytojas. „Jis norėjo studijuoti aukštojoje mokykloje. Tais laikais mokytojų daug nebuvo – vienus ištrėmė, kitus nuteisė, todėl, prieš išvažiuodamas, jis turėjo rasti žmogų į savo vietą. Švietimo skyriui mano kandidatūra patiko“, – tapimo mokytoja istorijos detalių nešykštėjo pašnekovė, prieš klasę stovėjusi Tytuvėnų ir Budraičių mokyklose.
Išėjusi į pensiją, veiklioji M. Sinkevičiūtė pasinėrė į socialinį darbą. Lankydavo vienišus ir rūpesčio stokojančius senus žmones, juos palydėdavo pas gydytoją, į parduotuvę. „Darbas su senukais man sekėsi. Prieš kelerius metus iš vienos senutės išgirdau: „Ateina, ale nebe tokia kaip tu“, – pasakojo Marija Sinkevičiūtė.
Dabar silpnai girdinti ir matanti moteris nebenori eiti į žmones. Į renginius ir įvairiausius susibūrimus, pasak senolės, neišleidžia ir vienatvė. „Prie jos taip įpranti, kad tik joje ir norisi būti“, – sakė pašnekovė, tvirtinusi, jog kasdien negalinti atsispirti radijui ir garsinėms knygoms – vedančioms per žmonių gyvenimus ir likimus.
Garbaus amžiaus moteris atsiduso: papasakota istorija – būtasis laikas, o esamasis – itin ramus ir tylus.
