Trūksta kokybiško bendravimo
Vaiko raida priklauso nuo daugybės – genetinių, fiziologinių, aplinkos – veiksnių. Harvardo universitete atlikto tyrimo metu nustatyta, kad jai didelę įtaką turi ir suaugusiųjų pasiruošimas tapti tėvais. Sportuojančių, taisyklingai besimaitinančių ir emociškai stabilių moterų kūdikiai, sulaukę 6 mėnesių, geriau atliko pažintinių funkcijų vertinimo testus.
Vaiko raidos specialistai taip pat sutinka, kad didelę įtaką vaiko raidai turi bendravimas su tėvais. „Neuromokslininkė Urtė Neniškytė yra pasakiusi: „tai, ką kūdikis susirinko iki 6 mėnesių amžiaus, yra bazė. Tai, ką vaikui duodame per pirmuosius gyvenimo metus, išliks visam gyvenimui“. Kai pas mane atveda 2,5–3 metų amžiaus nekalbantį vaiką, dažniausia to priežastis – bendravimo stoka arba neteisingas bendravimas su vaiku iki metų“, – sako logopedė Diana Anušauskė-Švederauskienė.
Pagrindine to priežastimi pašnekovė įvardina jaunų šeimų nepasiruošimą tėvystei ir naujiems iššūkiams: „Bemiegės naktys, nuovargis, pašliję santykiai, pogimdyminė depresija… Naujai „iškepta“ mama neturi nei jėgų, nei noro užsiimti su vaiku. Jai svarbu, kad vaikas būtų švarus, sausas, pavalgęs ir apkrautas žaislais. O vaikui svarbu kontaktas, šypsena, pakutenimai, pakalbinimai ir įvairūs sensoriniai stimulai.“
Logopedės teigimu, emocinė kūdikio aplinka stipriai veikia jo besiformuojančią nervų sistemą. Jei viskas vyksta teisingai, metų amžiaus vaikas jau taria pirmuosius žodžius bei garsažodžius. Jei su vaiku pradedama bendrauti tik nuo metų, vaikas pradeda kalbėti 2,5–3 metų. „Kai kurios smegenų zonos yra plastiškos tik trumpą laiką, vėliau tas langas tarsi užsidaro ir tenka labiau pasistengti, kad vaikas kalbėtų“, – pastebi D.Anušauskė-Švederauskienė.
Bendravimą keičia ekranai
Anot logopedės, pastaruoju metu daugėja nekalbančių 3–4 metų amžiaus vaikų, nors pagal raidą tokio amžiaus vaikai jau turėtų kalbėti sakiniais. „Dauguma sako, kad taip yra dėl išmaniųjų technologijų bumo. Manyčiau, išmanieji telefonai yra ne nekalbėjimo priežastis, bet priemonė. Jei tėvai su vaiku teisingai užsiims, jį kalbins, žais, pasakos, pieš ar užsiims kitokia veikla, dvidešimt minučių prie telefono kalbos raidai nepakenks“, – įsitikinusi specialistė.
Klinikinė psichologė Rugilė Šatė pastebi, kad ekranai smarkiai sutrikdo ne tik vaikų kalbos, bet ir socialinę, emocinę raidą.
„Dažnai po mokomaisiais animaciniais filmukais ar kompiuteriniais žaidimais klijuojama edukacinė etiketė, tačiau nėra jokių svarių duomenų, kad tokie mokymo būdai yra efektyvesni už paprastą kontaktą. Atvirkščiai, skatina vaiką kalbėti minimaliai.“
„Analizuodama socialinės ir emocinės raidos iššūkius, matau, kad jauno žmogaus nervų sistema nėra prisitaikiusi prie šiandien pasiekiamo informacijos kiekio. Tai tolygu ką tik pradėjusiam skaityti šešiamečiui duoti išanalizuoti Šventą raštą. Tikėtina, viskas bus suprasta pažodžiui ir iškreiptai. Gyvo bendravimo šiuo metu pakeisti negali jokia man žinoma technologija“, – sako klinikinė psichologė Rugilė Šatė pastebi.
