Kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja, Paįstrio kultūros centro Piniavos padalinio kultūrinių renginių organizatorė Agnė Šablinskienė ir mechanikos inžinierius Tadas Šablinskas su kūrybiniu polėkiu į gyvenimą kartu žvelgia jau devyniolika metų. Pora svarsto, kad jų santuokos tvirtų pamatų pagrindas – supratimas, palaikymas ir noras, kad mylimas žmogus save galėtų realizuoti mėgstamoje veikloje. Agnė sutuoktiniui niekada nepriekaištauja, kai šis perrinkinėti motociklą sumano namų svetainėje. Mat benzino kvapas ir pačiai nesvetimas.
Nuo motociklo iki kombaino
Technika Agnę traukė ir tada, kai dar nepažinojo Tado. Ir jos senelis, ir tėtis leisdavo mergaitę prie traktoriaus vairo, o motociklą išmoko vairuoti dar paauglystėje.
„Nors dabar turiu ne vieną transporto priemonę, bet vis norisi išbandyti kažką naujo. Kadangi aplink mūsų namus – dirbami laukai, čia galima pamatyti ir kombainų. Kartą užėjo toks noras jį pavairuoti, kad net drebėti pradėjau. Sūnų palikau vyrui, o pati išėjau stabdyti ūkininko su kombainu. Ir man leido“, – juokiasi A. Šablinskienė.
Jos sutuoktinio Tado gyslomis tikriausiai teka motociklininko kraujas, mat aistra šioms transporto priemonėms perduodama iš kartos į kartą. Motociklais važinėjo tiek T. Šablinsko seneliai, tiek ir tėvai, o jis pats vairą sukioti pradėjo nuo antros klasės. „Senelis močiutę gimdyti mano tėčio į Panevėžį vežė motociklu. Tikriausiai tai jau genuose. Šį pavasarį pirmąjį motociklą nupirkome ir tuomet dar penkiamečiam sūnui Rapolui“, – pasakoja motociklų entuziastas.
Vestuvių dovana
Visgi šią porą suvedė ne aistra motociklams, o mokykla. Abu mokėsi V. Žemkalnio gimnazijoje, tik Tadas buvo metais vyresnis. Tarp dviejų jaunų žmonių įsižiebę jausmai buvo tokie stiprūs, kad net atstumas Tadui išvykus mokytis į Vilnių nesutrukdė. Jau po metų įkandin išvažiavo ir Agnė. Jai mokantis ketvirtame kurse pora atšoko vestuves. Sutuoktiniai žinojo, kad kai tik ji baigs mokslus, abu grįš į gimtąjį miestą.
„Visada žinojome, kad po studijų tikrai grįšime į Panevėžį. Visi kalbėjo, kad pagyvensit keletą metų sostinėje ir nebenorėsite grįžti. Bet mes per savaitę susikrovėme daiktus ir parvažiavome atgal. Gal traukė tai, kad mūsų abiejų šeimos stiprios kaip kumštis, o santykiai puikūs. Ar reikia pagalbos prižiūrint vaikus, ar šventės, ar susiėjimai – visa gausi šeima kartu. O iki Vilniaus galima nuvykti per porą valandų“, – pasakoja A. Šablinskienė.
Po vestuvių dažniausiai važiuojama medaus mėnesio, bet naujai iškepti sutuoktiniai vietoj kelionės išvyko pirkti naujo motociklo. Atskridus gandrams, kilo klausimas, kaip dabar reikės išsitekti ant vieno motociklo. Vyresnėlė Barbora gimė rugsėjį, tad per žiemą išradingas tėvelis prie šeimos motociklo sumeistravo lopšį, kad keliauti galėtų visi trys.
Vos pusės metukų Barbora su tėvais jau dalyvavo baikerių šventėse ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje. Kadangi mažoji buvo dar žindoma, tėveliams tekdavo dažniau stabtelėti, dažniausiai žindymo pertraukėlės būdavo kur nors autobusų stotelėje pakeliui į namus ar kelionės vietą.
„Bet ir vaikai mūsų užsigrūdinę, nebijo nei didesnio skersvėjo, nei motociklo burzgesio“, – šypsosi sutuoktiniai.
