Gyvenimas tarp gyvūnų
Panevėžio krašte turbūt mažai tokių, kurie nebūtų girdėję apie Čepeles – vieną labiausiai žirgus mylinčių ir jiems atsidavusių šeimų. Jų žirgyne Kaimiškio kaime šiuo metu gyvena 24-i gražuoliai ristūnai. Kaip pasakoja Skaidra Čepelienė, jaunėlis jų sūnus Augustas – gana ramus vaikas, svetimoje aplinkoje nėra drąsus. Berniukas be galo myli gyvūnus, jais domisi, jautriai išgyvena, jei kuriam augintiniui ką skauda. Augusto iniciatyva namuose atsirado katinas bei du šunys, kuriais vaikas pats ir rūpinasi.
„Sūnus gali ką nors pamiršti, bet jei tai susiję su augintiniais – tikrai nepamirš. Turbūt tai pagrindinė savybė norint užmegzti ryšį ir su žirgais, – svarsto Skaidra. – Augustas labai užsispyręs, stengiasi siekti tikslo, kad ir nedidelio. Ir šiaip turi sportininko charakterį – visada nori laimėti, lyderiauti.“
Apgynė čempiono titulą
O lyderiauti jaunajam A. Čepelei tikrai sekasi. Dar šį mėnesį Klaipėdos rajone „Horsemarket“ jojimo bazėje vyko atvirasis Lietuvos konkūrų čempionatas, kuriame varžėsi 230 žirgų bei 150 raitelių iš visos šalies. Panevėžio rajono žirginio sporto klubo „Gintaras“ raitelio 11-mečio Augusto ir ponių klasės eržiliuko Misteri boy duetas tapo čempionais III grupės ponių klasės žirgų įskaitoje.
Negana to, A. Čepelė buvo apdovanotas I ir II vieta atskiruose konkūruose. Augustą nuo pirmųjų dienų treniruoja jo tėtis Darius Čepelė. Visgi šalies čempionu tapęs berniukas dėl tokios garbės per daug nerimo nejaučia. Jo nuomone, svarbiausia ryšys su gyvūnu, ką jis tikrai turi, o tada viskas eisis it per sviestą.
Planus sujaukė trauma
Pagrindinis Augusto žirgas, Velso ponių veislės kumelaitė Vanilė, su kuria berniukas iškovojęs jau daugybę laimėjimų, prieš mėnesį vienose varžybose nesėkmingai griuvo ir patyrė nedidelę traumą.
Augustas labai tikėjosi Lietuvos konkūrų čempionate startuoti su Vanile, bet prieš pat varžybas atvykusi veterinarijos gydytoja, apžiūrėjusi kumelaitę, nerekomendavo startuoti.
„Aišku, buvo ašarų, nes Vanilę varžybose pakeitęs Misteri boy dar jaunas, ketverių metų žirgas, turintis mažai varžybų patirties. Tačiau Augustas širdies gilumoj vis tiek ruošė žirgą pergalėms. Su vyru matėme, kaip jis po treniruotės iškėlęs ranką joja ratu, pratindamas Misteri boy prie nugalėtojo garbės rato, mat nugalėtojas joja iškėlęs ranką su taure“, – pasakoja S. Čepelienė.
Startas atvirkščiais aulais
Jojimo čempionatas truko net tris dienas. Paskutinė varžybų diena, anot čempiono mamos, buvo kupina įtampos. Čempionato taškai yra sumuojami, Augustas buvo lyderis, o paskutinę dieną jo laukė finalas. „Visas dienas varžybos prasidėdavo 9 ryte. Augusto grupės raiteliai startavo patys pirmieji. Kažkaip neapsižiūrėjome, kada pakeitė finalo laiką ir kad startas ne 9 ryte, o 8…“ – pasakoja S. Čepelienė.
Skaidra sako nemokanti apibūdinti to užplūdusio jausmo, kai iki svarbiausio starto buvo likę varganų 17 minučių, o sūnui dar reikia apsirengti, išmokti vienuolikos kliūčių maršrutą, pasibalnoti žirgą ir padaryti apšilimą.
Augustas pats vienas nulėkė mokytis maršruto – berniukui reikėjo apmąstyti posūkius, kampus, kuriuos kirs, jei nori laimėti. Nepaisant to, kad jaunasis raitelis jojimo aulus užsisegė atvirkščiai, didelis stresas baigėsi saldžia pergale ir Lietuvos čempiono titulu.
„Žirginio sporto pasaulyje Lietuvos čempionai pagerbiami ypatingai – Augusto garbei skambėjo Lietuvos himnas, teko apjoti nugalėtojo garbės ratą. Sportininkui tai didelė motyvacija ateičiai“, – šypteli Skaidra. O Augusto ateities planuose – turbūt kiekvieno raitelio svajonė ir tikslas – „Grand prix“ taurės konkūrai, Europos bei pasaulio čempionatai.