Atsiveria auklėjimo spragos
D. Anušauskė-Švederauskienė pastebi, kad didelis tėvų užimtumas, spartus gyvenimo tempas lemia vaikų nerangumą, o tai stabdo ir kalbos raidą. „Dabar vaikai į darželį ir atgal vežami automobiliu. Visur reikia skubėti, tad jie aprengiami ir nurengiami. Neliko pasivaikščiojimų arba jie reti. Tad organizmas vystosi pasyviai. Jei vėluoja motorinė, dažniausiai vėluos ir kalbos raida“, – teigia specialistė.
Dirbdama logopedinį darbą, ji sako pastebinti nemažai tėvų daromų auklėjimo ir bendravimo klaidų. Viena jų – tėvai nusileidžia vaikams. „Tokie vaikai nemoka pralaimėti. Kabinete jie nežaidžia su nematytais žaislais ar priemonėmis, nes bijo nesėkmės. Arba susidomėję pradeda žaisti, o suklydę pravirksta“, – pasakoja pašnekovė.
Kai kurie vaikai užsiėmimų metu vaikšto po kabinetą, viską krausto, daro, ką nori, o sudrausminti pyksta. Šiems, pašnekovės teigimu, tėvai laiku nenubrėžė ribų. „Tokiu atveju nukenčia logopedinio užsiėmimo kokybė, nes didelė dalis laiko skiriama deryboms su vaiku ir taisyklių kūrimui“, – apgailestauja logopedė.
Specialistė taip pat pastebi, kad šiandien vaikai nemokomi baigti pradėtų darbų. „Neraginami, pavyzdžiui, susitvarkyti žaislų, vaikai neturi valios ir kantrybės. Ir logopedo kabinete jie taip pat neturi kantrybės laukti, nemėgsta kartoti artikuliacinių pratimų, skiemenų ar žodžių, nepabaigia veiklos arba daro bet kaip.“
Jei tėvai linkę viską daryti už vaiką, „hipergloboti“, užsiėmimuose jis jaučiasi nesaugus, nenoriai mokosi, nenori atlikti užduočių, laukia, kol jas atliks kas nors kitas. „Tai – emociškai nestabilūs, nesavarankiški vaikai, kurie kalbos ugdymo rezultatų pasiekia daug lėčiau“, – teigia logopedė.
Verta žinoti
Patarimai tėvams, kaip reikėtų kalbėti su savo vaikais
Kad vaikas pradėtų kalbėti, pirmaisiais gyvenimo metais reikia tobulinti sensorines, motorines, pažintines funkcijas.
1. Pirmiausiai (iki 8 mėn.) vaikas kitų žmonių kalboje pradeda skirti intonaciją, todėl reikia kalbėti išraiškingai, vartoti daug jaustukų, ištiktukų (ai, nu-nu, kū-kū, fui).
2. Bendraujant vaikas turi matyti jūsų veidą, kad galėtų kopijuoti artikuliaciją (tarimo judesius).
3. Kalbėkite lėtai, dažniau naudodami dviejų žodžių frazes arba tik daiktų ir veiksmų pavadinimus.
4. Kalbėkite su vaiku tik apie tai, ką šiuo metu su juo veikiate, arba apie tai, kas jį supa, ką nesunku jam parodyti. „Radijinis“ ištisinis kalbėjimas netikslingas – vaikui iki vienerių metų sunku išskirti žodžius ilgame kalbos sraute.
5. Vienerių metų vaikas turi suprasti aplinkinių kalbą, t.y. turi būti sukaupęs pakankamą vidinį žodyną ir žinoti, kaip pavadinti daiktą / dalyką primityviai, pavyzdžiui, garsažodžiu: ate, bum, ojoj, au, kaka ir pan.
6. Kai vaikas taria 6–8 garsažodžius, po truputį pereikite prie lengvos skiemeninės struktūros žodžių, susidedančių iš dviejų atvirų skiemenų: lova, koja, bėga, sėdi, imu.
Pastaba: vaiką mokyti kalbėti reikia emocingai žaidžiant, negalima vaiko prašyti pakartoti. Kai vaikas bus pasiruošęs, jis tai pasakys spontaniškai.