Auksinių rankų meistras
Kai šeima pasipildė ketvirtuoju nariu, tėčiui teko konstruoti jau dvivietį lopšį. Kartais jame keliauja ir penktasis šeimos narys – anglų buldogas Pankolis. Dažniausiai jis kartu su T. Šablinsku važiuoja į darželį pasiimti jaunėlio Rapolo.
Šiuo metu garaže – keturi šeimos motociklai. Dar du atvežti kitų baikerių. Tadas juos prikelia naujam gyvenimui. Tik, kaip jis pabrėžia, ne autentiškai restauruoja, o originaliai perdaro. O kaip kitaip, jeigu baikeriai ir jiems prijaučiantys siekia turėti kuo įdomesnį ir išskirtinesnį plieninį žirgą. Tarp baikerių jau seniai žinoma, kad Tadas – auksinių rankų meistras, galintis padaryti tai, ko niekas kitas nesugeba. Standartinius gamyklinius motociklus, pasitelkdamas plieną ar net stiklo pluoštą, jis paverčia savotiškais meno kūriniais. Dažnai jo prašoma patobulinti plieninį žirgą prikabinant lopšį.
„Niekada nesakau, kad padarysiu, bet pabandyti galiu. Peržiūriu kelis galimus variantus ir atsirenku, kas geriausia, todėl antro tokio motociklo nebus. Pats mačiau, kaip kažkas padavinėja mano paties perdarytą motociklo sparną, net pardavimo skelbime nurodyta, kad toks sparnas vienintelis“, – pasakojo T. Šablinskas.
Jei motociklų atnaujinimas būtų jo darbas, tikriausiai naujam gyvenimui prikeltų transporto priemonių būtų daugiau. Tačiau šiam užsiėmimui Tadas gali skirti tik laisvalaikį. Paprastai prie vieno motociklo, pasitelkdamas visą išmonę ir fantaziją, sugaišta net kelis mėnesius. „Lopšius pritvirtinti nėra taip paprasta, konstrukcija turi būti tvirta ir saugi. Paskui – jau stilius. O kaip kitaip, jei žinai, kad važiuos brangiausi žmonės“, – sako motociklų entuziastas.
Iš garažo į svetainę
Agnė juokiasi, kad kai sutuoktinis po darbo pradingsta garaže, aplinkui jam daugiau niekas neegzistuoja. Ji jau susitaikė, kad vyras dažniau laiką leidžia garaže nei namuose. „Jei matau, kad garažas taip įtraukė, kad net pamiršta pavalgyti, pati nunešu. Arba ateinu į garažą piešti. Būna, kad mes nesikalbame, bet esame kartu su savo mėgstamomis veiklomis“, – šypsosi A. Šablinskienė.
O žiemą, kai darbuotis garaže tampa per šalta, motociklų atnaujinimo darbai persikelia net į namų svetainę. Ir pačios Agnės motociklas buvo perrinktas būtent joje. Gal ir dažniau čia vyktų neįprasti darbai, tačiau bėda, kad didesni motociklai tiesiog netelpa pro kambario duris.
„Kartais sulaukiu replikų: kaip čia taip leidi, svetainėje motociklai, benzino kvapas, visur detalės. Bet kaip aš galiu neleisti? Jeigu mylimas žmogus yra laimingas, galėdamas save realizuoti, kodėl turėčiau priekaištauti, stabdyti ar riboti. Juk ir pati esu renginių organizatorė, į namus kartais grįžtu vėlai vakare. Tiek jis mane supranta, tiek ir aš jį“, – kalbėjo A. Šablinskienė.
Kai technika pradėjo nebetilpti dviejuose garažuose, Tadas ėmė tobulinti vaikiškus automobilius – įdiegus elektroninę dalį, vaikiškos mašinėlės lyg tikri galingi automobiliai spigina šviesomis, burzgia, riaumoja, važiuoja. Mamai teko net susimažinti lysves, kad abu šeimos vyrai galėtų įsirengti tokių mašinyčių lenktynių trasą. Žinoma, šis tėčio hobis labiausiai patinka šešiamečiam Rapolui.