Augo su žirgais
Skaidra ir Darius Čepelės augina du sūnus. Vyresnėlis Povilas – sėkmingas irkluotojas. Būdamas mažas taip pat bandė jodinėti ir turėjo tam gabumų, tačiau tėvai matė, kad žirgai ne jam – nei domisi, nei šeimos auginamų žirgų vardus žino. Tėvams norėjosi, kad atžala rastų, kas jį traukia ir patinka. O Augustas, dar būdamas visai mažutis, labai daug laiko praleisdavo su žirgais, visus juos skirdavo, glostydavo ir lepindavo dėmesiu. Taip šeimos žirgyne atsirado mažytis ponis, skirtas būtent Augustui.
„Kai tėtis dar darželinuko klausdavo, kada josi, Augustas atsakydavo, kad nuo birželio 1-osios. Atėjo toji diena, jis baigė darželį, pradėjo jodinėti beveik kasdien ir tebedaro tai iki šiol.
Juokdavomės, kai iš pradžių nenorėjo joti risčia, nes krato, o tik šuoliais. Augustas sakydavo: žinot, varžybose niekas ten risčia nejodinėja, tik šuoliuoja“, – pasakoja mama.
Pažabojo nenuoramą
Čepelės savajame žirgyne turi visas sąlygas, kad jų jaunasis raitelis galėtų sportuoti. Žinoma, to neužtenka. Anot S. Čepelienės, reikia, kad vaikas pats to norėtų, nes sportininko kasdienybė nėra lengva. Žirginiame sporte svarbiausia meilė žirgams, ryšys su jais, kitaip sunku įsivaizduoti ilgalaikį rezultatą.
„Dar svarbu drąsa. Pastebėjome, kad Augustas greitai pajaučia žirgą, prie jo prisitaiko, turi greitą orientaciją, yra kantrus, labai užsispyręs, nenuleidžia rankų, jei nesiseka. Pats sako, kad jam patinka, kai žirgas klauso, jo laukia, juo pasitiki, jį myli. Patinka kartu su žirgu ko nors naujo išmokti, įveikti iššūkius“, – vardija Skaidra. Augusto ir ponio Misteri boy ryšys užsimezgė tik šią vasarą.
Šeima pirko šį eržiliuką – dabar jau Lietuvos čempioną, – kad sūnus galėtų daugiau mokytis joti bei tobulėti. „Žinojome, kad su šiuo žirgeliu prieš tai buvusiam raiteliui nesisekė joti bei startuoti. Manėme, kad gali ir mums kilti sunkumų. Kad ir kaip būtų keista, jokio „remonto“ nereikėjo“, – šypsosi S. Čepelienė.
Tiesa, žirgelį įsigijus jis buvo dar labai baikštus aikštėje, pirmą kartą varžybose iškovotos rozetės – specialaus apdovanojimo – net neleido prisegti.
„O dabar džiaugiamės šiuo atradimu. Žirgas be galo mielas, prieraišus, pasitikintis žmogumi. Kadangi jaunas, išdaigų irgi pasitaiko – nelauktų ir netikėtų. Gaila tik, kad Augustas greitai auga ir ilgai jie kartu negalės sportuoti – išaugs…“ – sako Skaidra.
Sporto ritmu
Anot S. Čepelienės, nėra nė vieno raitelio, kuris išmoktų joti nenukritęs nuo žirgo. Augustui taip pat teko ir kristi, ir virsti kartu su žirgu. Tėvai džiaugiasi, kad kol kas išvengė didelių traumų.
A. Čepelę dar labai traukia gatvės gimnastika. Visiems triukams ant skersinio išmokti jis skiria kur kas daugiau laiko nei jojimo treniruotėms. „Po pusę dienos gali mokytis kokį elementą, daug jau moka, yra dalyvavęs ir vietinėse varžybose, grįžęs su diplomu“, – didžiuojasi mama. Augustas – labai sportiškas vaikas. Paspirtukas, dviratis, skersinis, pratimai, jojimas – visa berniuko diena padalyta aktyviai veiklai.
„Manau, tai labai padeda siekiant rezultato jojimo srityje. Šioje sporto šakoje už fizinę jėgą svarbesnis jutimas ir technika.
Raiteliui reikia būti stipriam psichologiškai, kad greitai orientuotųsi aikštėje, turėtų drąsos, pasitikėtų savimi, nebijotų priimti sprendimo pasikeitus aplinkybėms. Žinoma, be valios, darbo, noro jokiame sporte ir apskritai gyvenime rezultato nebus“, – įsitikino S. Čepelienė.