„Kai garaže nebetilpo technika, pradėjau gaminti mažesnius, kad tilptų į lentynas. Tai man kaip meditacija. O modeliukus galiu meistrauti ir namuose“, – šypsosi T. Šablinskas. Dar daugiau nebaigtų darbų laukia savo eilės. Tarp jų – ir 1974-ųjų baltas „Mustangas“. Nusipirkęs seną sukežusį, bet kadaise buvusį labai gražų automobilį, Tadas planavo sutvarkyti ir vėliau jįparduoti. Visgi įdėjus tiek daug darbo ir širdies restauruojant, perleisti į kitas rankas nebesinori.
T. Šablinskas juokiasi dukrai Barborai pažadėjęs, kad iki jos vestuvių tikrai baigs tvarkyti.
Gyvenimas su polėkiu
Nors širdyje sutuoktiniai – tikri baikeriai, jokiam klubui nepriklauso. Abu šypsosi, kad geriausia draugija – vienas kito. Vaikams paaugus, vis dažniau ant plieninio žirgo į pasaulį leidžiasi dviese. Šablinskai turi net „Geležinės subinės“ titulą, kurį gavo per 23 valandas be sustojimo motociklu įveikę 1600 kilometrų per tris šalis.
Bent du kartus per metus šeima keliauja ir autobusu – taip sutuoktiniai vadina taip pat Tado iš pagrindų restauruotą amerikietišką septynvietį. Nelaužoma tradicija – per Mindaugines ir Žolinę išvykti į šeimos kelionę – važiuoja ne tik Agnė su Tadu ir abiem vaikais, bet prisideda ir abiejų tėvai, o kai kada ir broliai su šeimomis. Gausi šeima traukia į išvyką po Lietuvą, dažniausiai ten, kur tiesiog veda akys. Piniavos pašonėje, Ūtos kaime gyvenantys sutuoktiniai tarp daugybės darbų, veiklų, kelionių randa laiko puoselėti ir savo jaukius namus.
Agnė šypsosi, kad nemažas ūkis atsirado visai atsitiktinai. Vyras juokavo, jog gimtadienio proga nori „Goldwingo“, bet šis motociklas – ne žmonos kišenei, tad dovanos klausimą ji išsprendė kūrybingai – padovanojo porelę auksinių fazanų. Tiesa, dabar liko tik patinėlis. Kieme akį traukia ir nedideli savotiški pasakų nameliai, kuriuose karaliauja sparnuočiai.
„Taip atsitiko, kad močiutę ištiko insultas ir ji nebegalėjo pasirūpinti savo vištelėmis. Į jos sodybą Anykščių rajone negalėjome kasdien privažinėti, tad vištos atsidūrė mūsų kieme. Tiesa, kelionę išgyveno tik dvi, bet po apsilankymo sparnuočių parodoje mūsų kieme atsirado ir patarškų, ir kalakutų“, – apie netikėtai suklestėjusį ūkį pasakoja A. Šablinskienė.
Nebijo purvinų darbų
Per karantiną atsirado ir pasakų trobelė jaukiems šeimos pasisėdėjimams. Agnė ilgą laiką svajojo apie šiltnamį, bet ne įprastą, o kokį modernesnį. Tik šeimos biudžete tam vis pritrūkdavo pinigų. Savo svajonių šiltnamį ji net nusipiešė. „Bet kartą vyras sako: žiūrėk, Vilniuje kažkas labai pigiai parduoda nepanaudotų plytų. Taip ir išlėkėm į Vilnių tų plytų pirkti. Per du reisus parsivežėm, Tadas pats išmūrijo šiltnamiui pamatą, aš nešiojau plytas ir vandenį skiediniui, kažkas atidavė senus langus – taip atsirado šiltnamis“, – šypsosi pašnekovė.
Agnė juokauja, kad jos tėtis taip pat labai dažnai savanoriauja įgyvendinant net ir beprotiškiausias jaunos šeimos idėjas. Jis įrengė šiltnamyje takelius. Kai baigiasi pomidorų derlius, vagos uždengiamos plytelėmis ir šeima turi jaukią terasą pasisėdėjimams, o kad nesušaltų, galima užsikurti židinį. Iš likusių plytų auksines rankas turintis Tadas sumūrijo ir ugniakurą kieme.
„Mes nebijome tų purvinų darbų“, – šypsosi kūrybingi sutuoktiniai.
